Išeivis griauna Lietuvos medicinos mitą - Anglija.lt
 

Išeivis griauna Lietuvos medicinos mitą 

Anglijoje gyvenantys lietuviai įprato lyginti čionykščius gydytojus su dirbančiais Lietuvoje, neretai pastarųjų naudai. Tai, kad Lietuvos medicina geresnė, netiesiogiai teigia ir politikai. Tas labai išryškėjo per skandalą dėl PSD įmokų, kai emigrantai buvo apkaltinti, esą jie masiškai naudojasi galimybe gydytis Lietuvoje. Tad ar iš tikrųjų medicina Lietuvoje yra tokio aukšto lygio, jog išeiviai susirgę veržiasi ten gydytis? O kokios bėdos kamuoja Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sistemą ir kodėl lietuviai būna nepatenkinti čia suteiktomis medicinos paslaugomis? Apie šias ir kitas problemas kalbamės su lietuviu gydytoju Audriumi Šimaičiu, iš tėvynės išvykusiu prieš šešetą metų ir dirbančiu konsultantu ligoninėje.

Royal Cornwall ligoninėje konsultantu dirbantis kardiologas dr. A.Šimaitis praeitų metų rudenį Vilniuje pristatė Lietuvos sveikatos apsaugos reformos planą „Vertybėmis pagrįsta reforma“. Kiek anksčiau drauge su Jungtinės Karalystės lietuvių gydytojų ir odontologų asociacija ir Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija jis rengė projektą „Pažangaus sveikatos apsaugos vadybos ir paslaugų teikimo modelio įdiegimas“. Kai kiti po šešerių svetur praleistų metų skundžiasi praradę ryšius su tėvyne, A. Šimaitis atvirkščiai, siekia, kad tie ryšiai būtų aktyvūs ir naudingi. Tačiau visgi kas paskatino palikti gimtinę ir ar pasiteisino su išvykimu iš Lietuvos sietos viltys?

- Profesinės karjeros kelyje pasiekiau tokį etapą, kai supratau, kad egzistuojanti Lietuvos medicinos sistema man tapo rimtu barjeru tolesniam profesiniam tobulėjimui. Maždaug 2000-aisiais metais įsitikinau, kad reforma, apie kurią buvo kalbama nuo pat nepriklausomybės paskelbimo, tėra dūmų uždanga. Taip pat nusivyliau tais žmonėmis, kuriais kažkada tikėjau ir galvojau, kad jiems rūpi Lietuvos medicina. Suvokiau tai, apie ką tik daug vėliau išdrįsau kalbėti savo straipsniuose. Tiek ligoninės, tiek valstybės lygmeniu sprendimus lemdavo ir iki šiol lemia ne profesiniai argumentai ar akademiniai ginčai, o giminystė, pažintys ar politiniai ryšiai. Ši tradicija Lietuvoje yra vienas iš didžiausių progreso stabdžių. Na, o darbas ir profesinė karjera Jungtinėje Karalystėje pranoko mano lūkesčius ir mano svajones, – sako A. Šimaitis.

Bet nenutraukėte su gimtine nei emocinių, nei profesinių ryšių. Kodėl?
Pradėjęs dirbti užjūriuose, supratau, kiek mažai Lietuvoje padaryta per dvidešimt nepriklausomybės metų. Už tai yra atsakingi ne tik tie, kurie vadovavo ir vadovauja Lietuvos medicinai, bet mes visi patys. Iš dalies dėl to, kad tylėjome. Todėl, padirbėjęs Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje, nusprendžiau netylėti. Pradėjau rašyti, pasakoti, kaip yra kitur ir kalbėti apie gerąją kitų šalių patirtį, kurią būtų galima perkelti į Lietuvą.

Kas labiausiai jums atrodo keistina Lietuvos sveikatos sistemoje?
Didžiausias dabartinės sistemos trūkumas yra itin stiprus hierarchinis modelis, kai sprendimus priima labai siauras žmonių ratas. Tokiu būdu ne tik atsiranda prielaidos korupcijai, bet ir sudaromos sąlygos slėpti korupcinius veiksmus. Reikėtų sukurti tokias valdymo ir darbo organizavimo struktūras, kurios į sveikatos apsaugos valdymą įtrauktų kuo platesnį žmonių ratą. Būtų išnaudojamas daug platesnis kūrybinis potencialas, tuo pačiu pokyčiai iš tiesų taptų ir visų bendru reikalu.

