1988 m. pabaigoje Lietuvoje jau buvo pribrendusios sąlygos Sąjūdžiui susiformuoti, tačiau iki tuomet išsilaisvinimo iš sovietinės sistemos judėjimu netikėjo nei didžioji dauguma lietuvių, nei išeivija, teigia istorikai.

Dauguma lietuvių netikėjo opozicine veikla

Istorikai Česlovas Laurinavičius bei Vladas Sirutavičius knygoje „Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios“ teigia, jog Michailui Gorbačiovui paskatinus laisvą mintį ir tai minčiai plintant po Sovietų Sąjungą, Lietuva keistai pasirodė kaip viena stagnacijos tvirtovių.

„Kai Rusijoje perestroika jau buvo įsibėgėjusi, Lietuvos idėjinėje padangėje vis dar nesimatė nieko šviesesnio“, – rašo bendraautoriai.

Pasak istorikų, viena iš priežasčių – bendras baimės jausmas. Atsargiai elgtis vertė ne tik tiesiogiai juntamas partinis, administracinis varžymas ir KGB represijos, bet ir skausminga istorinė patirtis. Taip pat dažnai kildavo abejonių, ar apskritai dar gyva tautos politinė savimonė, ar ji bepajėgs pabusti?

Tačiau nepaisant totalitarinės sistemos varžymų, Lietuvoje per visą sovietmetį egzistavo tam tikra politinė opozicija.

Pirmiausia galima paminėti Katalikų bažnyčią, kuri egzistavo kaip atskira ir savarankiška struktūra ir kaip savotiškas svetimkūnis sovietinėje sistemoje. Bažnyčia, pasak mokslininkų, buvo ne tik vertybių ir pasaulėžiūros alternatyva, bet ir politinės opozicijos prieglobstis.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika nelegaliai buvo leidžiama nuo 1972 m., ir, nepaisant visų KGB pastangų leidinį susekti ir sunaikinti, periodiškai pasirodydavo iki pat Atgimimo laikų.

1978 m. įkurta radikali organizacija – Lietuvos laisvės lyga (LLL) – veikė prieš okupacinį režimą, deja, ji nesulaukė didesnės gyventojų paramos, nuolat stebima KGB, taigi buvo izoliuota. Santūriai veikė ir kitos disidentinės organizacijos ar sambūriai, tačiau nebuvo konkrečios visaapimančios politinės programos, į kurią orientuotųsi tauta.

Č. Laurinavičius bei V. Sirutavičius nurodo, jog nebuvo ir politinių lyderių, kuriuos būtų galima laikyti alternatyva sovietinei nomenklatūrai. Tai buvo didelis lietuvių nacionalinio vadavimosi judėjimo trūkumas, kuris atsirado tiek dėl sovietinio totalitarinio preso spaudimo, tiek ir dėl nacijos formavimosi problemiškumo.

Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nemanė, kad opozicinė veikla perspektyvi ir jai nesiangažavo bei buvo lojalūs santvarkai.

Išeivija į Sąjūdį reagavo įtariai

Opozicinis judėjimas glaudžiai siejosi ir su lietuvių politine išeivija, daugiausia susitelkusia JAV. Ten buvo sutelktos ne tik didelės inteligentijos pajėgos, bet egzistavo ir tam tikri politiniai institutai, pavyzdžiui, VLIK‘as, diplomatinė tarnyba.

Kun. Ričardas Mikutavičius 1989 m. „Literatūroje ir mene“ rašo, jog viena Sąjūdžio versmių – „tolygiai paženklinta skaudžiausiais praradimų ir atradimų ženklais – pokario Išeivija. Moralinė Išeivijos ištvermė ir veikla (politinė, propagandinė, kultūrinė, finansinė) statyta, beje, ant esminių praradimų šlaitų, įgyta kančiomis ir ilgesio tvirtume“.

Tačiau apskritai išeivijos įtaka procesams Lietuvoje buvo ribota. Visų pirma dėl Šaltojo karo aplinkybių ir dėl Sovietų Sąjungos ypatingo uždarumo. Be to, išeiviams buvo sunku suprasti, kas vyksta Lietuvoje dėl informacijos trūkumo, interpretacijų įvairumo.

Istorikai mano, kad 1988 m. vasaros įvykiai lietuvių emigrantų politinėms struktūroms buvo greičiausiai netikėti, o didžiajai daliai emigrantų perestroikos procesai tebuvo tik gražus spektaklis, kurį sugalvojo Maskva, siekdama apgauti Vakarus. Todėl kurį laiką įtariai reaguota ir į Sąjūdį, kurio branduolį sudarė inteligentai komunistai ir kurio pagrindinis uždavinys – parama M. Gorbačiovo pertvarkai.

„Abejonių kėlė, ar pavyks nepriklausomybę išlaikyti; taip pat buvo spėliojama, galbūt prieš skelbiant nepriklausomybę reikėtų geriau pasirengti politiškai ir ypač ekonomiškai, sulaukti palankesnės tarptautinės padėties. Išeivijos vadovybei įtakos galėjo daryti pasaulio didžiųjų valstybių vadovų, taip pat ir JAV, tuometinis nepritarimas kenkti M. Gorbačiovo persitvarkymo reformoms“, – teigia istorikas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Juozas Skirius.

Kita vertus, dalis liberaliai bei socialdemokratiškai nusiteikusios išeivijos pamažu priėjo prie išvados, kad Vakarų pasaulis realios pagalbos sovietų pavergtiems kraštams nesuteiks, kad pati pavergta (arba tarybinė) tauta Lietuvoje turės siekti ir atkurti savo valstybingumą.

Taigi 1988 m. vasaros pradžioje pagrindinėse ir įtakingiausiose emigrantų politinėse struktūrose išryškėjo tam tikri nesutarimai – kokios pozicijos laikytis dėl perestroikos ir Tarybų Lietuvos, o įsteigus Sąjūdį Lietuvoje didžioji lietuviškosios emigracijos dalis sunkiai galėjo taikytis su realybe, kad Lietuvos vadavimas praktiškai prasidėjo be jos.

Parengta pagal leidinį „Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios“.