Iš Lietuvos emigravusi dainos „Laisvė“ atlikėja E. Masytė: jaučiuosi nepritapusi 

Minint valstybines šventes vis dar skamba legendinė daina „Laisvė“ ir turbūt nėra žmogaus Lietuvoje, kuriam paminėjus šios dainos pavadinimą galvoje nejaučia nepradėtų skambėti jos žodžiai ir melodija. Tačiau Airijoje gyvenanti šio kūrinio autorė ir atlikėja Eurika Masytė viešumo vengia ir sugrįžti į didžiąją sceną net negalvoja. „Scenos žmogus turi būti itin atsparus psichologiniams ir moraliniams virusams. Imuniteto tam neturiu“, – atvirame interviu prisipažino atlikėja.

– Išgarsėjusi prieš daugiau nei du dešimtmečius dabar atsitvėrėte tylos siena. Kaip iš tiesų dabar gyvenate?

– Tai vienas sunkesnių klausimų. Atsakant abstrakčiai – paprastai, kaip daugelis kitų ir tuo pačiu nuolatiniuose ieškojimuose.

– Kuo užsiimate?

– Jei „šiandien“ yra visas mano išeivijoje laikotarpis, tai Dubline spėjau pabūti ir žurnaliste savaitraštyje „Lietuvis“, ir dainų atlikėja bei dainavimo būrelio mokytoja Dublino „4Vėjų“ lituanistinėje mokykloje, kur dėstau ir lietuvių kalbą.

Prieš kelis metus su pianiste Gabriele Grickaite buvome pradėjusios repetuoti naują koncertinę programą, tačiau dėl nosies ir gerklės problemų teko nutraukti. Vis dar viliuosi, kad pavyks pašalinti „techninius nesklandumus“ ir vėl galėsiu dainuoti.

– Kaip šiandien atrodo įprasta jūsų diena?

– Mokytojams vasara laisvesnė, tačiau pradėjome naują veiklą su atgaivintais Airijos verslo rūmais, kur esu atsakinga už kultūros planus. Lietuviškos populiariosios muzikos mėgėjai čia sulaukia savo mylimų atlikėju koncertų, tačiau jaučiamas klasikinės, džiazo muzikos stygius. Verslo Rūmai bei Lietuvos ambasada Airijoje užmezgė naujus ryšius su Lietuvos ir Airijos Nacionalinėmis filharmonijomis bei nusprendė pradėti istorinį projektą – pirmą kartą Lietuvos simfoninis orkestras gros Airijos nacionalinėje koncertų halėje.

– Kodėl išvykote gyventi į Airiją? Kas pastūmėjo šiam sprendimui?

– Prieš šešis metus iškeliavau paskui savo artimiausius – brolio šeimą, mamą ir sūnų. Norėjau su jais būti kasdien, nors tądien, ankstyvą šaltą sausio rytą, Kauno oro uoste prieš skrydį į Dubliną, sunkiai sutvardžiau kūkčiojimą. Ir šiandien dar jaučiuosi nepritapusi, nesiintegravusi į salos sociumą.

– Prieš eilę metų dalyvaujant LNK projekte „Žvaigždžių duetai“, kaip pati tuomet sakėte, teko perlipti per save. Ar tai reiškia, kad tam tikru laikotarpiu tiesiog sąmoningai pasirinkote atsiriboti nuo viešumo?

– Taiklus klausimas, tapęs mano gyvenimo ieškojimų, pasirinkimų ir sprendimų pagrindu. Duotybės dažniausiai pasireiškia jau ankstyvoje vaikystėje, todėl muzikai neretai savo pasakojimus apie karjerą pradeda „Dar vaikystėje...“.

Taigi dar vaikystėje prisimenu save dainuojant Editos Piaf ar „Beatles“ dainas. Tik žodžius adaptavau pagal tuometines savo prancūzų bei anglų kalbos žinias. Per atostogas kaime prisimenu koncertus ant rąstų, rugių laukuose, šiluose – visur (juokiasi). Daininga buvo ir mano tėvų šeima. Tėtis ir broliai susidainuodavo per atstumą, būdami skirtinguose sodybos kraštuose. Išliko ir sentimentai kaimo gryčiai, kur vakarai tyliai niūniuodavome liaudies dainas.

Darželyje – koncertukai ir dalyvavimas Dainų dainelėse. Oj, tie skaudūs geležiniai plaukų suktukai, žali kiaušiniai ir baltos nesitempiančios kojinės.

Pradinių klasių mokytoja, girdėdama mano tūravojimą, dainavimą antru balsu, nuvedė pas pianino mokytoją, bet kaip tik teko kraustytis iš Kauno į Vilnių. Pianino klasė Tallat-Kelpšos mokykloje, bet kraustymasis į Kauną. Merginų oktetas su mano muzikos pasaulį išplėtusia Jautre Urnikaite - Šinkūniene. Ji mane net kviesdavo į džiazo koncertus ir aiškindavo, kuo jie ypatingi. Galvojau apie vokalo studijas, bet suabejojau, nes groti taip ir neišmokau.

Muzika nebuvo tikslu – ji buvo manyje ir visur, o kaimynai kentėjo nuo mano nesilpno balso, klausant ir pritariant įvairiems klasikinių vokaliniams choriniams kūriniams.

Dainavimas man atrodė tik pomėgis, norėjau įgyti stabilią profesiją, nesusijusią su scena. Niekada nemėgau scenos ir viešumos. Labiau mėgavausi pačiu atlikimo, kūrybinio proceso malonumu. Galbūt pritrūko paskatinimo ar patvirtinimo, kad esu kažkuo ypatinga, nes buvo tik švelnūs pagyrimai, kad gražiai dainuoju. Tai nebuvo užtvirtinimas, nes iš manęs buvo tikimasi mokslo žmogaus, teisingos profesijos.

Sąmoningas pasirinkimas palaipsniui subrendo per aplinkybes, juolab kad viešumas – ne man. Scenos žmogus turi būti itin atsparus psichologiniams ir moraliniams virusams. Imuniteto tam neturiu. Tačiau ir šiandien neįsivaizduoju savęs be muzikos, tai natūrali mano būsena garsuose, arba visiškos tylos klausyme.

– Kadangi pati buvote tiek vienoje, tiek ir kitoje barikadų pusėje, kur jautėtės geriau – kalbinama ar kalbindama?

– Kai po studijų pradėjau dirbti žurnaliste, pagalvojau, kad labai pataikiau: turiu begales klausimų ir įdomu analizuoti pašnekovų interpretacijas, kuriant savas legendas. O interviu tėra viešas norimų faktų pristatymas, kurių pagarsinimui nemačiau pagrindo.

– Kalbantis atrodo, kad esate optimistė. Net ir patyrusi sunkmetį, kuomet netekote mylimo tėčio, susirgo mama, slėgė skolos, išlikote, darėte, ieškojote išeities. Kas iš tiesų padėjo įveikti sunkiausius išbandymus?

– Žmogus tiksliai nežino savo galimybių ribų, skausmo išgyvenimo laipsnio. Brastos ir netikėti laiptelių aukščiai, siekiant laimės žiburio, praplečia pažinimo tvermes, bet ir įdeda naujas apsaugas. Sudėtingos patirtys – ilgalaikės, bet būtent jos išaugina stipresnį ir gilesnį euforijos pojūčio momentą.

– Negaliu nepaklausti ir apie vardus. Jūs Eurika, o jūsų sūnus – Gelmis. Tai tikrai nėra įprasti vardai Lietuvoje. Kokios šių vardų atsiradimo jūsų šeimoje istorijos?

– Eurikos vardą man išrinko mama ir jis reiškia atradimą. Sūnaus vardui parinkti nė nevarčiau vardynų. Manau, kad vardas – tai žmogaus semantinis portretas, suteikiant jam charakteringą atspaudą, tarsi pagoniškas matymas. Ieškojau žodžių, formų su „gilu“, „vanduo“, „ramu“, „paslaptinga“. Taip jis tapo Gelmiu, kuris reiškia gelmę.