Kaip Lietuvoje reaguota į jūsų siūlymus?
Pateiksiu pavyzdį, kuris turbūt geriausiai atspindi atsaką į naujus pasiūlymus Lietuvoje. Prieš trejus metus pateikiau vieną iš daugelio savo pasiūlymų medikų bendruomenei. Šiuo klausimu diskutavau su vienu iš Lietuvos mediku, profesoriumi. Jis, kaip Lietuvoje įprasta, vienu metu užima daugybę pareigų: „ant popieriaus“ dirba gydytoju, taip pat yra klinikos vadovas, profesinės organizacijos vadovas ir vienos iš didžiausių Lietuvos mokymo institucijų vadovas. Po pirmo pokalbio jis sakė, kad tai gera idėja (reagavo kaip gydytojas), vėliau jis pradėjo abejoti (reagavo kaip profesinės organizacijos vadovas, nes galvojo – o ką manys kitas „medicinos elitas“?), o vėliau pradėjo tai idėjai aktyviai priešintis (kaip institucijos vadovui jam atrodė, kad naujas pasiūlymas gali atimti dalį jo institucijos funkcijų). Jis netgi pradėjo teigti, kad mano siūlymai prieštarauja Lietuvos įstatymams. Įdomiausia tai, kad buvo visai užmiršta, jog Lietuva yra Europos Sąjungos narė, ir kad mano pasiūlymas buvo dalis Europos Sąjungos rekomendacijų.

Gyvenant Lietuvoje man pačiai teko girdėti daug skundžiantis gydytojais ir pan., tačiau čia gyvendama pastebėjau, jog išeiviai ima įvertinti Lietuvos gydytojus, labiau jais pasitiki. Kokia galėtų būti to priežastis?
Visiškai įsilieti į naują gyvenimą svečioje šalyje yra labai ilgas ir nelengvas procesas. Sveikata ir jos sutrikimai yra itin jautrus ir giliausius žmogaus jausmus užgaunantis dalykas. Tam reikalingas intymus ir glaudus ryšys su gydytoju. Ne visiems emigrantams tai pavyksta lengvai pasiekti, dėl to dalis, kad išlaikytų šį ryšį, sveikatos apsaugos paslaugų važiuoja į Lietuvą.

Ar, jūsų manymu, išeiviai tikrai dažnai piktnaudžiauja už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus gydydamiesi Lietuvoje? Ar tai tiesiog mitas, kuris nežinia kam parankus?
Iš dalies tai mitas, kuriuo bandoma įrodyti, kad Lietuvos medicina aukšto lygio, nors visi statistiniai rodikliai ir Europos Sąjungos vertinimai rodo ką kitą. Tai tarsi bandymas pasiteisinti, kodėl nereikia daryti svarbių pokyčių. Dauguma gydytojų, išvažiavę iš Lietuvos, labai greitai pajaučia, kad jų paruošimas gerokai atsilieka nuo kitų šalių gydytojų. Vienas gydytojas, kuris prieš metus baigė rezidentūrą ir išvyko dirbti į Europą, man rašė: „Supratau, kad nieko neišmokau Lietuvoje per penkerius metus.“ Kitas, ką tik mūsų ligoninėje viešėjęs gydytojas, rezidentūrą baigęs prieš ketverius metus ir laisvai kalbantis angliškai, sakė: „Kol kas negalėčiau dirbti Jungtinėje Karalystėje konsultantu, reikia daug tobulėti.“

Kokius JK sveikatos apsaugos sistemos privalumus jūs išskirtumėte? Ir kokie, jūsų nuomone, tie pagrindiniai trūkumai, kurie sukelia ne vien atvykėlių, bet ir vietinių britų nepasitenkinimą?
Pasaulyje nėra šalies, kurioje piliečiai būtų patenkinti savo šalies medicina. Su kolegoms anglais ligoninėje juokauju, kad Anglija turi tai, apie ką svajojo ir ko nesugebėjo įgyvendinti komunistai – kiekvienas gauna nemokamą gydymą, neatsižvelgiant į tai, dirba ar ne. JK gyvenantys žmonės gauna gerą pagalbą. Tai rodo statistiniai rodikliai. Patikimiausias rodiklis, atspindintis sveikatos sistemos pagalbos suteikimo efektyvumą bei saugumą, yra išvengiamų mirčių skaičius (tai yra tokių mirčių, kurios įvyko arba dėl medikų kaltės, arba dėl to, kad sistema buvo neefektyvi). Pagal jį Jungtinė Karalystė (skirdama 7,5 proc. nuo BVP) yra 11-oje vietoje pasaulyje.

