Istorijos, į kurias pakliūva emigrantai: kodėl lietuviai taip dažnai tampa aukomis? 

Lietuviai – kuklūs ir patiklūs. Jie bijo ginti savo teises. Būtent dėl to dažnai tampa prekybos žmonėmis aukomis.

Taip mano Lietuvoje apsilankęs norvegas tyrėjas dirbantis su prekybos žmonėmis atvejais Rune Sivertsenas. Jis pastebi, kad daugelis lietuvių svajoja apie geresnį gyvenimą, laimės bando ieškoti svečiose šalyse, tačiau pakliūna į sukčių pinkles ir tampa jų aukomis.

Kaip apibrėžia Jungtinių tautų organizacija, prekyba žmonėmis – tai asmenų verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas naudojant gąsdinimus, jėgą ar kitas prievartos formas, apgaulę, sukčiavimą, piktnaudžiavimą valdžia ar pasinaudojant kito asmens pažeidžiamumu arba duodant ar gaunant mokestį ar kitokią naudą siekiant gauti sutikimą asmens, kurio įtakoje yra kitas asmuo, pastarojo išnaudojimo tikslais. Išnaudojimas apima prostituciją ar kitokį seksualinį išnaudojimą, prievartinį darbą ar paslaugas, vergiją ar į vergiją panašią veiklą, arba organų pašalinimą.

Tiesa, Norvegijoje kartais dėl darbo santykių nukentėję asmenys yra traktuojami ne kaip prekybos žmonėmis aukos, o kaip buvę išnaudoti darbdavių (angl. social dumping – tai terminas, kuris vartojamas apibūdinti darbdavių praktiką naudoti pigesnę darbo jėgą).

Lietuvio emigranto portretas: be pinigų, paso ir kalbos įgūdžių
„Ne paslaptis, kad dalis į Norvegiją ar kitas šalis išvykstančių lietuvių nemoka nei rusų, nei anglų, nei vietinės tos šalies kalbos.

Jiems žadama, kad jos ir neprireiks, kad nereikės ir jokių pinigų, kad visas išlaidas, pavyzdžiui, kelionės, įdarbinimo, padengs tarpininkai, kad vos už mėnesį darbo Norvegijoje jie gaus tokio dydžio atlyginimą, kokį Lietuvoje gautų per pusmetį. Patiklesnius, sunkioje situacijoje esančius tai suvilioja – žmonės į kitą šalį atvažiuoja nemokėdami kalbos, neturėdami pinigų“, – pasakojo R. Sivertsenas ir įspėjo, kad taip elgtis – labai neatsargu.

„Dažnai iš tokių žmonių atima ir pasus, pavyzdžiui, apgaudami, kad jų reikės dokumentams sutvarkyti. Tad jie lieka taip, kaip stovi – vieni svečioje šalyje. Sunku apsakyti, kokius jausmus jie patiria“, – patikino jis.

Tyrėjas pasakojo, kad tenka susidurti ir su atvejais, kai pirmus mėnesius tokie lietuviai dirba taip, kaip žadėta, tačiau vėliau viskas pasikeičia.

Dirbo už maistą ir pastogę

„Pavyzdžiui, teko susidurti su lietuviu, kurio darbas buvo plauti mašinas. Iš pradžių viskas atrodė gerai, darbo buvo, atlygio jis negavo, tačiau dėl to pernelyg nesirūpino. Jis buvo perspėtas, kad už nieką mokėti nereikės, tačiau pirmus mėnesius jis turės atidirbti už išlaidas, kurias patyrė jį atvežę žmonės, sumokėti už tai, kad jie rado jam darbą, kad suteikė pastogę, duodavo maisto, be to, jie esą nori įsitikinti, ar jis gerai dirba. Tačiau mėnesiai bėgo, o prošvaisčių gauti algą nebuvo. Kai jis pradėjo skųstis, jam ėmė šiek tiek mokėti, tačiau kur kas mažiau nei žadėjo“, – pasakojo R. Sivertsenas.

Anot jo, tokių atvejų visoje Norvegijoje – daugybė. Šiam vaikinui viskas baigėsi laimingai, tačiau dalies tautiečių tokia sėkmė neaplanko.

R. Sivertsenas pasakojo, kad labiausiai nuo tokio išnaudojimo nukenčia tie, kurie laiku neieško, kas galėtų jiems išspręsti šią situaciją, bijo prašyti pagalbos.

„Baisu yra tai, kad jie nesupranta, kad yra apgaudinėjami. Mano, kad, „Taip, šiandien man yra blogai, bet gal ryt bus geresnė diena, gal po savaitės, mėnesio ar kelių aš atgausiu visus pinigus“. Jie gyvena viltimi. Nustebtumėte, kaip stipriai čia veikia manipuliacijos procesas – jie įtikinami, kad vėliau bus geriau“, – sakė kriminalistas.

Jis pastebėjo, kad lietuviai Norvegijoje bijo kreiptis į policijos pareigūnus.

„Tokioje situacijoje atsidūrę imigrantai nepasitiki niekuo, jie laikosi įsikibę juos atvežusių žmonių, nors neretai ir supranta, kad šie juos išnaudoja“, – sakė R. Sivertsenas.

Kankinasi svetur, nes gėda grįžti į Lietuvą

Anot jo, neretai taip būna todėl, kad imigrantai mano, kad policijos pareigūnai juos nubaus kaip nelegalius darbuotojus ar deportuos atgal į Lietuvą.

„Daugelis atvykusių ir į tokias situacijas patekusių imigrantų yra iš socialinės rizikos šeimų, gyvena vargingai, turi sergančių giminaičių, kuriems reikia pinigų. Tad jie mano, kad jei bus išsiųsti į Lietuvą, grįš be pinigų, jiems dėl to bus tik blogiau, net gėda, nes jie nepateisino artimųjų ar savo vilčių – jiems tai – blogiau nei būti išnaudojamiems“, – sakė Norvegijoje dirbantis tyrėjas.

Jis pripažino, kad neretai būna ir tokių atvejų, kai tokie imigrantai apie savo problemas svečioje nepasakoja ne tik policijos pareigūnams, bet ir artimiesiems.

Norvegams lietuvių reikia

Paklaustas, ką galėtų patarti dirbti į Norvegiją ar kitas šalis ketinantiems išvykti lietuviams, galbūt jie gali kažkaip iš karto atpažinti darbdavį, kuris yra nepatikimas, R. Sivertsenas sakė, kad atskirti juos nėra paprasta net policijos pareigūnams.

„Tik pažvelgęs į žmogų tikrai nepamatysi, kad prieš tave – būsimas išnaudotojas. Policijos pareigūnai daug ir sunkiai dirba, kad išaiškintų juos, jų veiklą“, – sakė jis.

Vis dėlto R. Sivertsenas pastebėjo, kad bendras norvegų požiūris į lietuvius šiuo metu yra pasikeitęs. Prieš dešimt metų su lietuvių bylomis pradėjęs dirbti specialistas pastebėjo, kad jei anksčiau dažniausia ir buvome linksniuojami kriminaliniame kontekste – vagys, nusikaltėliai ir prostitutės, dabar pripažįstama, kad esame geri darbuotojai.

„Norvegams reikia lietuvių, Jūs dirbate daug ir gerai. Tačiau turite išmokti saugotis apgavysčių“, – perspėjo jis.

www.anglija.lt

Lietuviai – kuklūs ir patiklūs. Jie bijo ginti savo teises. Būtent dėl to dažnai tampa prekybos žmonėmis aukomis.

Taip mano Lietuvoje apsilankęs norvegas tyrėjas dirbantis su prekybos žmonėmis atvejais Rune Sivertsenas. Jis pastebi, kad daugelis lietuvių svajoja apie geresnį gyvenimą, laimės bando ieškoti svečiose šalyse, tačiau pakliūna į sukčių pinkles ir tampa jų aukomis.

Kaip apibrėžia Jungtinių tautų organizacija, prekyba žmonėmis – tai asmenų verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas naudojant gąsdinimus, jėgą ar kitas prievartos formas, apgaulę, sukčiavimą, piktnaudžiavimą valdžia ar pasinaudojant kito asmens pažeidžiamumu arba duodant ar gaunant mokestį ar kitokią naudą siekiant gauti sutikimą asmens, kurio įtakoje yra kitas asmuo, pastarojo išnaudojimo tikslais. Išnaudojimas apima prostituciją ar kitokį seksualinį išnaudojimą, prievartinį darbą ar paslaugas, vergiją ar į vergiją panašią veiklą, arba organų pašalinimą.

Tiesa, Norvegijoje kartais dėl darbo santykių nukentėję asmenys yra traktuojami ne kaip prekybos žmonėmis aukos, o kaip buvę išnaudoti darbdavių (angl. social dumping – tai terminas, kuris vartojamas apibūdinti darbdavių praktiką naudoti pigesnę darbo jėgą).

Lietuvio emigranto portretas: be pinigų, paso ir kalbos įgūdžių
„Ne paslaptis, kad dalis į Norvegiją ar kitas šalis išvykstančių lietuvių nemoka nei rusų, nei anglų, nei vietinės tos šalies kalbos.

Jiems žadama, kad jos ir neprireiks, kad nereikės ir jokių pinigų, kad visas išlaidas, pavyzdžiui, kelionės, įdarbinimo, padengs tarpininkai, kad vos už mėnesį darbo Norvegijoje jie gaus tokio dydžio atlyginimą, kokį Lietuvoje gautų per pusmetį. Patiklesnius, sunkioje situacijoje esančius tai suvilioja – žmonės į kitą šalį atvažiuoja nemokėdami kalbos, neturėdami pinigų“, – pasakojo R. Sivertsenas ir įspėjo, kad taip elgtis – labai neatsargu.

