Praeitą rudenį MTV vykdomas jaunimo projektas „Boom“ lietuvei psichologei skyrė apdovanojimą už išskirtinius pasiekimus dirbant su jaunimu.

Penktus metus Šiaurės Anglijoje gyvenanti ir su problemiškais vaikais ir paaugliais dirbanti Evelina Savickaitė sakė iki paskutinės akimirkos nė nenumaniusi, kad yra nominuota vienam iš MTV televizijos vykdomo projekto apdovanojimui, kuris vadinasi „išskirtinis klubo lyderis“ (angl. outstanding club leader).

„Kadangi mūsų grupė konkursui nusiuntė tikrai nemažai filmų ir sulaukė daug gerų atsiliepimų, mano darbdavys iš MTV gavo užklausimą apie mane, kaip vadovę. Taigi taip buvau įtraukta į galimų laimėtojų sąrašą apie kurį man niekas nepranešė. Ir kai man tas prizas buvo įteiktas, buvau labai nustebusi. Tada tie jaunuoliai, su kuriais aš dirbu, klausė, kodėl nustebau, ir ar įsivaizduoju, kaip keičiu jų gyvenimus. Aš tuomet stovėjau prie jų ir pasakiau, jei dar ištars nors žodį, aš apsiverksiu. Ta frazė, kad keičiu jų gyvenimus, man buvo kažkas ypatinga… Tada pajunti, kad atiduodi save tiems, kam to labiausiai gal reikia“, – su jauduliu prisimena Evelina.

Savanorystė Izraelyje ir Anglijoje
Evelina į Angliją atvyko susidomėjusi nauja psichologijos pakraipa – meno terapija. Tuo metu, kai ji studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, apie meno terapiją Lietuvoje buvo beveik nekalbama. Tai, kad problemiškiems vaikams menas, kaip priemonė išreikšti savo emocijas, gali būti labai parankus, Evelina sakė pati įsitikinusi per porą darbo metų Kauno jėzuitų mokykloje.

„Būdavo, jei paklausi vaiko, kaip jautiesi, dažniausias atsakymas, gerai, nes vaikai neturi pakankamai žodžių emocijoms išreikšti. Bet per spalvas, per formas jie daug aiškiau atskleisdavo savo jausmus ar būsenas.“ Tuo metu meno terapijos magistro studijų Lietuvoje nebuvo, tad Evelina ėmė žvalgytis, kur studijuoti Anglijoje. Tačiau prieš tai ji sumanė pati pasimokyti meno paslapčių, susipažinti su meno technikomis. „Mane visą laiką traukė fotografija ir norėjau to pasimokyti. Kaip tik tuo metu atsirado galimybė Izraelyje savanoriauti. Išvažiavau metams ir dirbau tokiame meno centre, darydavau ten fotografijas lankstinukams. Kitą pusę metų dirbau bendruomenės televizijoje, ten išmokau filmuoti ir montuoti. Teko dirbti su profesionalais, jie mane labai skatino, pažiūrėjo, sako, o turi akį ir varyk.“

Dar dirbant Izraelyje Evelina gavo pasiūlymą kartu su panašia veikla užsiimančia Newcastle organizacija parengti bendrą projektą, kurį finansavo Europos Sąjunga. „Atvažiavau, padarėme tą projektą ir nuo tol dirbu čia su jaunimu.“ Tuo pat metu Evelina įstojo ir baigė meno terapijos magistrantūros studijas Shefieldo universitete. Baigusi šias studijas, toliau dirba savanore su įvairiomis jaunimo grupėmis. „Su buvusiais benamiais ar tais, kurie pagal globos programą keliauja iš vienų namų į kitus, kiekvieną dieną mes kūrėme filmuką apie benamystę. Tuos filmukus išsiuntėme į Londoną, buvo toks projektas MTV „Boom“. Viena mergina savo benamystės išgyvenimus išreiškė animaciniame filme ir buvo apdovanota prizu už geriausią idėją. Visą lapkritį ištraukos iš jos filmuko buvo rodomos per MTV. Be to, dar 4 iš mūsų grupės sukurtų filmų buvo nominuoti apdovanojimams. Jie premijų negavo, bet iš tūkstančių filmų būti įtrauktiems į nominuojamų sąrašą, tikrai didelis pasiekimas“, – pasakoja su problemiškais vaikais ir paaugliais dirbanti lietuvė. Pati Evelina MTV buvo apdovanota išskirtinės klubo lyderės prizu.

Blogiausias Anglijos rajonas
Evelina neslepia, jog regionas, kur ji gyvena ir dirba, prieš dešimtį metų buvo laikomas vienu iš pavojingiausių ir iki šiol tebėra įtrauktas į Anglijoje blogiausių gyventi vietų sąrašą. „Daug narkotikų, agresijos, didelis nusikalstamumas… Su viena tokia rizikos grupe darėme filmą apie narkotikų žalą. Jie pasirinko Alisos stebuklų šalyje motyvą ir taip išreiškė, ką reiškia būti apsvaigusiam nuo narkotikų. Pamatė vaikinai, kuriuos policija pagavo su peiliais, ir sako – mes irgi norime kurti filmą, kuris išreikštų, ką mes jaučiame ir kodėl taip vyksta. Dar viena grupė darė filmą apie alkoholio ir seksualinių santykių ryšio žalą“, – džiaugiasi Evelina, nes jai pavyko sudominti ir į klubinę veiklą įtraukti net visiškas nenuoramas.