95 proc. JK Karalystės medicinos yra valstybinė, tik labai mažą dalį sudaro privačios paslaugos. JAV, kur vyrauja privati medicina, skiria daugiausia pinigų sveikatos apsaugai (17 proc. BVP) ir užima tik 14-ą vietą. Prancūzijoje, kurioje 60 proc. sudaro valstybinė medicina ir 40 procentų privačios paslaugos bei skiriama apie 10 proc. BVP, pacientai gali jaustis saugiausiai – Prancūzija yra pirmoje vietoje pagal išvengiamų mirčių skaičių. Taigi pagrindiniu JK trūkumu įvardinčiau sveikos konkurencijos bei privačios ir valstybinės medicinos taikaus sambūvio stoką. Tokią naudą įrodo ne tik Prancūzijos, bet ir Olandijos medicina. Pastaruosius dešimt metų JK vyriausybė bando tai sukurti, tačiau šie bandymai nėra labai sėkmingi.

Savo nuomonę jūs dažnai išsakote lietuvių žiniasklaidoje ir pastebėjau, jog jūsų straipsniai sulaukdavo nemažai komentarų. Ar buvo tokių, kurie jus būtų itin įskaudinę ir iš piršto laužti?
Kai pradėjau skelbti savo straipsnius, iš pradžių komentarus dar skaitydavau. Šiuo metu nebeskaitau. Konstruktyvios kritikos nebijau, tai skatina diskusiją, mintis. Susiduriant skirtingoms mintims, gimsta naujos idėjos. Todėl tokių komentarų ne tik, kad nebijau, bet ir labai pageidauju. Tačiau dalis komentarų yra skirti tik tam, kad pasislėpus po anonimiškumo skraiste būtų galima smūgiuoti autoriui „žemiau juostos“. Tai yra bejėgiškumo, pavydo, silpnumo ir nesugebėjimo savarankiškai galvoti bei veikti, apraiška. Bandoma ieškoti religinių, nacionalinių ar dar kitų motyvų. Atsakymus į tokius komentarus esu paskelbęs savo interneto dienoraštyje www.simaitis.lt skyrelyje „Projektai / keturi laiškai“. Beje, iš visų komentatorių, kurie pasisakė neigiamai, tik vienas buvo garbingas ir atvirai parašė savo vardą ir pavardę. Tai buvo a. a. profesorius Gintautas Česnys. Tame skyrelyje taip pat skelbiu savo atsakymą jam.

Vienas iš jums išsakytų priekaištų yra dėl bahajų tikėjimo, kuris Lietuvoje neįprastas. Kodėl bahajų tikėjimas?
Tam tikru gyvenimo etapu man kilo (ir dabar nuolat kyla) daug egzistencinių klausimų. Kodėl pasaulyje yra tiek daug religijų ir kodėl jos dažnai viena su kita tarsi nesutaria? Kodėl lietuviai, būdami pagoniais, priėmė krikščionybę? Ir kodėl pasaulio istorijoje mokslas ir religija nesutardavo? Nė viena iki tol mano studijuota religija, psichologinės ir filosofinės knygos atsakymo į šį klausimą nesuteikė. Tik bahajų tikėjimas man pateikė atsakymus į šiuos klausimus, nes ši religija teigia, kad yra vienas Dievas ir vienas tikėjimas – tikėjimas Dievu. Tam tikrais laikotarpiais per Dievo Apsireiškimus (Krišna, Zoroastra, Mozė, Kristus, Mohametas, Buda, Baha’u’llah) Dievas tarsi atnaujina tikėjimo Dievu rūbą, kurį mes matome kaip naują religiją. Bahajai tiki, kad šiame žmonijos kelyje Baha’u’llah yra naujausias Dievo Apsireiškimas. Tačiau tikrai ne paskutinis – po kiek laiko bus kiti, kurie atnaujins Dievo tikėjimą.

Jūs turite savo asmeninį tinklapį, kuriame publikuojate straipsnius, stengiatės bendrauti su žmonėmis, kuriuos domina sveikatos apsaugos tema. Tai gan didelis darbas, kuris atima nemažai laiko – ar pasiteisina tas bandymas ir ar jūs tikite, kad galima pakeisti žmogaus mąstymą?
Be mąstymo pokyčio jokių reformų, net ir nedidelių, įgyvendinti neįmanoma. Mąstymo pokytis sukuria naujas vertybes, vertybių visuma formuoja naują požiūrį, kuris gimdo naują mąstymą. Dėl to sukuriamos naujos priemonės, metodai, struktūros. Ir tik tada gali įvykti teigiami pokyčiai.

Geriausias to pavyzdys yra Lietuvos išsivadavimas iš SSSR. Ką galėjo padaryti tas didelis monstras keliems milijonams laisvės ištroškusių žmonių? Medicinoje tokių teigiamų pavyzdžių kol kas neturime. Daugiau yra pavyzdžių iš neigiamos pusės. Estija iškart po nepriklausomybės paskelbimo tris kartus sumažino ligoninių skaičių. Tai jie padarė prieš dvidešimt metų. Lietuva tai daro tik šiemet – ar tai yra reforma? O gal tik bandymas pasivyti reformą, kurią turėjome padaryti prieš dvidešimt metų? Tai tik pavyzdys to, kad laiko tėkmės neužtvenksi.

Jei nėra sukuriamos naujos vertybės, sistemos griūna ir jos anksčiau ar vėliau yra priverstos keistis. Apie tai jau minėjau lygindamas Estiją su Lietuva. Kitas labai geras pavyzdys – tai ekonominė krizė pasaulyje ir Lietuvoje. Ekonominė plėtra vyko nesukuriant naujų vertybių ir naujų vertybėmis paremtų struktūrų bei naujų metodų – tai subliūško kaip kortų namelis. To pasekmes jaučiame ir dar ilgai jausime visi.

Kalbėjosi Zita Čepaitė

Anglijoje gyvenantys lietuviai įprato lyginti čionykščius gydytojus su dirbančiais Lietuvoje, neretai pastarųjų naudai. Tai, kad Lietuvos medicina geresnė, netiesiogiai teigia ir politikai. Tas labai išryškėjo per skandalą dėl PSD įmokų, kai emigrantai buvo apkaltinti, esą jie masiškai naudojasi galimybe gydytis Lietuvoje. Tad ar iš tikrųjų medicina Lietuvoje yra tokio aukšto lygio, jog išeiviai susirgę veržiasi ten gydytis? O kokios bėdos kamuoja Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sistemą ir kodėl lietuviai būna nepatenkinti čia suteiktomis medicinos paslaugomis? Apie šias ir kitas problemas kalbamės su lietuviu gydytoju Audriumi Šimaičiu, iš tėvynės išvykusiu prieš šešetą metų ir dirbančiu konsultantu ligoninėje.

Royal Cornwall ligoninėje konsultantu dirbantis kardiologas dr. A.Šimaitis praeitų metų rudenį Vilniuje pristatė Lietuvos sveikatos apsaugos reformos planą „Vertybėmis pagrįsta reforma“. Kiek anksčiau drauge su Jungtinės Karalystės lietuvių gydytojų ir odontologų asociacija ir Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija jis rengė projektą „Pažangaus sveikatos apsaugos vadybos ir paslaugų teikimo modelio įdiegimas“. Kai kiti po šešerių svetur praleistų metų skundžiasi praradę ryšius su tėvyne, A. Šimaitis atvirkščiai, siekia, kad tie ryšiai būtų aktyvūs ir naudingi. Tačiau visgi kas paskatino palikti gimtinę ir ar pasiteisino su išvykimu iš Lietuvos sietos viltys?

- Profesinės karjeros kelyje pasiekiau tokį etapą, kai supratau, kad egzistuojanti Lietuvos medicinos sistema man tapo rimtu barjeru tolesniam profesiniam tobulėjimui. Maždaug 2000-aisiais metais įsitikinau, kad reforma, apie kurią buvo kalbama nuo pat nepriklausomybės paskelbimo, tėra dūmų uždanga. Taip pat nusivyliau tais žmonėmis, kuriais kažkada tikėjau ir galvojau, kad jiems rūpi Lietuvos medicina. Suvokiau tai, apie ką tik daug vėliau išdrįsau kalbėti savo straipsniuose. Tiek ligoninės, tiek valstybės lygmeniu sprendimus lemdavo ir iki šiol lemia ne profesiniai argumentai ar akademiniai ginčai, o giminystė, pažintys ar politiniai ryšiai. Ši tradicija Lietuvoje yra vienas iš didžiausių progreso stabdžių. Na, o darbas ir profesinė karjera Jungtinėje Karalystėje pranoko mano lūkesčius ir mano svajones, – sako A. Šimaitis.

Bet nenutraukėte su gimtine nei emocinių, nei profesinių ryšių. Kodėl?
Pradėjęs dirbti užjūriuose, supratau, kiek mažai Lietuvoje padaryta per dvidešimt nepriklausomybės metų. Už tai yra atsakingi ne tik tie, kurie vadovavo ir vadovauja Lietuvos medicinai, bet mes visi patys. Iš dalies dėl to, kad tylėjome. Todėl, padirbėjęs Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje, nusprendžiau netylėti. Pradėjau rašyti, pasakoti, kaip yra kitur ir kalbėti apie gerąją kitų šalių patirtį, kurią būtų galima perkelti į Lietuvą.

Kas labiausiai jums atrodo keistina Lietuvos sveikatos sistemoje?
Didžiausias dabartinės sistemos trūkumas yra itin stiprus hierarchinis modelis, kai sprendimus priima labai siauras žmonių ratas. Tokiu būdu ne tik atsiranda prielaidos korupcijai, bet ir sudaromos sąlygos slėpti korupcinius veiksmus. Reikėtų sukurti tokias valdymo ir darbo organizavimo struktūras, kurios į sveikatos apsaugos valdymą įtrauktų kuo platesnį žmonių ratą. Būtų išnaudojamas daug platesnis kūrybinis potencialas, tuo pačiu pokyčiai iš tiesų taptų ir visų bendru reikalu.

Kaip Lietuvoje reaguota į jūsų siūlymus?
Pateiksiu pavyzdį, kuris turbūt geriausiai atspindi atsaką į naujus pasiūlymus Lietuvoje. Prieš trejus metus pateikiau vieną iš daugelio savo pasiūlymų medikų bendruomenei. Šiuo klausimu diskutavau su vienu iš Lietuvos mediku, profesoriumi. Jis, kaip Lietuvoje įprasta, vienu metu užima daugybę pareigų: „ant popieriaus“ dirba gydytoju, taip pat yra klinikos vadovas, profesinės organizacijos vadovas ir vienos iš didžiausių Lietuvos mokymo institucijų vadovas. Po pirmo pokalbio jis sakė, kad tai gera idėja (reagavo kaip gydytojas), vėliau jis pradėjo abejoti (reagavo kaip profesinės organizacijos vadovas, nes galvojo – o ką manys kitas „medicinos elitas“?), o vėliau pradėjo tai idėjai aktyviai priešintis (kaip institucijos vadovui jam atrodė, kad naujas pasiūlymas gali atimti dalį jo institucijos funkcijų). Jis netgi pradėjo teigti, kad mano siūlymai prieštarauja Lietuvos įstatymams. Įdomiausia tai, kad buvo visai užmiršta, jog Lietuva yra Europos Sąjungos narė, ir kad mano pasiūlymas buvo dalis Europos Sąjungos rekomendacijų.

Gyvenant Lietuvoje man pačiai teko girdėti daug skundžiantis gydytojais ir pan., tačiau čia gyvendama pastebėjau, jog išeiviai ima įvertinti Lietuvos gydytojus, labiau jais pasitiki. Kokia galėtų būti to priežastis?
Visiškai įsilieti į naują gyvenimą svečioje šalyje yra labai ilgas ir nelengvas procesas. Sveikata ir jos sutrikimai yra itin jautrus ir giliausius žmogaus jausmus užgaunantis dalykas. Tam reikalingas intymus ir glaudus ryšys su gydytoju. Ne visiems emigrantams tai pavyksta lengvai pasiekti, dėl to dalis, kad išlaikytų šį ryšį, sveikatos apsaugos paslaugų važiuoja į Lietuvą.

