Amerikos specialistai tvirtina, kad tarp finansų ir mados pasaulių egzistuoja glaudus ryšys.

Laikraštis "The International Herald Tribune" rašo, kad Kostiumo institutui prie Niujorko Metropolitano meno muziejaus (Metropolitan Museum of Art) vadovaujantis Haroldas Koda nusprendė išsiaiškinti, ar tikrai ekonomikai klestint sijonai trumpėja, ar tai tik mitas. Savo tyrimo projektą jis įgyvendino Harvardo verslo mokykloje.

"Išimčių buvo daug - taisyklė pasitvirtina ne visais atvejais, - sako H.Koda. - Galima tik teigti, jog kiekvienas didis modeliuotojas jaučia visuomenės pulsą. O kai jūsų psichika sudirgusi ir jaučiate, jog užvaldo pesimizmas, rengdamiesi stengiatės apsitūloti: tai gali būti ilgos rankovės, nedidelės iškirptės, ilgi sijonai ar nepermatomos pėdkelnės", - aiškina mados istorikas.

Specialisto nuomone, šiuolaikinę madą - kai padurkai velkasi žeme, - neatsitiktinai pasičiupo Holivudo jaunimas - pradedant Jessica Simpson ir baigiant garsia žvaigždžių fabriko stiliste Rachel Zoe. Jų apdarai iki skausmo primena aštuntąjį dešimtmetį - paskutinįjį laikotarpį, kai recesija ir sijonų ilgėjimas "žengė koja kojon".

Istorikas teigia, kad mada visada yra visuomenės veidrodis. Vos tik Federalinė rezervų sistema bankininkystės sektoriuje aptiko rimtų problemų, permatomus ir kūno grožybių beveik nedengiančius drabužius pakeitė nauja tendencija: viskas nuo galvos iki kojų uždangstyta užsagstyta - uodas nosies neįkiš.

Visi, nuo klasikinės "Chanel" iki eksperimentuoti nebijančio Christopherio Kane, šį sezoną siūlo ilgas svajingas sukneles ar tikras raukinių kaskadas - ir būtinai šluojančias grindis. Mada atsuko nugarą mergiškai Paris Hilton prabangai: visoms toms trumputėms permatomoms suknelytėms, blizgučiams, spalvotiems akmenėliams ir principui "tebūnie bet kokios spalvos, svarbu, kad būtų rožinė".

Tiesa, patys modeliuotojai visada juokiasi, kai bandoma sijonų ilgį tapatinti su fondų rinkų būkle, tvirtindami, jog tai tik mados istorikų svaičiojimai. Bet dėsningumai stulbina. Atūžus "riaumojančio trečiojo dešimtmečio" finansų ir socialiniam viesului, padurkai sutrumpėjo tiek, kad ėmė suktis galvos, - ir pirmąkart nuo rašytinės istorijos pradžios pasimatė moterų kojytės. Paskui fondų rinka įžengė į "meškos fazę", ir demonstruoti nuogą kūną tapo nebemadinga (išskyrus nebent ilgų, iki žemės, suknelių atvira nugara fasonus), ir tai įvyko Volstrito kracho 1929 metais išvakarėse.

Karas visada grąžina drabužius prie nusistovėjusios tvarkos. Bent jau taip manė istorikas Jamesas Laveris, 1963 metais išleidęs išsamią studiją apie tai, kaip kito liemens linija (tai paaukštinta, tai pažeminta, tai normali). Šiuos pokyčius jis laikė metaforišku socialinių sukrėtimų atspindžiu. Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir Christiano Dioro atėjimas liemens liniją grąžino "į normą".

Bet vos tik septintąjį dešimtmetį išryškėjo ekonomikos augimas, prasidėjo mini sijonų "aukso amžius", kurį nutraukė aštuntojo dešimtmečio finansiniai sukrėtimai. Jei žiūrėsime toliau, sijonų ilgio pokyčiai irgi sutampa su Vakarų ekonomikos raidos diagramomis.

"Buliaus fazės", fondų rinkoje trukusios 15 metų, išraiška - trumpos, vaikiškai žavingos suknutės.

Idėjos oponentai dabartinės mados būklę aiškina nuoboduliu ir permainų troškuliu. Arba, Angelinos Jolie ir kitų dviejų aktorių - Jessicos Albos ir Gwen Stefani atveju, - noru pasirinkti tokį būsimųjų mamyčių drabužių stilių, kuris vizualiai pailgina suapvalėjusią figūrą, taip pat paslepia tinstančias blauzdas ir išsiplėtusias kojų venas.

Tačiau, kaip rašo leidinys, šis supaprastintas požiūris nepadeda įminti mįslės, kodėl ilgais sijonais susižavėjo net jaunosios prancūzaitės, šiaip jau tradiciškai mėgstančios trumpus ir prie kūno prigludusius drabužėlius.