„Dažnai iš tokių žmonių atima ir pasus, pavyzdžiui, apgaudami, kad jų reikės dokumentams sutvarkyti. Tad jie lieka taip, kaip stovi – vieni svečioje šalyje. Sunku apsakyti, kokius jausmus jie patiria“, – patikino jis.

Tyrėjas pasakojo, kad tenka susidurti ir su atvejais, kai pirmus mėnesius tokie lietuviai dirba taip, kaip žadėta, tačiau vėliau viskas pasikeičia.

Dirbo už maistą ir pastogę

„Pavyzdžiui, teko susidurti su lietuviu, kurio darbas buvo plauti mašinas. Iš pradžių viskas atrodė gerai, darbo buvo, atlygio jis negavo, tačiau dėl to pernelyg nesirūpino. Jis buvo perspėtas, kad už nieką mokėti nereikės, tačiau pirmus mėnesius jis turės atidirbti už išlaidas, kurias patyrė jį atvežę žmonės, sumokėti už tai, kad jie rado jam darbą, kad suteikė pastogę, duodavo maisto, be to, jie esą nori įsitikinti, ar jis gerai dirba. Tačiau mėnesiai bėgo, o prošvaisčių gauti algą nebuvo. Kai jis pradėjo skųstis, jam ėmė šiek tiek mokėti, tačiau kur kas mažiau nei žadėjo“, – pasakojo R. Sivertsenas.

Anot jo, tokių atvejų visoje Norvegijoje – daugybė. Šiam vaikinui viskas baigėsi laimingai, tačiau dalies tautiečių tokia sėkmė neaplanko.

R. Sivertsenas pasakojo, kad labiausiai nuo tokio išnaudojimo nukenčia tie, kurie laiku neieško, kas galėtų jiems išspręsti šią situaciją, bijo prašyti pagalbos.

„Baisu yra tai, kad jie nesupranta, kad yra apgaudinėjami. Mano, kad, „Taip, šiandien man yra blogai, bet gal ryt bus geresnė diena, gal po savaitės, mėnesio ar kelių aš atgausiu visus pinigus“. Jie gyvena viltimi. Nustebtumėte, kaip stipriai čia veikia manipuliacijos procesas – jie įtikinami, kad vėliau bus geriau“, – sakė kriminalistas.

Jis pastebėjo, kad lietuviai Norvegijoje bijo kreiptis į policijos pareigūnus.

„Tokioje situacijoje atsidūrę imigrantai nepasitiki niekuo, jie laikosi įsikibę juos atvežusių žmonių, nors neretai ir supranta, kad šie juos išnaudoja“, – sakė R. Sivertsenas.

Kankinasi svetur, nes gėda grįžti į Lietuvą

Anot jo, neretai taip būna todėl, kad imigrantai mano, kad policijos pareigūnai juos nubaus kaip nelegalius darbuotojus ar deportuos atgal į Lietuvą.

„Daugelis atvykusių ir į tokias situacijas patekusių imigrantų yra iš socialinės rizikos šeimų, gyvena vargingai, turi sergančių giminaičių, kuriems reikia pinigų. Tad jie mano, kad jei bus išsiųsti į Lietuvą, grįš be pinigų, jiems dėl to bus tik blogiau, net gėda, nes jie nepateisino artimųjų ar savo vilčių – jiems tai – blogiau nei būti išnaudojamiems“, – sakė Norvegijoje dirbantis tyrėjas.

Jis pripažino, kad neretai būna ir tokių atvejų, kai tokie imigrantai apie savo problemas svečioje nepasakoja ne tik policijos pareigūnams, bet ir artimiesiems.

Norvegams lietuvių reikia

Paklaustas, ką galėtų patarti dirbti į Norvegiją ar kitas šalis ketinantiems išvykti lietuviams, galbūt jie gali kažkaip iš karto atpažinti darbdavį, kuris yra nepatikimas, R. Sivertsenas sakė, kad atskirti juos nėra paprasta net policijos pareigūnams.

„Tik pažvelgęs į žmogų tikrai nepamatysi, kad prieš tave – būsimas išnaudotojas. Policijos pareigūnai daug ir sunkiai dirba, kad išaiškintų juos, jų veiklą“, – sakė jis.

Vis dėlto R. Sivertsenas pastebėjo, kad bendras norvegų požiūris į lietuvius šiuo metu yra pasikeitęs. Prieš dešimt metų su lietuvių bylomis pradėjęs dirbti specialistas pastebėjo, kad jei anksčiau dažniausia ir buvome linksniuojami kriminaliniame kontekste – vagys, nusikaltėliai ir prostitutės, dabar pripažįstama, kad esame geri darbuotojai.

„Norvegams reikia lietuvių, Jūs dirbate daug ir gerai. Tačiau turite išmokti saugotis apgavysčių“, – perspėjo jis.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: