Anglija.lt jau publikavo skaitytojo Kęstučio apsakymus: vaikams skirtą "Briedžiuką" bei satyrinį "Bilietą į vieną pusę". Šį kartą Anglija.lt lankytojų atsiųstos medžiagos skyriuje "E-migrantas" pristatome visai kitokio žanro Kęstučio kūrinį...

O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

Širdis stipri, inkstai, kepenys sveiki. Ko ji kritinėja! Nesuprantam. Atsikelia ir krenta, ir pati nieko nedaro...

Taip, atsistoju, einu ir krentu. Krentu ir nesikeliu, ir viską darau. Darau po savimi, ant savęs. Aš stipri. Aš beprotiškai stipri, nes esu išprotėjusi ir tik aš žinau kodėl krentu. Širdis stipri! Viduriai stiprūs. Cha!

Aplink- vieni vaikšto, kiti- guli.
Vieni- sveiki, kiti- ligoniai.
Vieni- baltais chalatais, kiti- margom pižamom.
Vieni išnešami, kiti patys išeina.
Cha!

Kaimynė guli. Žiūri kankinio žvilgsniu. Ji protinga, bet nesveika. Protinga, nes supranta, kad po užpakaliu nepatogus raudonas "bliūdas" pakištas, o nesveika, nes negali jo ištraukti. Koks apmaudus ir skausmingas supratimas. Sveikas protas insulto glėbyje. Ar begali kas būti baisiau... Gali! Tai aš... Kurios širdis stipri, viduriai sveiki, kuri atsikelia, paeina, palinksta ir nesuklupus krenta. Tai aš... Kuri nesikelia ne dėl silpnumo! Tai aš- baisiausia iš visų. Jos visos čia ne beprotiškos stipruolės, o tik pavydžios paralitikės. Jos tai supranta ir joms skaudu, kaip baltoms varnoms prie vienos juodos. O man... Kūnui neskaudu, o protas? Ai, jam vistiek, kokios spalvos tos paukštės ir ant kokios šakos tupi. Anksčiau ar vėliau šaka vis tiek nulūš.

Ne mano čia vieta ir tą supranta gulintys kaimynai, bet niekada jie nesupras ir nesužinos, kad mano vieta... Ten, anapus girgždančių gyvenimo durų. Šalia jo. Šalia mano kurčios meilės, išėjusios prieš... Nepamenu. Teisus baltas daktaras, aš irgi ligonis- "alzheimerio brolis". Neteisus juokdarys, nes aš prisimenu, kad aš moteris. Žmona. Mama. Aš silpna, tu silpnai girdintis ir mes abu turėjome rūpintis vienas kitu iki bendro amen, bet...

Cha! O aš čia. Tarp nesveikų, protingų, gulinčių. Sveika, kvaila, kritinėjanti. O tu ten... į kur nukritę net protingi nepakyla.
Kodėl aš čia? Kodėl? Ech.
Lemtis. Ne, ne lemtis, o marti, likimo rūbais apsirėdžius. Viską mato, viską supranta, o klausinėja:
-Kaip man čia?
-Kodėl kritinėju?
-Kodėl nesikeliu?
-Kodėl nieko pati nedarau?
-Juk širdis stipri, viduriai sveiki ir kojos nelūžta kaip seseriai...?
Ai, ai! Prisiminiau. Kaulai popieriniai, kojos šiaudinės, kaip metai- taip gipsas. Juokdarys daktaras sakė, kad man beprotiškas alzheimeris, kad nieko negaliu prisimint, o aš prisiminiau. Amžina atilsį jai! Juk ir jos nebėra. Išėjo ir negrįžo...

Marti mano, likimo rūbus pasislėpus, ištiesė rankas. O aš žengiau pasitikti ir nukritau, ir padariau, tai, ką kaimynė daro į raudoną dubenį, nes basonai užimti.

