Raštingumo situacija turi tendenciją blogėti. Taip tvirtino Lituanistų asociacijos „Lituanistų sambūris” pirmininkė, Šv. Kristoforo gimnazijos mokytoja ekspertė Dainora Eigminienė, komentuodama Vilniaus mokinių diktantuose daromas gausias klaidas. Tačiau „tapatybės paieškos, tradicinis, klasikinis, nuoseklus kalbos ir literatūros mokymas, prie kurio dabar grįžtama, situaciją turėtų pagerinti“.

Lituanistės teigimu, pagrindinėje mokykloje mokant vaikus kalbos buvo nemažai padrikumo, fragmentiškumo. Žaista modernumu, manyta, kad reikia besąlygiškai siekti atsinaujinimo, kartais ignoruojant net logiką, mokymo nuoseklumą. Tačiau tai nepasiteisino ir dabar grįžtama prie nuoseklaus, klasikinio mokymo.

Specialistė akcentavo ir pagrindinio ugdymo pasiekimų vertinimo absurdiškumą. Jeigu mokinio patikros rezultatai neigiami, jis vis tiek keliamas į vienuoliktą klasę. Kitaip sakant, patikra tėra imitacinio pobūdžio.

D. Eigminienė įsitikinusi, kad patikros rezultatai turi turėti pasekmių: „kodėl ir po aštuntos klasės neįvedus lietuvių kalbos egzamino? Taip būtų keliami didesni reikalavimai mokinio raštingumui”.

Lituanistė atkreipė dėmesį, kad raštingumą menkina ir pati komunikacinė aplinka, sumažėjęs skaitymas. Ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų įsivyrauja naujos kartos neraštingumas.

„Vaikai mažai skaito, nebemoka nuosekliai pasakoti, nebesukaupia dėmesio ir tai yra bendros pasaulinės tendencijos. Tačiau kokius mes renkamės mokymo būdus, kaip atsispiriame neigiamoms tendencijoms ar ištveriame laiko diktuojamus išbandymus? Pozityvių permainų yra, nors mes sugaišome nemažai laiko, kol bandėme perimti užsienio mokymo metodus, išsižadėdami to, ką turėjome geriausio savo švietimo tradicijoje, sujaukdami turinį, orientuodami mokinį į atsietą nuo kultūrinio konteksto, svarbiausia - nuo vertybių, nuo žmogaus patirties kūrinio fragmento analizavimą”, - sakė „Lituanistų sambūrio” vadovė.

Mokytojos ekspertės teigimu, mūsų laikų svarbiausias uždavinys mokyklai - išmokti derinti tai, kas laiko patikrinta sena, su tuo, kas nauja ir neabejotinai vertinga. Perimti kultūrinę Lietuvos tradiciją. Atsiverti pasaulio kultūrinei patirčiai, įteisinant moderniąją lietuvybę.