Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.
Londone gyvenančios lietuvės istorija, kaip ji priėmė į svečius nepažįstamą vaikiną iš Lietuvos ir kas iš to išėjo. O tu ar mėgsti svečius? Ar dažnai priimi gimines / draugus iš Lietuvos? Kaip elgiasi tavo svečiai? Gal teko patirti ką nors panašaus, kaip šios istorijos autorei?
*Kalba netaisyta.
Kas mane gerai pažįsta, žino, kad labai mėgstu bendrauti ir ypač myliu svečius. Man patinka, kai namuose gyvenimas verda, durys neužsidaro, vieni išeina, kiti ateina, taip įnešdami man ir mano vaikams naujos energijos, veiksmo. Gyvenant Lietuvoje tai darėme taip dažnai, kad kartais pati nuo to pavargdavau, tačiau Londone neturime tiek nei draugų, nei giminių, kad durys neužsidarytų. Todėl aš dažnai kviečiu ką nors į svečius, ar priimu pernakvoti kokį menininką, studentą. Dažniausiai tai būna draugai, pažįstami arba jų draugai. Bet kartais nutinka ir šiek tiek kitaip...
Prieš kelias savaites vienoje FB grupėje pamačiau jaunuolio skelbimą, kuris ieškojo kur nors galvą padėti ant kokios sofos ir pernakvoti, nes ruošėsi važiuoti į Londoną, rengti savo parodą. Aš tą jaunuolį patikrinau, pagūglinau, paskaitinėjau, apžiūrėjau jo FB ir pasiūliau pernakvoti pas mus: vietos yra, bendrauti su naujais, jaunais žmonėmis man visada patinka, o jeigu dar vadovausimės patarle: „Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi pasielgtų“, tai iš karto galima plačiai duris atverti.
Sutarėm, kad jis pas mus nakvos savaitę ir už tai padarys mano ir vaikų nuotraukų, nes yra fotografas. Su bendromis nuotraukomis pas mus bėda ir jeigu pavyksta visus keturis pagauti viename kadre, tai manęs ten nebūna. Laukiau Roko su dideliu smalsumu ir tam tikru naivumu. Tokiu, kai nepažįsti žmogaus, bet tikiesi pačio geriausio, tokio, kurį pamilsi visa širdimi ir bendrausi visą gyvenimą, tokio, su kuriuo rasi bendrą kalbą, kuris kartais persimes keliais žodžiais ir pasidalins patirtimi su mano sūnumis.
Rokas – perspektyvus jaunuolis, mokslus tris metus krimtęs UK. Man visad norisi tokius jaunuolius tyrinėti, išklausinėti, tarsi jie žinotų kokią sėkmės formulę. Visada noriu žinoti kaip būnant vos dvidešimt kažkelių surengti savo parodą Londone, kokiu reikia būti, kad išvažiuotum studentauti į užsienį, kokių gebėjimų reikia norint dirbti London Sityje. Tarsi būčiau pati kažką savo gyvenime praleidus, laiku nepadarius. Tarsi jie turėtų ar žinotų kažką, ko aš neturiu ir nežinau. Visada tokius jaunuolius laikau ypatingais, sėkmingesniais nei aš, turinčius kažkokių super gebėjimų, kurių neturėjau aš, kai man buvo dvidešim kažkeli. Visada svajoju išsiaiškinti tą kažką ir perduoti nors savo vaikams, jeigu jau pati neturėjau.
Žmonės yra labai skirtingi – vienų nesinori išleisti, o kitais atsibodi jau po dienos. Esu ir pati ne kartą važiavus pas menkai pažįstamus ar net visai nepažįstamus. Galiu suprasti, kaip jaučiasi žmogus, kai važiuoja pas nepažįstamus. Jis jaudinasi taip pat, kaip ir tas, kuris jo laukia atvažiuojant. Rokas ne pirmas žmogus, kuris atvažiavo į svečius. Paskambino dar iš Lietuvos, suderinom detales, tačiau kai gavau žinutę: „Aš jau baigiu susikrauti daiktus, greitai važiuosiu į oro uostą.“ – jau tada supratau, kad bus nelengva. Nesu niekada gavusi tokios žinutės iš nieko ir ji man pasirodė keista. Kodėl vaikinas, kuris paprašė nakvynės, man aprašinėja kiekvieną savo žingsnį? Beje, dar jam neatvažiavus žinojau visą jo nelaimingos meilės istoriją, kad mergina jį paliko. Ar man turėtų rūpėti? Matyt taip manė Rokas, bet pats net nežvilgtelėjo į mano FB ir neturėjo jokio supratimo pas ką važiuoja, ką aš veikiu ir kuo užsiimu.
