Nežinau, kaip kitų, bet mano el. pašto dėžutė bei Facebooko paskyra pastarosiomis dienomis užversta kvietimais liepos 6d. giedoti Tautišką giesmę. Iš Lietuvos platinama skrajutė garsiai skelbia, kad mes vienintelė tauta visame pasaulyje giedanti savo šalies himną. Nežinau, ar tai tiesa. Nebent jei pritaikytume šiais laikais populiarų metodą „make-believe“ (sugalvojau-patikėjau). Ką gi, tegu. Man tik klausimas, kodėl Lietuvai reikia tiek daug simbolinių patriotizmo gestų?

Ir iš tikrųjų, kaip su tuo patriotizmu? Jau bemaž įprasta, kai žodis patriotas gretinamas su žodžiu idiotas, jau daug kas nebereaguoja į pasišaipymus iš tų, kurie Tėvynės meilę iškelia kaip didžiausią vertybę, jau net vieši pareiškimai, kad patriotizmas yra paskutinė niekšo priebėga, nieko nebestebina. Patriotizmo diskreditacija prasidėjo kartu su tautiniu atgimimu ir tebesitęsia iki šiol. Tačiau kodėl tada reikia tiek daug simbolinių, meilę Tėvynei deklaruojančių gestų? Ir kodėl būtent emigrantai taip smarkiai raginami įsijungti į tas simbolines veikas? Galbūt tas simbolizmas turi užglaistyti realaus dėmesio stygių tiek tų, kurie gyvena Lietuvoje, tiek tų, kurie emigravo, problemoms.

Juk klausimai, kurie pridėtų papildomų meilės Lietuvai taškų, tokie kaip dvigubos pilietybės, elektroninio balsavimo ar pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis, nesprendžiami. Nekreipiama dėmesio į išvykusių ir atgal Lietuvon grįžtančių reintegracijos poreikius, o informacija, kuri yra reikalinga nusprendusiam grįžti, pateikiama vaikų mėgstamo „kavonės“ žaidimo principu – susirask, kur paslėpta. Plius dar vienas, jau nebe vaikiškas dėmuo - ir suprask, jei gudrus.

Prisipažinsiu, žinutės ir paraginimai giedoti Lietuvos himną ar dalyvauti kitose Lietuvos valstybei svarbiuose paminėjimuose atakuote atakuoja mano ir taip pereikvotą pareigos jausmą. Imsiu ir suskaičiuosiu, kiek pareigą Tėvynei jaučiantis emigrantas per metus turi atlikti simbolinių gestų.

Pradėkim nuo metų pradžios. Sausio 13-oji – privalu prisiminti ir paminėti, tą vakarą uždegti savo būsto lange, nesvarbu, kur gyventum, žvakutę. Vasario 16-oji. Vėlgi, kaip praleisti tą Lietuvos nepriklausomybei svarbią dieną? Kovo 11-oji – irgi negali pamiršti. Birželio vidury – tremties į Sibirą atminimo diena. Čia pat ir liepos 6-oji, iš kažkur atsiradusi, bet greit ypatingą reikšmę įgavusi Valstybės diena, su ypatinga akcija – Tautiškos giesmės per visą pasaulį giedojimu. Rugpjūtis – Britanijos lietuvių jaunimo organizuojama Baltijos kelio paminėjimo akcija Hyde Parke. Šeši renginiai per metus, susiję su Lietuvai reikšmingomis datomis. Ir beveik visų šių švenčių ar paminėjimų proga užsienyje esančios lietuvių bendruomenės gauna ritualinius valstybės vadovų ar žemesnio rango apie save priminti panūdusių politikų pasveikinimus. Stipru, ar ne?

Man, prisipažinsiu, per stipru. Toks jausmas, kaip sovietiniais laikais, kai nuolat buvo kalama į galvą, kad niekas neužmirštas, nieko nepamiršta. Sovietinė ideologija ir buvo pagrįsta perdėtai pakylėta bei kerštinga atmintim – kiekvienas turėjo prisiminti, ką garbinti ir ko nekęsti. Tironiškoms ideologijoms tai labai svarbu. Bet demokratijai atminties akcentavimas nėra toks būtinas, o užmarštis net padeda demokratiniam procesui įsitvirtinti.

Todėl leiskim sau kai ką užmiršti. Ir nebūkim taip įsikibę į tą minėtinų datų lyną, tarsi jis galėtų mus išvesti iš dabarties klampynės. Ir bent kartkartėmis su sveiku humoru pažvelkim į savo perdėm teatrališką meilę Tėvynei.

Zita Čepaitė