Mindaugo Mikalauskio, ėjusio namo iš Vokietijos nušalusiomis kojomis, rėmėjai - geros valios žmonės, paaukojo apie 30 tūkst. litų.

Šios lėšos labai pravertė tam, kad vaikinas būtų skubos tvarka apdraustas, kad turėtų pinigų pirmajam nemažam socialinio draudimo įnašui.

Dabar M. Mikalauskio gydymui ir reabilitacijai lėšas skirs ligonių kasos.

Deja, pasak chirurgo Aivaro Razminskio, "atgaivinti nušalusių kojų kraujotakos nepavyko - išbandėme visas įmanomas priemones - kojas teks amputuoti: sausoji gangrena".

M. Mikalauskio viltys, kad galbūt bus amputuota tik dalis nušalusių pėdų, neišsipildė - kojų jis neteks maždaug iki pusės blauzdų.

Vokietijoje ieškojo darbo
Mindaugas nuo mažens įprato pats savimi pasirūpinti. Tėvas jų šeimą – motiną ir tris vaikus – paliko labai seniai. Prieš šešerius metus mirė motina, o pernai sudegė namas, kuriame gyveno Mindaugas. Jaunėlį priėmė dvylika metų vyresnis brolis, gyvenantis Tauragėje. Jųdviejų sesuo – moksleivė. Ji šalia mokyklos nuomojasi butą. Pagrindinę mokyklą baigęs Mindaugas nebūtų iš Lietuvos išvažiavęs, jei būtų susiradęs bent kokį darbą. Prieš kurį laiką jis uždarbiavo Norvegijoje, tačiau dėl nesąžiningo lietuvio darbdavio turėjo grįžti į Tauragę.

Kai praėjusį lapkritį pažįstami tauragiškiai pasiūlė važiuoti į Vokietijos statybas, vaikinas nedvejodamas sutiko. Berlyne lietuviai glaistė, dažė sienas. Tačiau po savaitės netikėti įvykiai gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

Vieną dieną, kai apsipirkęs išėjo iš parduotuvės, jį sustabdę policininkai paprašė parodyti čekį.

„Parduotuvėse niekada neimu kasos čekių. Man jų nereikia”, – prisiminė Mindaugas nemalonumų pradžią.

Lietuvis neturėjo nei čekio, nei asmens dokumento. Tada su pareigūnais nuvyko į nuomojamą butą, parodė pasą. Po to visi važiavo į parduotuvę. Policininkai peržiūrėjo vaizdo įrašus ir įsitikino, kad lietuvis tikrai sumokėjo už prekes.

Tačiau sugrįžęs į butą jis nerado savo draugų. Jie, matyt, išsigandę, kad policininkai prie jų prikibs dėl nelegalaus darbo, spruko nepalikę net raštelio.

„Aš jų laukiau visą parą. Nepasirodė nė vienas. Tada nusprendžiau – eisiu namo, į Tauragę”, – pasakojo Mindaugas.

Tas ilgas kelias namo...
Kaip orientuotis didžiuliame svetimame mieste, jei nemoki nė žodžio vokiškai, turi vos kelis per savaitę uždirbtus eurus, kurių neužtenka jokiam bilietui, nežinai, net į kurią pusę patraukti?

„Užeidavau į degalines, žemėlapiuose susirasdavau ir ant lapelio užsirašydavau miestų, į kuriuos turiu nueiti, pavadinimus. Buvau paklydęs – nuėjau į šoną bene 50 kilometrų. Turėjau grįžti ir vėl žingsniuoti reikiama kryptimi”, – prisiminė Mindaugas.

Vienintelis išsigelbėjimas jo kelionėje buvo degalinės. Jose sušildavo, išgerdavo arbatos, užkrimsdavo šiokio tokio maisto.

Aš labai pavargau, siaubingai skaudėjo pėdas

M.Mikalauskis sako keliaudamas jautęs skausmą, tačiau manęs, jog visa tai dėl to, kad kojos, būdamos nuolat šlapiuose batuose, išmirkusios.

„Iš viso nužingsniavau apie 300 kilometrų. Nebuvo šalta, todėl tikrai nemaniau, kad galiu nušalti kojas. Kai pamačiau, kad kojos tamsėja ir atsiranda pūslės, supratau, kad jos nušalusios“, - pasakoja Mindaugas.

Tauragiškis negali pasakyti, kodėl nesikreipė pagalbos į Lietuvos ambasadą Vokietijoje, nėjo į policiją, kodėl neprašė kieno nors leisti pasinaudoti telefonu, nes pats jo neturėjo.

Parengta pagal ELTA, zebra.lt ir "Lietuvos ryto" informaciją