Nuo Roko pavargau labai greitai. Stebėjau save ir savo šeimos narius. Ne man vienai gedo nuotaika dėl pakitusios energijos namuose. Rokas atvažiavo ne kažką duoti, o imti tikra to žodžio prasme. Jis apsigyveno kaip pilnateisis namų gyventojas. Dažniausiai visą dieną prasėdėdavo namuose, jeigu kur eidavo, smulkiai instruktuodavo kur eina ir ką ketina veikti.
„Man atrodo, kad kažkas mano duoną čia valgė,“ – pareiškė pretenziją vieną rytą prie stalo. „Ne, tu savo duoną jau vakar pabaigei, čia tu mūsų valgai,“ – netekusi kantrybės išpyškino mano sesuo Rasa. „O galiu aš pas Kristupą kambaryje alų gerti?“. Ne, negali, nes mes pačios niekada negeriam tol, kol vaikai neužmiega ir tai darome tik virtuvėje. Supratusi, kad negerai taip, iš pradžių norėjau jam kažką pradėti aiškinti, bet paskui persigalvojau, nes tai neturi jokios prasmės. Aš tokius žmones vadinu „be elementaraus supratimo“. Tai žmonės, kuriems Dievas ar tėvai davė labai daug, bet nedavė nei krislo empatijos – gebėjimo jausti tai, ką jaučia ir išgyvena kitas. Jis paprašė tik sofos galvai naktimis padėti, o elgėsi taip, tarsi aš pasidalinau su juo savo gyvenimu: derino su manimi ir Rasa net batų, kuriuos ketino pirkti spalvą. Ir kai vakare nešė man juos rodyti, aš nebeištvėriau ir pasakiau: „Ar tu manai, kad man rūpi tavo batų spalva?“
Roko buvimas pas mus buvo tikrai varginantis, bet labai prasmingas. Viena vertus, tai puikus pavyzdys to, kaip nereikia išauklėti savo sūnų – jeigu kuris nors iš jų būdamas dvidešimt kažkelių prieš pirkdamas batus, derins su manimi jų spalvą, tikrai žinosiu, kad kažkur suklydau juos auklėdama. Kita vertus, labai norėčiau perduoti tokiems jaunuoliams žinią, kaip elgtis kai važiuoji pas kažką į svečius tik galvą ant sofos padėti. Nesvarbu, ar važiuotum pas draugus, ar pas gimines, ar nepažįstamus. Tokiu atveju tavo vienintelis siekis yra būti nematomu ir jeigu tik reikia, stengtis būti naudingu. Tu negali atsinešti savo lagaminų ir sukrovęs juos tiesiai prie durų, nueiti gerti kavos, nes čia gyvena dar šeši žmonės ir tuo siauručiu koridorium laksto keturi vaikai. Tu negali išsimaudęs po dušu palikti jo aukštai pakabinto, nes kiti nepasiekia jo nuimti ir kai visa vonia plaukia, o devynmetis visas šlapias klykia, nes apsipylė vandenį atsukęs, pasakyti: „Atsiprašau, kitą kartą žinosiu.“ Atsiprašymo yra per maža – turėtum viską ir išvalyti. Tu negali prašyti kavos, jeigu per savaitę taip ir nesugebėjai jos nusipirkti.
Daug galvojau apie Roką, bandžiau iminti jo mįslę, vieną vakarą net surepetavau mintyse kalbą, kad imsiuosi jį auklėti ir viską pasakysiu. Bet persigalvojau, nes tai turėtų daryti jo tėvai. Likimo ironija, bet abu Roko tėvai yra pedagogai. Jaunuolis pas mus išbuvo beveik dvi savaites, bet nei vienos nuotraukos su vaikais taip ir nepadarė.