Ar, jūsų manymu, išeiviai tikrai dažnai piktnaudžiauja už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus gydydamiesi Lietuvoje? Ar tai tiesiog mitas, kuris nežinia kam parankus?
Iš dalies tai mitas, kuriuo bandoma įrodyti, kad Lietuvos medicina aukšto lygio, nors visi statistiniai rodikliai ir Europos Sąjungos vertinimai rodo ką kitą. Tai tarsi bandymas pasiteisinti, kodėl nereikia daryti svarbių pokyčių. Dauguma gydytojų, išvažiavę iš Lietuvos, labai greitai pajaučia, kad jų paruošimas gerokai atsilieka nuo kitų šalių gydytojų. Vienas gydytojas, kuris prieš metus baigė rezidentūrą ir išvyko dirbti į Europą, man rašė: „Supratau, kad nieko neišmokau Lietuvoje per penkerius metus.“ Kitas, ką tik mūsų ligoninėje viešėjęs gydytojas, rezidentūrą baigęs prieš ketverius metus ir laisvai kalbantis angliškai, sakė: „Kol kas negalėčiau dirbti Jungtinėje Karalystėje konsultantu, reikia daug tobulėti.“

Kokius JK sveikatos apsaugos sistemos privalumus jūs išskirtumėte? Ir kokie, jūsų nuomone, tie pagrindiniai trūkumai, kurie sukelia ne vien atvykėlių, bet ir vietinių britų nepasitenkinimą?
Pasaulyje nėra šalies, kurioje piliečiai būtų patenkinti savo šalies medicina. Su kolegoms anglais ligoninėje juokauju, kad Anglija turi tai, apie ką svajojo ir ko nesugebėjo įgyvendinti komunistai – kiekvienas gauna nemokamą gydymą, neatsižvelgiant į tai, dirba ar ne. JK gyvenantys žmonės gauna gerą pagalbą. Tai rodo statistiniai rodikliai. Patikimiausias rodiklis, atspindintis sveikatos sistemos pagalbos suteikimo efektyvumą bei saugumą, yra išvengiamų mirčių skaičius (tai yra tokių mirčių, kurios įvyko arba dėl medikų kaltės, arba dėl to, kad sistema buvo neefektyvi). Pagal jį Jungtinė Karalystė (skirdama 7,5 proc. nuo BVP) yra 11-oje vietoje pasaulyje.

95 proc. JK Karalystės medicinos yra valstybinė, tik labai mažą dalį sudaro privačios paslaugos. JAV, kur vyrauja privati medicina, skiria daugiausia pinigų sveikatos apsaugai (17 proc. BVP) ir užima tik 14-ą vietą. Prancūzijoje, kurioje 60 proc. sudaro valstybinė medicina ir 40 procentų privačios paslaugos bei skiriama apie 10 proc. BVP, pacientai gali jaustis saugiausiai – Prancūzija yra pirmoje vietoje pagal išvengiamų mirčių skaičių. Taigi pagrindiniu JK trūkumu įvardinčiau sveikos konkurencijos bei privačios ir valstybinės medicinos taikaus sambūvio stoką. Tokią naudą įrodo ne tik Prancūzijos, bet ir Olandijos medicina. Pastaruosius dešimt metų JK vyriausybė bando tai sukurti, tačiau šie bandymai nėra labai sėkmingi.

Savo nuomonę jūs dažnai išsakote lietuvių žiniasklaidoje ir pastebėjau, jog jūsų straipsniai sulaukdavo nemažai komentarų. Ar buvo tokių, kurie jus būtų itin įskaudinę ir iš piršto laužti?
Kai pradėjau skelbti savo straipsnius, iš pradžių komentarus dar skaitydavau. Šiuo metu nebeskaitau. Konstruktyvios kritikos nebijau, tai skatina diskusiją, mintis. Susiduriant skirtingoms mintims, gimsta naujos idėjos. Todėl tokių komentarų ne tik, kad nebijau, bet ir labai pageidauju. Tačiau dalis komentarų yra skirti tik tam, kad pasislėpus po anonimiškumo skraiste būtų galima smūgiuoti autoriui „žemiau juostos“. Tai yra bejėgiškumo, pavydo, silpnumo ir nesugebėjimo savarankiškai galvoti bei veikti, apraiška. Bandoma ieškoti religinių, nacionalinių ar dar kitų motyvų. Atsakymus į tokius komentarus esu paskelbęs savo interneto dienoraštyje www.simaitis.lt skyrelyje „Projektai / keturi laiškai“. Beje, iš visų komentatorių, kurie pasisakė neigiamai, tik vienas buvo garbingas ir atvirai parašė savo vardą ir pavardę. Tai buvo a. a. profesorius Gintautas Česnys. Tame skyrelyje taip pat skelbiu savo atsakymą jam.

Vienas iš jums išsakytų priekaištų yra dėl bahajų tikėjimo, kuris Lietuvoje neįprastas. Kodėl bahajų tikėjimas?
Tam tikru gyvenimo etapu man kilo (ir dabar nuolat kyla) daug egzistencinių klausimų. Kodėl pasaulyje yra tiek daug religijų ir kodėl jos dažnai viena su kita tarsi nesutaria? Kodėl lietuviai, būdami pagoniais, priėmė krikščionybę? Ir kodėl pasaulio istorijoje mokslas ir religija nesutardavo? Nė viena iki tol mano studijuota religija, psichologinės ir filosofinės knygos atsakymo į šį klausimą nesuteikė. Tik bahajų tikėjimas man pateikė atsakymus į šiuos klausimus, nes ši religija teigia, kad yra vienas Dievas ir vienas tikėjimas – tikėjimas Dievu. Tam tikrais laikotarpiais per Dievo Apsireiškimus (Krišna, Zoroastra, Mozė, Kristus, Mohametas, Buda, Baha’u’llah) Dievas tarsi atnaujina tikėjimo Dievu rūbą, kurį mes matome kaip naują religiją. Bahajai tiki, kad šiame žmonijos kelyje Baha’u’llah yra naujausias Dievo Apsireiškimas. Tačiau tikrai ne paskutinis – po kiek laiko bus kiti, kurie atnaujins Dievo tikėjimą.

Jūs turite savo asmeninį tinklapį, kuriame publikuojate straipsnius, stengiatės bendrauti su žmonėmis, kuriuos domina sveikatos apsaugos tema. Tai gan didelis darbas, kuris atima nemažai laiko – ar pasiteisina tas bandymas ir ar jūs tikite, kad galima pakeisti žmogaus mąstymą?
Be mąstymo pokyčio jokių reformų, net ir nedidelių, įgyvendinti neįmanoma. Mąstymo pokytis sukuria naujas vertybes, vertybių visuma formuoja naują požiūrį, kuris gimdo naują mąstymą. Dėl to sukuriamos naujos priemonės, metodai, struktūros. Ir tik tada gali įvykti teigiami pokyčiai.

Geriausias to pavyzdys yra Lietuvos išsivadavimas iš SSSR. Ką galėjo padaryti tas didelis monstras keliems milijonams laisvės ištroškusių žmonių? Medicinoje tokių teigiamų pavyzdžių kol kas neturime. Daugiau yra pavyzdžių iš neigiamos pusės. Estija iškart po nepriklausomybės paskelbimo tris kartus sumažino ligoninių skaičių. Tai jie padarė prieš dvidešimt metų. Lietuva tai daro tik šiemet – ar tai yra reforma? O gal tik bandymas pasivyti reformą, kurią turėjome padaryti prieš dvidešimt metų? Tai tik pavyzdys to, kad laiko tėkmės neužtvenksi.

Jei nėra sukuriamos naujos vertybės, sistemos griūna ir jos anksčiau ar vėliau yra priverstos keistis. Apie tai jau minėjau lygindamas Estiją su Lietuva. Kitas labai geras pavyzdys – tai ekonominė krizė pasaulyje ir Lietuvoje. Ekonominė plėtra vyko nesukuriant naujų vertybių ir naujų vertybėmis paremtų struktūrų bei naujų metodų – tai subliūško kaip kortų namelis. To pasekmes jaučiame ir dar ilgai jausime visi.

Kalbėjosi Zita Čepaitė

 (Komentarų: 20)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: