Iš Jungtinės Karalystės į nedidelį miestelį grįžusi visaginietė Svetlana Šaleva Lietuvą vadina tėvyne ir čia tikisi likti ilgam: moteris džiaugiasi, kad Visagine atidarė nedidelę audinių parduotuvę, netoliese jos sūnus turi raktų dirbtuvę, iš užsienio neseniai grįžo ir dukra, gegužę miestelyje susituokusi su Latvijos piliečiu.

„Visagine turiu audinių parduotuvę „Anna“. Šio verslo ėmiausi, nes jis man yra artimas, įdomus, be to, man patinka dirbti sau, nors gal kada nors teks vėl išeiti pas kokį nors šeimininką“, - pasakoja prie savo parduotuvėlės prekystalio stovinti 50-etė S. Šaleva.

Jos audinių salonas Visagine – nedidelis, tose pačiose patalpose įsikūrusi ir jos kolegė bei drauge, valdanti kitą mažą verslą – tekstilės saloną. Tiesa, moterys sako dažniau ne prekiaujančios, o bendraujančios su miesto gyventojais, kurie nori pasikalbėti, pasidalinti savo sumanymais ir nerimu.

„Gyventojai Visagine labai kūrybiški, aktyvūs, ateina į parduotuvę su idėjomis, žavisi medžiagomis, randa patrauklių modelių, kuriuos norėtų vilkėti. Matau, kaip akys užsidega, bet staiga kyla klausimas: o kur aš su šiuo apdaru eisiu? Aš vis sakau, kad gražų rūbą galima visur rengtis, grožį į pasaulį nešti ir viskas, bet vis išgirstu tą pačią kalbą: Visagine pamažu viskas užsidaro, pastatai griūna, žmonės išvažiuoja, o čia esantiems važiuoti nėra kur – jaučiamas beviltiškumas. Žinoma, ne pas visus“, - pasakoja S. Šaleva.

Moteris pati puikiai žino, kas yra emigracija: prieš ketverius metus ji išvyko dirbti į Jungtinę Karalystę, tačiau susirgus tėvams grįžo namo ir dabar Visagine jau skaičiuoja antrus metus.

„Galiu pasakyti, kad vaizdas prieš ketverius metus buvo žymiai geresnis, bet bandau čia gyventi. Pagrindinė problema – nėra žmonių, anksčiau jų net gatvėse buvo daugiau. Mieste liko beveik vieni pensininkai ir moksleiviai, darbingo amžiaus žmonės išsivažinėjo, - dėsto pašnekovė. - Kai nėra klientų – sudėtinga, nėra iš ko susimokėti už nuomą, mėnesines įmokas daryti. Bet aš nenoriu savo darbo mesti, jis man prie širdies, optimistiškai vertinu ateitį. Gal ir nereikia jaudintis – šiandien nugyvenome dieną ir gerai.“

S. Šaleva sako, kad Visagine darbo nėra daug, bet jos sūnui miestelyje pavyko įsitvirtinti.

"Mano sūnus taip pat gyvena Visagine ir niekur nenori išvykti. Jis, žuvus tėčiui, paveldėjo raktų gamybos dirbtuvę ir dabar toliau gamina raktus. Jam patinka gyventi Visagine, turi mėgstamą darbą, užsiima muzika, juk pinigai dar ne viskas gyvenime, - teigia filosofiškai nusiteikusi moteris. - Visaginas yra labai gražus miestas, šalia – miškas, ežerai. Sezono metu man pakanka pereiti gatvę, kad pririnkčiau grybų ar uogų – niekur nereikia važiuoti.“

Pašnekovė pasakoja, jog miestelį gyrė ir viešėjusios giminės iš Rusijos Krasnodaro krašto.

„Visgi, gaila, kad turizmui infrastruktūros nėra, tad ir miestelio svečiai dažniausiai yra gyventojų giminės“, - mano S. Šaleva.

Tačiau moteris turi kuo džiaugtis: šiemet į Visaginą iš užsienio grįžo gyventi ir jos suaugusi dukra.

„Mano dukra Jungtinėje Karalystėje išgyveno penkerius metus, tačiau ji nusprendė, kad pavargo gyventi svetimoje šalyje, kuri jai netapo artima. Ji gimė Lietuvoje ir čia norėjo grįžti, žinoma, aš uždrausti negalėjau. Gegužę šventėme vestuves – dukra Jungtinėje Karalystėje sutiko savo gyvenimo meilę, tad ir jis, būdamas latvis, atvyko gyventi čia“, - sako ji.

Tiesa, verslininkė neslepia ir nuostabos dėl to, ką jos šeima patyrė Latvijos piliečiui apsilankius Migracijos departamente – jam reikėjo gauti dokumentų dėl teisės gyventi Lietuvoje.

„Kai į Visaginą grįžo mano dukra su būsimuoju vyru, buvo dalykų, kurie mane nustebino: jis, turėdamas Latvijos pasą, susidūrė su sunkumais. Migracijos tarnyboje jo klausė, kiek jis turi sąskaitų pinigų ir ko apskritai čia atvažiavo. Kaip taip gali būti? Į tėvynę grįžo jaunas žmogus, nori kurti čia šeimą, dirbti, o sužadėtinio klausia – ko tu čia atvažiavai. Tai yra labai keista. Į Jungtinę Karalystę, Vokietiją atvažiavai, išsinuomavai butą, nuėjai į agentūrą, gavai darbą – viskas. Kodėl tarp Baltijos šalių yra tokie trukdžiai?“, - nesupranta pašnekovė.

Visgi S. Šaleva neslepia ir nerimo: entuziastų grįžti ji matė ir daugiau, tačiau ne visi sugrįžusieji pasilieka ilgam.

„Dabar mano dukteriai 27-eri metai, mano draugių vaikai - panašaus amžiaus, jie taip pat nori sugrįžti į Visaginą, grįžta, bet neradę darbo yra priversti vėl išvykti, - teigia moteris. - Viliuosi, kaip ir dažnas Visagino gyventojas, kad miestas atsigautų.“