Kaip išmokti empatijos aš nežinau. Gal būt iškalti kelis klausimus ir nuolat uždavinėti šalia esantiems žmonėms: „Kuo galėčiau būti naudingas?“, „Kuo galėčiau jums padėti?“, „Gal galėčiau kažkaip prisidėti prie namų ūkio, buities, gal į parduotuvę nueiti, gal jums ką parnešti?“, „Kaip tu jautiesi?“. Prisimenu, kaip gyvendama Milane pas nepažįstamas moteris visą savo buvimo laiką ploviau indus po kiekvieno valgymo, nes kitaip nesuradau kaip prisidėti prie jų buities.
Žinau, kad Rokas yra talentingas vaikinas, bet jo talentas yra nieko nevertas tol, kol neišmoko būti šalia žmonių atsigręžęs į juos, o ne į save. Nesiseks jam nei darbo rasti, nei asmeninių santykių kurti, nei vystyti savo talentą. Jokie mokslai, net ir užsienyje pabaigti, nepadės būti sėkmingu, jeigu neugdysi savo empatijos.
Antrą savo buvimo savaitę Rokas suprato, kad geriau man akyse nesirodyti, todėl visas savo istorijas pasakojo mano sesei. Paskutinę dieną prieš mano skrydį jis buvo išėjęs į miestą. Ir jau visai prieš pat išeinant į lėktuvą vėl pamačiau jo žinutę toje pačioje FB grupėje. Rokas klausė, ar neatsirastų žinančių kur Londone atsispausdinti boarding pasą. Tada nebeiškenčiau ir jam parašiau: „Tu tikrai nesiorentuoji erdvėje, namuose yra printeris.“ Rokas man kėlė didelį norą elgtis su juo grubiai, tačiau iš tikrųjų tai jis yra didelis mano mokytojas – tolerancijos, pakantumo ir priėmimo.
Paklausit, kodėl neišmečiau jo? Negaliu žmogaus išmesti į gatvę vien dėl to, kad jis toks susireikšminęs, bet apie mamos padarytas auklėjimo klaidas jam užsiminiau. Gal būt ir aš taip užauginsiu savo sūnus. Jeigu taip nutiks, būsiu dėkinga, jeigu kas nors juos taip, per aplinkui, paauklės.
Paklausit manęs, iš kur tas naivumas priiminėti nemokamai nepažįstamus žmones pas save pagyventi kelioms savaitėms? Noriu, kad atvažiuotų svečių, todėl kai draugai ir giminės ilgai neatvažiuoja, ieškau laimės su nepažįstamais (šypsenėlė).
Prisipažinsiu, tai istorija, kuria nesmagu išgyventi, nesmagu apie tai rašyti - man tai tarsi kalbėti apie savo apatinius, kito apatinius. O gal kaip tik ir reikia apie tai kalbėti, nes visiems kuklu, nesmagu, kažkaip gėdinga?...
Birutė Jakučionytė
www.jakucionyte.lt
Komentarai
Straipsnis kelių mėnesių senumo, bet vistiek pakomentuosiu. Įsivaizduokit save to jaunuolio vietoj - važiuoji pas nežinomus žmones,nežinai kaip elgtis ką sakyti. Su nepažįstamais nėra apie ką kalbėti, tai belieka kalbėti bet ką pvz. batų spalvas. Nieko čia smerktino, vaikinas bandė palaikyti pokalbį, bandė būti įdomus. Na, nuotraukų nepadarė, bet jei jūsų šeima tokia priekabi, tai nesistebiu kodėl.
Teko su shita Madam pabendrauti viena vieninteli karta ir to uzteko. Tikrai ji nera tokia jau shventa, kaip bando vaizduoti save savo marazminiuose rashineliuose. Anglu nemoka ir visus tik menkina aplink. Bandytu siekti kazko protingo ir naudingo dirbdama normalu darba.
O jos uztarejai matyt yra tokie pat marazmatikai ir egoistai, kaip shita Madam.
Pritariu komentatoriui "egaso" "bobute",kokia ji pedante su 4 vaikais,savo rasineliuose grybauja,zut but siekia vyrisko demesio,savo foto reklamuoja, nera i ka ziureti,nu nebent koks juodulys paterlios.
Juk cia ta pati moteriske is kaimo,kuri su 4 vaikais i Londona atvyko pries metus,palikta vyro,gyvena is pasalpu,daznai prie straipsniu prideda savo foto(manau noredama pasipuikuoti pries buvusi sutuoktini)vis girdamasi super gyvenimu,kelionem po Europa,pazintim su vyrais.As gyvenu Londone 8m.dirbu pilnu etatu plius extra valandos,pinigu uztenka,bet nesisvaistau,o ir vaikai sauge save islaiko.
keista visa tai nes namai yra private erdve ir svetimi tik trumpam galimi o jei jau toki gyvenimo buda megsta tai ir reikia tiketis visko nes visi skirting--manau vietoj tu rasinejimu ir tragediju darymo galejo sest ir pasikalbet su juo paprastai pasakyti tiesiai be pykciu ir pan--near cia jokios tragedijos tik papuole toks kuris neprates apie kitus pagalvot--
Butent del panasiu problemu galimybes niekada nepriimu sveciu su nakvyne ir patys mes niekad sveciuose nenakvojame. Nakvojame (ir priimame) tik pacius artimiausius giminaicius/draugus ir tik tokiu atveju, jeigu tam yra visos salygos ir patogumai (pvz, didelis namas, kur yra keli miegamieji ir keli WC/vonios kambariai). Bet tas pasitaiko nedaznai, tad renkuosi viesbucius ir visiems patariu.
galima suprasti, kad autore labai taikliai aprase standartinio lietuvio svecio portreta, kuriame dauguma komentatoriu atpazino save:))) Nes kitaip nelotu cia kaip isproteje, o butu ramiai parase "o man tokiu sveciu nebuna" arba kazka ramaus. Bet neadekvati reakcija kaip ir viska pasako:)))
man čia rūpi tavo svečiai.
ponia cia rase rase,pyko pyko...Oas ,kaip medike,pasakysiu-to vaikino beda-Aspergerio pozymiai.Nesakai,kad pilna diagnoze,as jo nepazistu ir negaliu drastiskai ivertinti.Tiesiog tam jaunuoliui sunku integruotis i visuomene,jam sunku apsispresti,todel jauciasi atlikes zygdarbi nusipirkes batus.Pats jis nemasto apie buitinius reikalus-jam reikia liepti.Daug ka atlieka galvodamas tik apie save,daugelis paprasciausiu dalyku jam tiesiog neikandami,nes jis nesupranta nei verbalines,nei kuno kalbos,nesupranta,ar daro gerai,todel prie svetimu zmoniu greit prisirisa kaip prie tevu,tada jam ramiau,jis turi i ka atsiremti ir ko paklausti ar kopijuoti.Daug kalba apie save neuzsiciaupdamas,Jis empatiskas,ir toks bus,kol sutiks zmogu,kuris jam paaiskins,kas su juo negerai,ir kaip jis pats ir aplinkiniai galetu jam padeti lengviau rast vieta po saule.
Smerkti,piktintis lengviausia,apkalbeti zmogu-dar lenviau.Autorei noreciau palinketi daugiau tolerancijos ir paciai buti maziau empatiskai.Salia Jusu taip pat gyvena zmones,ir jie gali buti kitokie,jie gali buti taip vadinami ,,menulio vaikai,,
Skaiciau,Birute,daug jusu straipsniu ir ka tik pradejau skaityti jusu knyga.
Man atrodo,kad jusu straipsniai apie vaikus yra labai geri,jus isradinga,kupina energijos,bet zinokite ir tai ,kad tokie zmones daznai kitus tiesiog nervuoja.
Rasykit apie vaikucius,bet nepradekit tik prasau apie politika,pvz kaip jus palaikote Ukraina ar panasiai.
O jusu padeti esu buvus ne karta,todel nusprendziau buti atsargi su "sveciais",saugot reikia savo privatuma-tai vienas is paciu geriausiu anglu bruozu.
Pagalvokit apie tai.
matos,kad moteriske neturi ka veikti,net i svecius pati kvietinejas visokius zmogeliukus,..kazkas su galva jai negerai....
Neduok dieve pas tokia pedantiska ir priekabia seimininke papulti, kuri is kiekvienos menkiausios smulkmenos padaro pasaulinio lygio problema ir net raso straipsnius, lyg rimtesniu bedu nebutu, juokinga net skaityti kokie dalykai jai uzkliuvo... Matosi, kad tikrai baisiu antisocialaus elgesio nuomininku neturejusi,
autores kitaip kaip raseiva pavadinti negaleciau-siekia pigaus populiarumo (skaiciau kitas jos rasliavas).Tolerancijos ponia ismoks negreit ,nes uzgaulioti ir juoktis is zmogaus kuri pati pasikvietei i svecius -ne lygis.geriau jau butu vyrukui batus padejus nupirkt ar siaip pasiulius pagalba-nuo senu laiku tai vadinama SVETINGUMU
Nesupratau prasmes straipsnio,prieme zmogu pagyvent trumpam,nepatiko zmogus,zmones gi skirtingi...
Kazkas su galva autorei itariu. Kiek supratau,jis ne apvoge,nei sumuse ko nors,paprasciausiai tokio budo ir vsio,be to,katik atvaziaves. O dar boarding paso atspausdinimas uzkliuvo. Manau autorei kaip tik panasiu sveciu reikia,kad paskui galetu rasinet tokias nesamones.
kaip ir dauguma lietuvių..sako mums valdžia nieko neduoda..teisingai,o ką gali duoti parazitai?tik atimt.todėl ir žmonės parazitėja,tik neatėma o pripranta gauti o ne duoti...todėl tik imdami niekada negyvensime teisingai..norint gyventi teisingą gerbūvio gyvenimą,reikia priprasti duoti,ne tik imti...ir tvarkytis patiems,išsišluoti ir išsiplauti nuo parazitų...kitaip užpuls padarai,ropliai,graužikai ir zombiai ;)
idomus atvejis, jis paprase pagalbos, nieko uz tai nepasiulydamas, pagyventi kol jo paroda cia bus... is jusu pasakojimo supratau kad jis zmogus blogas tikrai nebuvo, jis buvo akivaizdziai nenuovokus, ir matyt nelabai mokejo su zmonemis bendrauti. Man irgi panasiai yra tik as is kitu pagalbos nesitikiu. Gal jis visa gyvenima "tamsoje" prabuves pagaliau bande su zmonemis kalbeti ka darys, uzuot facebooke viska skelbes? o dabar suprates kad tai vien blogas planas buvo? is esmes jus ta vaikina dabar traumavot, jis gali isvis prarast nora su zmonemis bet koki kontakta laikyti. Matau kad jis saziningumu ir dosnumu nepasizymi, bet cia tik "common sense", ne visi tuo vadovaujasi. Neturiu supratimo ko jus tikejotes.
Tau dar pasiseke,kad tu tik dabar susuduriai su tokiais .Tai tipinis aprasymasLietuvio,gyvenancio Londoniietiskam bendrabutyje.O kas butu,jeigu jis dar nutu nuoma mokejes!tai isvis pasijaucia auksciau visu.Nezinau ar cia tik Lietuviai tokie susireiksmine?
Tu moterie, Noriu kad sveciu atvaziuotu ! Irgi kazkas ne taip, susitaikyt reik su ta vienatve viena karta. Nu kaip kokia mazai vaikas.
nesveika kazkokia :D kazka jaunystei praleidod konkreciai :D
Labai pazystama patirtis, aciu autorei uz si straipsni. Tik mano atveju tai buvo giminaitis. Buvom visi apsale nuo jo susireiksminusio , i save koncentruoto egoistisko elgesio. Nezinau , gal dabar visas jaunimas ( apie 30 metu) toks?
na labai jau ta moteriske megsta bendrauti su bet kuo....ji ka, neturi kuom uzsiimti...