Šiuo metu Anglijoje gyvenanti Rasa papasakojo savo emigracijos istoriją. Po nesėkmių virtinės Lietuvoje jauna mergina ryžosi išvykti laimės ieškoti svetur. Pradžia buvo sunki, tačiau dabar moteris tikina, kad jos namai yra Anglijoje.

Tą dieną, kai nusprendžiau palikti Lietuvą, buvau visiškai pasimetusi gyvenime 25-erių metų mergina. Tuo metu atrodė, kad visas pasaulis man slysta iš po kojų. Buvau neseniai baigusi universitetą ir papildžiusi ir taip dideles bedarbių gretas Tėvynėje. Tuo pat metu išsiskyrėme po šešerių metų draugystės su vaikinu.

Grįžau gyventi pas tėvus. Tėtis taip pat nedirbo. Vertėmės tik iš mamos menkos algelės. Visi trys glaudėmės mažame, bendrabučio tipo butuke. Vos tilpome viename kambarėlyje.

Vieną vakarą sėdėjau prie stalo ir žvelgiau pro langą. Dangų dažė švininiai debesys. Mąsčiau apie savo gyvenimą. Jis man atrodė lyg juodas dangus... Staiga, lyg mane suprastų, dangus prakiuro. Didžiuliai lietaus lašai skaudžiai daužėsi į langą. Gamta lauke ūžė. Ūžė ir mano siela.

Galvoje įkyriai sukosi mintis išvažiuoti ieškoti laimės į užsienį. Audra lauke nurimo, tačiau mano viduje vis dar buvo neramu. Nusprendžiau išvykti į Jungtinę Karalystę.
Pasiskolinusi iš artimųjų šiek tiek pinigų, susiradusi Anglijoje padedančią įsidarbinti firmą, su nedideliu bagažu išvykau užkariauti Londono.

Pradžia naujoje šalyje nebuvo lengva. Nuvykus į vietą, teko apsigyventi viename kambaryje su dar septyniais kitais žmonėmis – lietuviais, lenkais. Žadėto darbo teko palaukti. Pinigai seko.

Prabėgus kuriam laikui, gavau darbo vietą viename fabrike. Darbas buvo labai varginantis. Nuo šalčio skaudėjo sąnarius, ėmė tinti rankos. Grįždavau nusikalus po 16 val. darbo į „namus“ ir krisdavau į savo „lovą“, jei taip galima vadinti ant žemės numestą gan padėvėtą čiužinį.

Kentėjau, tačiau neturėjau, kur daugiau eiti. Prakeikiau save, kad išvykau iš Lietuvos. Bet grįžti į Tėvynę negalėjau – savigarba neleido.

Fabrike iškentėjau beveik šešis mėnesius – pavyko susirasti darbą viešbutyje. Tvarkiau kambarius. Darbas buvo nelengvas, reikėjo labai skubėti, kambarių daug. Tačiau po kurio laiko viešbučio savininkai ėmė mažinti darbuotojų skaičių – man teko išeiti.

Norėdama numalšinti liūdesį dėl prarasto darbo su pažįstamais nuėjau į pub‘ą. Ten susipažinome su anglų kompanija. Įsikalbėjome. Pasirodo, vienas iš jų turėjo įmonę ir kaip tik ieškojo vadybininko. O aš kaip tik buvau baigusi šio pobūdžio studijas, be to, per daugiau nei vienerius Anglijoje praleistus metus puikiai mokėjau anglų kalbą. Jis pasiūlė man ateiti pabandyti padirbėti.

Pirmoji ir kitos darbo dienos buvo nuostabios. Pagaliau dirbau pagal specialybę! O ir vadovas buvo draugiškas, kolegos į mane žiūrėjo labai tolerantiškai, padėjo, jei ko nors nesuprasdavau ar nežinodavau kaip padaryti.

Gyvenimas ėmė taisytis. Gaunamos pajamos ne tik leido išsinuomoti atskirą butuką, bet ir nemažą dalį atlyginimo galėjau skirti santaupoms ir sau – drabužiams, kelionėms. Dalį pinigų nusiųsdavau tėvams į Lietuvą. Prabėgus porai metų sutikau ir savo būsimą vyrą – anglą. Dabar esu laimingai ištekėjusi, dviejų mažiukų mama. Dirbu savo vyro įmonėje. Į Angliją atvyko ir mano tėvai. Esame laimingi.

Mūsų su vyru gaunamos pajamos leidžia ne tik užtikrinti savo ir šeimos poreikius, bet ir pasilepinti. Turime erdvų namą, galime išvykti paatostogauti į užsienį bent pora kartų per metus. O labiausiai mane Anglijoje džiugina pagarba – pagarba sau ir kitiems, ko dažnai pasigesdavau Lietuvoje. Ir nors kartais jaučiu Tėvynės ilgesį, tačiau mano namai čia – Anglijoje.

Skaitytoja Rasa