– Dainą „Laisvė“ galiu be jokių išlygų pavadinti legendine. Kaip ši daina ir jos populiarumas pakeitė Jūsų gyvenimą? Kokius jausmus kelia prisiminus ją ir tą laikotarpį kai ji buvo topuose?

– Populiarumas įmeta individą į tam tikrą nenatūralią būseną. Na, dar tai priklauso, kokioje srityje tampi populiarus. Moksle – tai intelekto produkto įvertinimas, rezonansinėje byloje – sutrikusios, pažeistos asmenybės pagarsinimas.

Subalansuoti viešosios nuomonės ir privataus gyvenimo poreikius – stiprių individų bruožas. Bet kuriuo atveju, dažnai populiarumas apriboja laisves, susuka į kokoną ir neleidžia mutuoti į kitas ir aukštesnes stadijas. Populiarumas suteikia galimybes? Taip, išorines, bet izoliuoja vidines, o man patinka būti nevaržoma ir būti vertinama pagal darbus, o ne paspaudimų „patinka" skaičių.

– Ar kurdama šią dainą pagal J. Marcinkevičiaus žodžius bent sekundę pagalvojote, kad tai gali tapti tokiu sėkmingu kūriniu?

– Man patiko kūrybinis procesas, o apie viešąsias pasekmes ir rezultatus nė minties nebuvo.

– Ar dar kada sudainuojate ją, pavyzdžiui, aplinkinių prašoma?

– Ne, jos sau neniūniuoju, kaip ir nedainuodavau prašantiems užstalėje.

– Tačiau kūryba yra neatsiejama nuo meilės. Po skyrybų apie jūsų asmeninį gyvenimą buvo žinoma nedaug. Ar dabar turite dabar mylimą žmogų šalia?

– Mano privataus gyvenimo detalės, manyčiau, svarbiausios man pačiai ir mano artimiesiems. Nematau, kodėl tai galėtų rūpėti kitiems, bet faktas, jog nesu poroje – po skyrybų kitos šeimos nesukūriau.

– Ar planuojate grįžti į Lietuvą?

– Taip, ketinu. Apie tai pagalvoju kasdien.

www.anglija.lt

Minint valstybines šventes vis dar skamba legendinė daina „Laisvė“ ir turbūt nėra žmogaus Lietuvoje, kuriam paminėjus šios dainos pavadinimą galvoje nejaučia nepradėtų skambėti jos žodžiai ir melodija. Tačiau Airijoje gyvenanti šio kūrinio autorė ir atlikėja Eurika Masytė viešumo vengia ir sugrįžti į didžiąją sceną net negalvoja. „Scenos žmogus turi būti itin atsparus psichologiniams ir moraliniams virusams. Imuniteto tam neturiu“, – atvirame interviu prisipažino atlikėja.

– Išgarsėjusi prieš daugiau nei du dešimtmečius dabar atsitvėrėte tylos siena. Kaip iš tiesų dabar gyvenate?

– Tai vienas sunkesnių klausimų. Atsakant abstrakčiai – paprastai, kaip daugelis kitų ir tuo pačiu nuolatiniuose ieškojimuose.

– Kuo užsiimate?

– Jei „šiandien“ yra visas mano išeivijoje laikotarpis, tai Dubline spėjau pabūti ir žurnaliste savaitraštyje „Lietuvis“, ir dainų atlikėja bei dainavimo būrelio mokytoja Dublino „4Vėjų“ lituanistinėje mokykloje, kur dėstau ir lietuvių kalbą.

Prieš kelis metus su pianiste Gabriele Grickaite buvome pradėjusios repetuoti naują koncertinę programą, tačiau dėl nosies ir gerklės problemų teko nutraukti. Vis dar viliuosi, kad pavyks pašalinti „techninius nesklandumus“ ir vėl galėsiu dainuoti.

– Kaip šiandien atrodo įprasta jūsų diena?

– Mokytojams vasara laisvesnė, tačiau pradėjome naują veiklą su atgaivintais Airijos verslo rūmais, kur esu atsakinga už kultūros planus. Lietuviškos populiariosios muzikos mėgėjai čia sulaukia savo mylimų atlikėju koncertų, tačiau jaučiamas klasikinės, džiazo muzikos stygius. Verslo Rūmai bei Lietuvos ambasada Airijoje užmezgė naujus ryšius su Lietuvos ir Airijos Nacionalinėmis filharmonijomis bei nusprendė pradėti istorinį projektą – pirmą kartą Lietuvos simfoninis orkestras gros Airijos nacionalinėje koncertų halėje.

– Kodėl išvykote gyventi į Airiją? Kas pastūmėjo šiam sprendimui?

– Prieš šešis metus iškeliavau paskui savo artimiausius – brolio šeimą, mamą ir sūnų. Norėjau su jais būti kasdien, nors tądien, ankstyvą šaltą sausio rytą, Kauno oro uoste prieš skrydį į Dubliną, sunkiai sutvardžiau kūkčiojimą. Ir šiandien dar jaučiuosi nepritapusi, nesiintegravusi į salos sociumą.

– Prieš eilę metų dalyvaujant LNK projekte „Žvaigždžių duetai“, kaip pati tuomet sakėte, teko perlipti per save. Ar tai reiškia, kad tam tikru laikotarpiu tiesiog sąmoningai pasirinkote atsiriboti nuo viešumo?

– Taiklus klausimas, tapęs mano gyvenimo ieškojimų, pasirinkimų ir sprendimų pagrindu. Duotybės dažniausiai pasireiškia jau ankstyvoje vaikystėje, todėl muzikai neretai savo pasakojimus apie karjerą pradeda „Dar vaikystėje...“.

Taigi dar vaikystėje prisimenu save dainuojant Editos Piaf ar „Beatles“ dainas. Tik žodžius adaptavau pagal tuometines savo prancūzų bei anglų kalbos žinias. Per atostogas kaime prisimenu koncertus ant rąstų, rugių laukuose, šiluose – visur (juokiasi). Daininga buvo ir mano tėvų šeima. Tėtis ir broliai susidainuodavo per atstumą, būdami skirtinguose sodybos kraštuose. Išliko ir sentimentai kaimo gryčiai, kur vakarai tyliai niūniuodavome liaudies dainas.

Darželyje – koncertukai ir dalyvavimas Dainų dainelėse. Oj, tie skaudūs geležiniai plaukų suktukai, žali kiaušiniai ir baltos nesitempiančios kojinės.

Pradinių klasių mokytoja, girdėdama mano tūravojimą, dainavimą antru balsu, nuvedė pas pianino mokytoją, bet kaip tik teko kraustytis iš Kauno į Vilnių. Pianino klasė Tallat-Kelpšos mokykloje, bet kraustymasis į Kauną. Merginų oktetas su mano muzikos pasaulį išplėtusia Jautre Urnikaite - Šinkūniene. Ji mane net kviesdavo į džiazo koncertus ir aiškindavo, kuo jie ypatingi. Galvojau apie vokalo studijas, bet suabejojau, nes groti taip ir neišmokau.

Muzika nebuvo tikslu – ji buvo manyje ir visur, o kaimynai kentėjo nuo mano nesilpno balso, klausant ir pritariant įvairiems klasikinių vokaliniams choriniams kūriniams.

Dainavimas man atrodė tik pomėgis, norėjau įgyti stabilią profesiją, nesusijusią su scena. Niekada nemėgau scenos ir viešumos. Labiau mėgavausi pačiu atlikimo, kūrybinio proceso malonumu. Galbūt pritrūko paskatinimo ar patvirtinimo, kad esu kažkuo ypatinga, nes buvo tik švelnūs pagyrimai, kad gražiai dainuoju. Tai nebuvo užtvirtinimas, nes iš manęs buvo tikimasi mokslo žmogaus, teisingos profesijos.

Sąmoningas pasirinkimas palaipsniui subrendo per aplinkybes, juolab kad viešumas – ne man. Scenos žmogus turi būti itin atsparus psichologiniams ir moraliniams virusams. Imuniteto tam neturiu. Tačiau ir šiandien neįsivaizduoju savęs be muzikos, tai natūrali mano būsena garsuose, arba visiškos tylos klausyme.

– Kadangi pati buvote tiek vienoje, tiek ir kitoje barikadų pusėje, kur jautėtės geriau – kalbinama ar kalbindama?

– Kai po studijų pradėjau dirbti žurnaliste, pagalvojau, kad labai pataikiau: turiu begales klausimų ir įdomu analizuoti pašnekovų interpretacijas, kuriant savas legendas. O interviu tėra viešas norimų faktų pristatymas, kurių pagarsinimui nemačiau pagrindo.

– Kalbantis atrodo, kad esate optimistė. Net ir patyrusi sunkmetį, kuomet netekote mylimo tėčio, susirgo mama, slėgė skolos, išlikote, darėte, ieškojote išeities. Kas iš tiesų padėjo įveikti sunkiausius išbandymus?

– Žmogus tiksliai nežino savo galimybių ribų, skausmo išgyvenimo laipsnio. Brastos ir netikėti laiptelių aukščiai, siekiant laimės žiburio, praplečia pažinimo tvermes, bet ir įdeda naujas apsaugas. Sudėtingos patirtys – ilgalaikės, bet būtent jos išaugina stipresnį ir gilesnį euforijos pojūčio momentą.

– Negaliu nepaklausti ir apie vardus. Jūs Eurika, o jūsų sūnus – Gelmis. Tai tikrai nėra įprasti vardai Lietuvoje. Kokios šių vardų atsiradimo jūsų šeimoje istorijos?

– Eurikos vardą man išrinko mama ir jis reiškia atradimą. Sūnaus vardui parinkti nė nevarčiau vardynų. Manau, kad vardas – tai žmogaus semantinis portretas, suteikiant jam charakteringą atspaudą, tarsi pagoniškas matymas. Ieškojau žodžių, formų su „gilu“, „vanduo“, „ramu“, „paslaptinga“. Taip jis tapo Gelmiu, kuris reiškia gelmę.

– Dainą „Laisvė“ galiu be jokių išlygų pavadinti legendine. Kaip ši daina ir jos populiarumas pakeitė Jūsų gyvenimą? Kokius jausmus kelia prisiminus ją ir tą laikotarpį kai ji buvo topuose?

– Populiarumas įmeta individą į tam tikrą nenatūralią būseną. Na, dar tai priklauso, kokioje srityje tampi populiarus. Moksle – tai intelekto produkto įvertinimas, rezonansinėje byloje – sutrikusios, pažeistos asmenybės pagarsinimas.

Subalansuoti viešosios nuomonės ir privataus gyvenimo poreikius – stiprių individų bruožas. Bet kuriuo atveju, dažnai populiarumas apriboja laisves, susuka į kokoną ir neleidžia mutuoti į kitas ir aukštesnes stadijas. Populiarumas suteikia galimybes? Taip, išorines, bet izoliuoja vidines, o man patinka būti nevaržoma ir būti vertinama pagal darbus, o ne paspaudimų „patinka" skaičių.

– Ar kurdama šią dainą pagal J. Marcinkevičiaus žodžius bent sekundę pagalvojote, kad tai gali tapti tokiu sėkmingu kūriniu?

– Man patiko kūrybinis procesas, o apie viešąsias pasekmes ir rezultatus nė minties nebuvo.

– Ar dar kada sudainuojate ją, pavyzdžiui, aplinkinių prašoma?

– Ne, jos sau neniūniuoju, kaip ir nedainuodavau prašantiems užstalėje.

– Tačiau kūryba yra neatsiejama nuo meilės. Po skyrybų apie jūsų asmeninį gyvenimą buvo žinoma nedaug. Ar dabar turite dabar mylimą žmogų šalia?

– Mano privataus gyvenimo detalės, manyčiau, svarbiausios man pačiai ir mano artimiesiems. Nematau, kodėl tai galėtų rūpėti kitiems, bet faktas, jog nesu poroje – po skyrybų kitos šeimos nesukūriau.

– Ar planuojate grįžti į Lietuvą?

– Taip, ketinu. Apie tai pagalvoju kasdien.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: