Rusiškų dujų perpardavinėtoja Lietuvoje UAB „Dujotekana“ bei jos pirmtakė UAB „Itera-Lietuva“ yra Rusijos kontroliuojami dujų prekybos tarpininkai – taip įmones pranešime NATO parlamentinei asamblėjai apibūdina JAV Harvardo universiteto profesorė Margarita Balmaceda.

Gegužės 24 dieną Berlyne skaitytame pranešime M. Balmaceda diskutavo, kad Rusija naudoja energetiką užsienio politikos tikslams Vidurio ir Rytų Europoje pasiekti – tačiau veiklos sėkmę užtikrina šių šalių „institucijos bei struktūros“. Būtent jos didžiąja dalimi sukuria sąlygas Rusijos ekonominiam įsiskverbimui bei jo pasekmėms.

„Šis teiginys pagrindžiamas faktais, kurie atskleisti daugelyje mano tyrimų per pastaruosius aštuonerius metus, ypač nagrinėjant Ukrainą, Baltarusiją bei Lietuvą. Kiekvienoje iš šių šalių Rusijos energetikos įtakai tarpininkavo svarbios vietinės varomosios jėgos. Kadangi energetika leidžia gauti didelius pelnus, tai prekyba jos ištekliais – ne tik Rusijoje, bet, paradoksaliai, ir savo išteklių neturinčiose šalyse – sukūrė varomąsias jėgas, kur suinteresuoti veikėjai, ir vidiniai, ir užsieniniai, kartais konkuravo, o kartais vienijosi, kad iš šalies priklausomybės situacijos gautų ekonominės bei politinės naudos“, - sakė M. Balmaceda.

„Tai yra susiję su tuo, ką aš vadinu „energetikos priklausomybės renta“ – nemažus pelnus, kuriuos gali uždirbti gerus ryšius turinčios ekonominės grupės energetinės priklausomybės situacijose dėl didelių kainos skirtumų vidaus ir užsienio rinkose, potencialių pajamų iš arbitražo, neskaidrumo bei paplitusios korupcijos“.

„Energetikos išteklių neturinčiose posovietinėse valstybėse (turima galvoje Ukraina, Baltarusija, Lietuva – Alfa.lt) susidėjo keletas svarbių faktorių: sovietinio palikimo dėka energetikos išteklių kainos nebuvo didelės, tad nebuvo siekiama jų taupyti; instituciniai faktoriai skatino korupciją ir uždarbiavimą; Rusija ir toliau domėjosi šiuo regionu; išliko sektorių, kur uždirbti „rentas“ buvo labai lengva – energetika, ir ypač dujų prekyba bei importas. Visa tai leido vystytis patrauklioms, lengvai pasiekiamoms galimybėms gauti „rentą“ – pernelyg patrauklioms, kad jų vengtų veikėjai, galintys pasinaudoti savo ryšiais, kad įgytų išskirtinį priėjimą prie energetikos šaltinių“.

M. Balmacedos nuomone, šis šalių vidinis susiskaidymas bei vidaus kovos dėl energetikos leidžia suprasti, kodėl šalys yra silpnos derybose su Rusija bei Rusijos energetikos kompanijomis.

„Nors šis apibūdinimas labiau veikia vienose šalyse, nei kitose, tačiau bendrąja prasme tinka daugumai energetikos išteklių neturinčių tranzitinių šalių“, - mano mokslininkė.

Pelnus užtikrina korupcija

M. Balmaceda pasakoja, kad Rusijos energetikos kompanijos-tarpininkės susikūrė išsyk po Sovietų Sąjungos žlugimo. Iš pradžių jos buvo įrankis apeiti grynųjų pinigų trūkumą, derėjosi dėl sudėtingų barterių, bei didino Rusijos pajamas iš dujų prekybos. Tačiau jos iki dešimtojo dešimtmečio vidurio kai kuriais atvejais į savo rankas perėmė savo šalių dujų prekybą, ir pradėjo uždirbti apie 40 proc. siekiančius pelnus.

„Tarpininkės buvo charakterizuojamos taip: jų veiklos natūra buvo neaiški, jos buvo absoliučiai nereikalingos efektyvumo požiūriu, nes visas jų funkcijas galėjo atlikti tiesiogiai nacionalinės kompanijos“, - nurodo M. Balmaceda.

Jos žiniomis, yra „stiprūs, bet netiesioginiai įrodymai“, kad dalis tarpininkų pajamas gaudavo korupciniu būdu – kaip pavyzdį ji nurodo padėtį Ukrainoje, Turkmėnistane. Tarpininkams tokia veikla pavykdavo, nes jos sugebėjo kontroliuoti valstybės institucijas, kad užsitikrintų sau svarbias pajamas.

„Vienintelė problema, kad pajamos buvo ne sukurtos, o perskirstytos – iš valstybės biudžeto privačioms kompanijoms“, - tikina M. Balmaceda.

Jos nuomone, tie, kurie uždirba iš tarpininkaujančių bendrovių, bei neskaidrios prekybos sistemos iki šiol sėkmingai prisitaikydavo prie besikeičiančių sąlygų – pavyzdžiui, Ukrainos tarpininkai sugebėjo išgyventi Oranžinę revoliuciją.

Antra vertus, Rusijai didinant savo dujų kainą posovietinėms šalims, mažėja tarpininkų galimybės uždirbti iš antkainių.

„Dar pamatysime, ar uždarbiaujantys iš energetikos paliks šį verslą, ar sugebės manipuliuoti formaliomis ir neformaliomis institucijomis, kad išsaugotų savo nišą posovietinėje prekyboje energetikos ištekliais“, - apibendrina M. Balmaceda.

„Vieningos Rusijos politikos nėra“

Mokslininkė taip pat svarsto, kad vieningos Rusijos valstybės energetikos politikos nėra.

„Kad susidarytume realistišką vaizdą, reikia žiūrėti ne tik valstybės bei korporatyvius (pvz., „Gazpromo“) interesus, bet analizuoti interesus tarp svarbių Rusijos ekonomikos veikėjų. Čia veikia ir tai, ką galima apibūdinti kaip „privatūs interesai korporacijos viduje“ – kai formaliai valstybei priklausančios kompanijos jų vadovų išnaudojamos savo privačių interesų siekti. Pvz., „Gazprom“ – bent iki 2001-ųjų – aukščiausių vadovų interesai kartais konkuravo ar nugalėjo korporatyvinius poreikius, neaiškioms „ofšorinėms“ kompanijoms buvo leidžiama bendradarbiauti ypatingos sąlygoms ar leidžiama kitaip plėšti pagrindinę bendrovę. Nepaisant Vladimiro Putino iniciatyvų perimti valstybės kontrolę ekonomikoje, vis dar neaišku, kiek „valstybės interesų“ kova prieš oligarchus išties yra antiputiniškų oligarchų kova prieš privačius Putino artimų bendražygių interesus“.

„Dujotekana“ yra tarpininkė importuojant į Lietuvą Rusijos dujas. Vienintelė importuotoja „Gazprom“ savo nuožiūra paskirsto dujų kvotą tarp „Lietuvos dujų“, bei „Lietuvos dujų“ vamzdynu dujas importuojančios „Dujotekanos“, kurios savo ruožtu dujas perparduoda Lietuvos vartotojams.

Iš tarpininkavimo „Dujotekana“ uždirba dešimtis milijonų pelno, pelno maržos yra siekusios daugiau nei 30 procentų.

Lietuva tarpininkų antkainius ėmėsi reguliuoti tik pernai - šiuo metu pelno marža ir „Lietuvos dujoms“, ir „Dujotekanai“ yra nustatyta 6,5 procento.

„Dujotekanos“ vadovas Rimandas Stonys yra pripažinęs, kad jo įmonė remia politikus, taip pat perka straipsnius žiniasklaidoje.

Apie autorę:

M. Balmaceda yra JAV mokslininkė, savo darbuose besidominti užsienio ir vidaus politika posovietinėse valstybėse, visų pirma Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, bei energetikos politika ir korupcija buvusioje Sovietų Sąjungoje, Rytų Europoje.

Šiuo metu ji yra Harvardo bei Seton Holo universitetų profesorė.

Argentinoje gimusi akademikė laisvai kalba rusų bei ukrainiečių kalbomis.

NATO parlamentinė asamblėja vienija parlamentarus iš NATO šalių. Organizacija nėra NATO struktūros dalis, tačiau glaudžiai su ja bendradarbiauja.

Andrius Sytas, Alfa.lt