Šneka, dejuoja, skundžias, o nežino, kad jai vieta šalia manęs buvo paruošta. Juk ir ji moteris, silpna. Nori, kad ja rūpintųsi.

O jos vyras, kaip ir mano- po bendra visiems velėna, tik skirtingose duobėse.

Cha, cha. Jie po velėna, o aš ant jos. Per prievartą ant jos.

Žiūri į mane, kažko klausia. Mama, mama.
Ne viena atėjo. Prisiminiau! Jos išprotėjimą stabdantis vaikinas! Vyras. Naujas! Kartu berniukas- sūnus. Ne jo. Mano anūkas. Tikras. O duktė? Nauja- ne mano – jo. Jiems tikra, o man... Nei anūkė, nei giminaitė- vaikas. Buvusios tikros marčios ir naujo jos vyro. Nuo seno išėjus, nuo naujo pagimdžius. Vaikas ir tiek.

Na, ko jūs visi norite iš senos kvailos ir neligotos. Ko atėjote tikri ir netikri giminaičiai! Taip, aš kritinėju. Ir tu kritinėsi, kai viena likusi už visus gyvenimą tempsi....
Visus po velėna sukišusi, kauksi iki išprotėjimo!!! Bet niekas tavęs negirdės, nes būsi uždaryta čia. Tarp nesveikų, protingų, sveika išprotėjusi. Likimas padarė stipriausia iš visų, o tu atvedei čia.

Pakėlė. Veda prie didelio, pilkos šviesos kvadrato. Ten tikriausiai ruduo. Kiek daug... Kiek daug tame kvadrate kabančių ašarų. Didelių, mažų ir visos sudalintos į mažus langelius. Plieninius, kad stipresnės būtų ir nenuslystu.

Langelis ašarų- kaimynei iš dešinės, langelis- kaimynei iš kairės, du langeliai- išeinantiems, trys langeliai- ateinantiems, po langelį- daktarui su sesute, o man nebeliko. Nebėra tų, kurie, praeidami pro šalį, įmestų ašarų į pilką rudens langelį ir jos kabėtų ten, prilaikomos plieninių strypų. Kur, kur man skirtas ašarų langelis! Atiduokite jas man. Mažais lašeliais, ledo kristalėliais, ar šliūkštelėkite paprastą saują lietaus... Kur? Kur tos saujos? Daktaras liepė būti "alzheimeriu", gulėti ir nieko neprisiminti. O aš prisiminiau ir nukritau tiesiai po įkalintom rudens ašarom. Ne jos mane apipylė, o šalti sesutės žodžiai "ir vėl, ir vėl. O, dieve, Jėzau Marija". Pakėlė, pasodino, į verkiantį rudenį liepė žiūrėti.

Dievas, Jėzus Marija. Prisiminiau, jų nėra. Nėra. Nėra dievo...

Jei jis būtų, nebūčiau čia... Kūnu pergyvenusi savo vyrus, o protu mirusi kartu su paskutiniuoju. O gal jis yra! Gal jis tą kvadratą valdo, gal jis dalina jį į langelius. Yra. Jis yra ir jis per tą mažą langelį pamatė mano kritimą prieš daugelį metų ir įrėžė beprotybę į mano protą, o mirtį į mano vyrų kūnus!!? Žiauru. Juk aš kritau ir man reikėjo kūno mirties, o jiems- stiprybės...

O, dieve... Už ką atėmei jiems kūno stiprybę.
Vienam- viduryje pievos, kitam- viduryje miško, trečiam- ant sofos knarkimo ekstazėje. O man tik protą sujaukei. Širdį palikai stiprią, vidurius sveikus ir tuščią langelį. Dabar nebebaisu. Nei piktą sesutę išgirsti, nei prie kvadratinio rudens nukristi.

