Pernai į Lietuvą grįžo 18,4 tūkst. emigrantų, tačiau išvykstančiųjų skaičiai, kur kas didesni: per metus Lietuvą palieka maždaug 50 tūkst. žmonių. Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke teigimu, nors priežasčių grįžti į Lietuvą pakanka, o išvykę jaučia didelę namų trauką bei nostalgiją, emociniai argumentai neišnaudojami, o realių ekonominių pokyčių trūkumas bei politikų požiūris sprendimą iš esmės paverčia asmeninės atsakomybės klausimu.

Įsiklausyti į emocinius argumentus

D.Henke teigia norinti atkreipti dėmesį, kad emociniai argumentai, kodėl žmonės pasirenka išvažiuoti, pernelyg dažnai nuvertinami, neišnaudojami.

„Kiekvienas emigravęs tikrai ras savų priežasčių grįžti. Ir labai dažnai tos priežastys bus emocinės, susijusios su namų trauka, nostalgija. Tikrai nesakau, kad tai, jog turime puikų klimatą, keturis metų laikus ar cepelinus, privers išvažiavusius žmonės sugrįžti. Žvelgiu į tai per humoro, ironijos prizmę, tačiau noriu pasakyti, kad būtina įsiklausyti ir suprasti. Labiausiai noriu akcentuoti emocinį lygmenį – parodyti, kodėl žmonės grįžta, kaip jie patys tai įvardija. Ir kad to neverta praleisti pro ausis“, – sako Pasaulio Lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Pasak jos, išvažiavusius ypač glumina tai, kad atrodo, jog esi nelaukiamas, kad turi nuolat teisintis, kodėl išvažiavai, o emigravimas gana retai laikomas privalumu.

„Ką galvoti, kaip jaustis, kai apklausos rodo, kad Lietuvoje darbdaviai nenorėtų samdyti užsienyje darbo patirties pasisėmusio žmogaus, nes jie esą norės didesnės algos, gal geriau žinos savo teises. Tai, kas galėtų būti privalumas, nejučia tampa riebiu minusu. Tai kodėl reikėtų norėti grįžti, net ir labai stipriai nostalgijai prispaudus?“, – retoriškai klausia D.Henke.

Kam sugrįžti sunkiausia?

Anot jos, pagrindinis dalykas, kuris padėtų pakeisti situaciją – siųsti aiškią vienybės žinią ir drąsiai pasakyti, kad užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai yra laukiami čia, Lietuvoje.

„Mano galva, valdžiai svarbiausia, bet kažkodėl iki šiol sunkiausia, aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad esame laukiami. Visi – ir tie, kurie išvažiavo seniai, ir vos prieš kelis metus emigravę. Tie, kurie daug pasiekė, ir tie, kuriems galbūt nepasisekė. Valdžia, aiškiai pasiuntusi pozityvią vienybės žinią, tikrai sulauktų atsako“, – įsitikinusi D.Henke.

Jos teigimu, bene didžiausias paradoksas, kad sunkiausia grįžti tiems, kurie neįsitvirtino svetimose šalyse, kuriems „nepasisekė“.

„Nors jie turi daugiausiai pretekstų grįžti, atrodo, kad yra mažiausiai laukiami. Pati žinau, kad iš Airijos ar Didžiosios Britanijos grįžo dalis žmonių, kuriems nepavyko įsitvirtinti taip, kaip jie norėjo. Ir prisidėjus emociniams faktoriams – nostalgijai, Lietuvoje gyvenantiems tėvams – jie priėmė sprendimą grįžti. Tačiau ne tik fiziškai, bet ir emociškai tai buvo tikrai nelengva, nes visuomenės klimatas iš esmės nelabai palankus grįžtantiems, o jei dar dėl „nesėkmės“, tai grįžtantys susiduria su nemenku psichologiniu iššūkiu“, - teigia Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovė.

Išeitis, pasak jos, pabandyti suprasti išvažiavusius žmones, atsisakyti žiūrėjimo iš aukšto, smerkimo, kaltinimo nepatriotiškumu. Tada yra daug daugiau galimybių, kad nostalgijos vedini jie labiau norės grįžti, ir svarbiausia – jausis laukiami.

Sprendimai – valdžios rankose

Pasak jos, konkretūs išvykusiųjų susigrąžinimo veiksmai tiesiogiai priklauso nuo politinės valios ir politikų sprendimų.

„Visi žinome, kad pagrindinės išvykimo priežastys – ekonominės. Tad nuo jų reiktų pradėti spręsti šį klausimą. Tai nelengva, jautru, bet jei pripažintume, kad tai iš tiesų yra prioritetas, situacija keistųsi. Dvigubos pilietybės klausimas, nuolaidos bei mokesčių lengvatos grįžtantiems, į Lietuvą savo verslą perkeliantiems žmonėms būtų rimta paspirtis. O į nepasitenkinimą bei oponavimą siūlau žiūrėti labai ramiai – jei visos valstybės tikslas, kad emigravę žmonės grįžtų, negalima leisti iš vėžių išmušamiems tų, kurie sakys, kad to nereikia. Skaidymo ir skirstymo į išvažiavusius ir likusius apskritai neturėtų būti – juk visi esame vienos šalies žmonės“, – įsitikinusi D.Henke.

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės teigimu, nemenka paspirtimi norintiems sugrįžti tampa valstybinės programos, kurios teikia pagalbą bei praktinę informaciją, tačiau tokių paskatinimo ženklų galėtų būti ir daugiau.

Vieną tokių programų „Renkuosi Lietuvą“ vykdančio Migracijos informacijos centro (MIC) projektų koordinatoriaus Justino Ubos teigimu, tikrai ne visos galimybės išnaudotos, o paprasti praktiniai žingsniai labiausiai domina norinčius grįžti.

„Labai daug kas priklauso nuo politinės valios, o ekonominės situacijos gerinimas – ilgas procesas. Tačiau jau dabar galime pradėti spręsti labai konkrečius praktinius klausimus: vaikų integracija į švietimo įstaigas ir darželius, ekonominių perspektyvų matymas, palankios verslui aplinkos kūrimas. Tai dažniausi klausimai, kurių sulaukiame“, – sako J.Uba.

Pagrindinis patarimas norintiems grįžti, anot jo, – grįžimui taip pat reikia pasiruošti. Tai nėra sudėtinga, nes MIC „Renkuosi Lietuvą“ jau nuo 2015 m. vieno langelio principu teikia konsultacijas švietimo, socialiniais, sveikatos apsaugos, įsidarbinimo ir kitais klausimais.

„Situacija Lietuvoje keičiasi, tad nereikia vadovautis išankstiniais ar žiniasklaidos formuojamais stereotipais. Visada rekomenduojame grįžimui ruoštis ne vien emociškai, bet ir pasidomėti, į kokią mokyklą ar darželį leisite savo vaikus, kokiomis sąlygomis kursite verslą, kur dirbsite. Atlikus tokius namų darbus, Lietuvoje įmanoma pamatyti kur kas daugiau perspektyvų ir išvengti nusivylimo, kuomet lūkesčiai skiriasi nuo realybės“, – teigia projektų vadovas.