Paklausta, kokie momentai labiausiai jai įsiminė dirbant su problemiškais vaikais, Evelina papasakojo apie berniuką, kuris nuo pat mažų dienų priešindavosi fotografuojamas. „Jis turėjo mokymosi negalią ir buvo matyti, kad yra problemų su savęs suvokimu. Mes jį nepastebimai nufotografuodavome, atspausdindavome tą nuotrauką ir duodavome jam perdaryti. Jis galėdavo keisti toje nuotraukoje, kas jam nepatikdavo. „Po kelių tokių užsiėmimų man pasakojo, kad per gimtadienį jis paprašė tėvų, kad jį nufotografuotų. Tėvai buvo nustebę, nes nesitikėjo, kad per trumpą laiką jis galėjo taip pasikeisti. Mes ir vėliau tęsėme užsiėmimus ir dabar tas mokymosi negalią turėjęs vaikas ruošiasi stoti į koledžą. Labai smagu, kai dirbdamas su žmogumi, atrandi tą gyslelę, pamatai, kad jis gali tai vystyti – tada pirmyn.“

Šiuo metu daugiausia su anglų vaikais dirbanti mergina tiki meno terapijos galia. Labiausiai, jos nuomone, paaugliams patraukli saviraiškos priemonė yra fotografija ir video. „Dabar, esant galimybei, galima naudoti įvairias programas, kurios labai gerai veikia. Nes, pavyzdžiui, piešimas ne kiekvienam prie širdies, o tai, ką galima padaryti su naujausiomis technologijomis, labai vaikus įtraukia.“

„Prakeikta imigrante“ nevadina
E. Savickaitė po keleto gyvenimo Anglijoje metų sako beveik nebejaučianti barjero tarp savęs ir vietinių. „Dirbu su anglais, bet jie kartais pamiršta, kad esu atvykėlė. Aš pati nesistengiu būti angle, nors mano vaikinas anglas, bet aš esu lietuvė ir to nesigėdiju, ir neslepiu. Man įdomu, kokie čia papročiai, smagu naudotis tomis galimybės, kuriomis jie naudojasi, ir tvirtai žinau, kad nebūdama anglė galiu būti tos visuomenės dalimi, prisidėti prie jos kūrimo, pagelbėti savo darbu, ir mane gerbia. Aš susitaikiau su dviem kultūromis ir man tarpusavyje jos nekonfliktuoja, o papildo.“

Paklausta, ar sunkaus charakterio paaugliai, su kuriais ji dirba, nė karto nėra pavadinę jos „prakeikta imigrante“ (angl. bloody immigrant), Evelina užtikrina niekada nejutusi paniekos dėl to, kad yra nevietinė. Ji papasakojo istoriją apie pažįstamą lenką, kuris irgi dirba su jaunimu. „Jis pasakojo, kad kartą nugirdęs, jog jaunimas tarpusavyje kalba – „oh these bloody immigrants“. Tada jis sako – aš irgi imigrantas. O jie – bet tu kitoks, tu ne vienas iš jų.“

Evelina teigia įsitikinusi, jog anglai tuos atvykėlius, kurie stengiasi užmegzti ryšį su vietine bendruomene, laiko savais. „Manau, kad lietuviai gali užsitarnauti gerą vardą, jeigu labiau įsijungtų į vietines bendruomenes. Savanoriškas darbas kartu su vietiniais – vienas iš būdų, kaip tai padaryti. Tai ir kalbą padėtų patobulinti, ir išplėsti pažįstamų ir draugų ratą. Nereikia užsidaryti vien tarp savų, kai nieko nežinai, nesidomi, kas vyksta aplinkui. Ir būna, kad žmonės pradeda savanoriauti, paskui gauna darbus, o ir ieškant darbo į savanoriais dirbusius žiūrima palankiau.“

„Kol bus tas konfliktas tarp mes – jūs, taip ir liksime tokioje priešpriešoje, jausimės nelaimingi, gyvensime kažkokia miglota ateitimi ir prarasime tas galimybes, kurių čia labai daug. Juk dažnai planuotas išvykimo laikas vis nusikelia į ateitį, o gyvenimas vienas, gyvenimo neatidėsi. Būnant opozicijoje tarsi siekiame išlaikyti savitumą. Nesąmonė, taip galvojama gyvenant getuose – čia lietuvių getas, čia azijiečių, čia lenkų getas. Žmonės kartais sako – tai ką, eiti man į barus ir gerti su jais? Ne, yra daugybė įvairių ir įdomių organizacijų. Aišku, kalbos barjeras trukdo, bet ir tai galima įveikti, tik pirmyn ir savijauta tada geresnė, ir natūralus pasitikėjimas savimi atsiranda.“

Evelina sako į Lietuvą skraidanti maždaug kas porą mėnesių, palaikanti glaudžius ryšius su kolegomis Lietuvoje ir stengiasi jiems perduoti čia įgytas žinias. „Dabar jau pradeda atsirasti specialistų, kurie yra studijavę užsienyje, yra įvadinių meno terapijos kursų, bet dar trūksta sisteminio mokymo, koks yra čia. Mes studijuodami jau turėjome dėstytojus, kurie praktiškai buvo išbandę ir žinojo, kaip taikyti meno terapiją, o Lietuvoje tokių galimybių dar nėra, bet tikiuosi, kad ateityje man pačiai pavyks prisidėti prie šios srities vystymo.“

Savo gyvenimą Evelina idealiu atveju įsivaizduotų dvejose šalyse – tarp Lietuvos ir Britanijos. Jos nuomone, dabar nebe tie laikai, kai visam gyvenimui įsikabinama į vieną šalį.

Zita Čepaitė