Nebėra ko atimti. Nieko nebeturiu. Aplink tik gulintys, vaikštantys, protingi, bet silpnų vidurių. Pirmąkart buvo sunku nukristi. Ir tik kartą. Aš pakilau, o jie sugulė. O, dieve. Vis dėlto tu esi! Jei tavęs nebūtų, nebūčiau išprotėjusi ir nebūčiau čia laikoma. Tikro anūko, nebetikros marčios, naujo jos vyro ir naujos, nei anūkės, nei giminaitės, vaiko. Jie vis čia. Kažko jiems reikia.

O buvo kai ir man reikėjo. Meilės, šilumos, džiaugsmo ir ramios senatvės.
Ach tas jaunas daktaras. Baltas chalatas ant jo pečių, o mintys po mano baltu chalatu. Viską girdintis, viską matantis ir viską mokantis.

O tu negirdėjai. Tavo širdis nemokėjo, o ausys negalėjo girdėti!
Aš taip norėjau meiliai kalbėti ir girdėti tavo žodžius. Tu nekalbėjai ir mano žodžių negirdėjai, o aš garsiai tart negalėjau....
Už plonos sienos sesuo su kryžium rankoje maldas kalbėjo, o už durų kaimynų vaikai nemiegojo.

Aš tylėjau ir tu tylėjai. O taip norėjosi, kad mūsų kūdikiai užgimtų sklindant gražiems žodžiams, meilės žodžiams....

O jie negirdėjo. Nieko negirdėjo. Nes tavo klausa buvo dievo atimta, o už sienos sesuo su kryžium maldas kalbėjo....
Vyrai užgimė be tyrų, švelnių žodžių. Tiesiog užgimė.

O ausys virš balto chalato gerai girdėjo. Ir aš gerai girdėjau ir jaučiau... Jo chalatas baltas, švarus, žvilgsnis aistringas, žodžiai švelnūs. Jis pajuto kiek daug neišsakytų žodžių ir aistros slepia mano baltas chalatas!!! Jis daug kalbėjo, daug žadėjo, o svarbiausia- mane girdėjo. Viską paėmė. Bučinius, neišsakytą žodžiais aistrą, bet širdies- ne. Paliko ten, kur rado...

O dieve! Oi, juk tavęs nėra. Ne, ne, ne. Jėzau, Marija,- jis yra. Viešpatie, kodėl klausa manajam sugrįžo tada, kada neturėjo grįžti, kodėl tu atėjai, kada neturėjai ateiti.
O tu atėjai ir, stovėdamas už durų, viską girdėjai, kas buvo skirta tau, bet pasiekė kitą...

Tu atleidai. Bet akimirka viešpaties grąžinto girdėjimo įrėžė žmogišką rėžį į širdį ir paruošė vietą naujiems rėžiams, o aš žengiau žingsnį į išprotėjusią stiprybę.

Kaskart kai žengdavom žingsnį į gerovę, likimo peilis lyg riekę duonos atrėždavo gabalą širdies ir nešdavo jį kažkur į tolį, nepadėdamas jo ant mūsų stalo. Aš šaukiau, prašiau nenešti tos riekės iš namų, o dovanoti ją man, nors trupinėlį palikti man. Tu negirdėjai, o dievas mane ruošė žingsniui prie pilko languoto rudeninio kvadrato.

Sodą įsigijome- rėžis.
Namą pasistatėme- rėžis.
Mašiną nusipirkome- vėl riekė atriekta...
Sūnus į kalėjimą, nes užgimdamas negirdėjo gražių žodžių- "širdies duona" baigės... Teliko trupiniai. Juos sulesė vieversiai, kai pavasarį, rankas atmetęs, nukritai viduryje pievos. Saulė sustingo tavo akyse, o aš jas užmerkiau ir žengiau žingsnį į išprotėjusią stiprybę, prilaikoma dviejų likusių vyrų... Vyrų, kurie negirdėjo gražių žodžių ir užgimė tyloje. Tiesiog užgimė.

Širdis stipri, viduriai sveiki. Kodėl ji kritinėja ir nieko nedaro?
Netiesa! Aš viską darau ir ant savęs, ir po savimi. Kodėl? Cha! Nesupras nei balti chalatai, nei nebetikra marti su tikru anūku, nei naujas jos vyras su nauju vaiku, kuris tarp gyvo ir mirusio. Nei anūkė, nei giminaitė. Cha cha! Čia tik aš žinau, nes išprotėjau nuo beprotiškos stiprybės.

Mane pakelia. Kažkur veda. Gerai, kad veda. Kaimynę vakar jau nešė ir durų rankom atidaryti nereikėjo. Nešamosios kojomis atidarė. Paguldė. Guliu.

Ir jis. Jaunėlis. Ramiai gulėjo ir knarkdamas žiopčiojo, tyliai, be žodžių pūsdamas orą į viršų. Kaip aš, kai jis buvo kuriamas, nes už sienos sesuo meldėsi, jos vyras knarkė, o už durų vaikai prunkštavo. Kaip prasidėjo, taip ir pasibaigė. Užspringo, nors buvo protingas, širdis stipri ir viduriai sveiki. Niekas akių neužmerkė ir burnos nenuvalė. Rado kaip rado. Neturėjo kas, nuvalęs burną ir užmerkęs akis, žengtų į beprotybę. Jaunėlis išėjo nieko nepalikęs... Tik sutrumpino mano kelią į šiuos namus.

Tikras anūkas ir jau nebetikra marti kažką kalba. Netikras žentas ir ne mano anūkė taip pat kažką sako, kažko nori. Norėkite, jums galima. Jums kolkas nereikia tos stiprybės, nuo kurios galima išprotėti. Jūs kartu, jūs turite vienas kitą...

O buvo tik žingsnis nuo kelio, kuriame esu aš. Tikra marti tapo nebetikra, tik anūkas liko tikras, nors jo tėvas nukrito. Kaip aš. Tik aš ir toliau kritinėju tarp baltų chalatų, o jis nuo jų pabėgo ir nukrito viduryje miško. Sušalo. Neištaręs ir neišgirdęs nė vieno švelnaus žodžio. Tyloje užgimęs, tyloje ir mirė. Tarp dviejų tylų- vargas, purvas, šautuvas ant peties, languotas dangus su mažu kvadratėliu mano ašarai ir mirtis po egle.

Prisiminiau. Tikra žmona su tikru mano anūku jau buvo netikri, nes nebenorėjo šluostyti purvo ir semtis stiprybės. Niekas akių neužmerkė ir su jose sustingusiu dangumi pakišo po bendra velėna į valdišką duobę.

O aš stiprėjau. Sesuo maldomis padėjo. Jai už maldas dievas davė stiprybės, bet ne iki beprotybės. Užaugino, paliko laimingus vaikus ir anūkus, bažnyčion nuėjo ir, prie kunigo kojų nukritus, užmigo. Lengvai ir tyliai. Šventai sesei ir mirtis šventoj vietoj.

O aš čia. Nors išprotėjau, bet kaip rūpestinga motina, visus suguldžiusi, pati paskutinė atgulsiu.
Širdis stipri, viduriai sveiki, tik išprotėjau nuo tos stiprybės. Blanksta pilkas rudens kvadratas, ašaros tvenkias į vieną didelį lašą, pakimba ant plieninio strypo, tįsta žemyn. Tuoj, tuoj nukris, tuoj užlies visus gulinčius, einančius ir man gal atskils mažas lašelis nuo tykštančių purslų. Na krisk, krisk, krisk greičiau, suskilk į tūkstančius lašų, pasidalink su visais, na greičiau greičiau. Stop, prisiminiau.
Perduokite širdį tikram anūkui, stiprybę ir tuščią langelį nebetikrai marčiai, o man nereikia ašaros iš bendro katilo....

Neškite mane lauk, mano kojomis duris atidarę...

Kęstutis Grubliauskas