JK bus sunkiau gauti lietuviško maisto 

Lietuvos maisto pramonė po truputį praranda vieną pagrindinių rinkų, kuri tapo atrama praradus Rusiją – Didžiąją Britaniją. Iš ten stumiami vidutinio lygmens gamintojai, kurie iki šiol buvo radę gan patrauklią nišą emigrantams priklausančiose parduotuvėse ir didmeninės prekybos įmonėse.

Apie tai pasakoja Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius Giedrius Bagušinskas.

– Kas nutiko, kad eksportas į Didžiąją Britaniją pradeda trauktis?

– Susidėjo kelios aplinkybės. Tai „Brexit", nukritęs svaro kursas, pokyčiai pačioje rinkoje. Matome, kad emigrantų lojalumas etninėms parduotuvėms mažėja. Žmonės tiesiog pradeda pirkti tos šalies, kurioje gyvena, prekybos tinkluose ir pripranta prie jų gaminamo maisto. Tačiau tai matome ne tik Didžiojoje Britanijoje. Matau, kad krinta pardavimai Niujorko etninėse parduotuvėse. Be to, didieji prekybos tinklai pradeda kurti vadinamąsias etninio maisto salas savo centruose.

– Tačiau tai turėtų būti gera žinia – kuo didesnis prekybininkas, tuo didesni užsakymai.

– Į didžiųjų tinklų specializuotas lentynas patenka palyginti mažas asortimentas. Ten patenka tik rinkos lyderiai. Ne tokie dideli žaidėjai tiesiog nereikalingi. Grubiai kalbant, prekybos tinkle reikalingi 5 gamintojai, etninėse parduotuvės reikia 30. Tačiau mažų parduotuvėlių mažėja. Be to, mes konkuruojame ne tik su lietuviais. Ten yra parduodamas ne konkrečios šalies, o visos Rytų Europos maistas. Mes konkuruojame su latviais, estai, lenkais, ukrainiečiais. Anglui ar amerikiečiui tai tiesiog Rytų Europos maistas. Tendencija panaši, kaip ir Lietuvoje. Kai mūsų tinklai pamatė, kad ekologiškų produktų pardavimai auga, jiems sukūrė atskirą skyrių.

Didmenininkai, kurie užsiima importu, taip pat stengiasi konkuruoti kaina ir prasibrauti į prekybos tinklus.

– Kuo tai gresia mūsų įmonėms?

– Jos tiesiog turi suprasti, kad dešimtmečiais gamindamas tą patį produktą neišgyvensi. Turi keisti ir kurti naujus produktus. Pavyzdys gali būti visi iš sovietmečio atėję prekės ženklai ir produktai. Juos dar perka pensininkai, dėl to prekybininkai juos laiko lentynose, tačiau pardavimai menksta ir tenka ieškoti, kaip patraukti naują kartą.

Taip pat ir su etniniu maistu. Jis negali visą laiką būti vienodas. Be to, keičiasi ir patys didmenininkai. Įmonės stambėja ir mažieji, kurie aptarnavo nišinius gamintojus, jau neišgyvena. Pavyzdžiui, Niujorke etninėse parduotuvėse pardavimai krito 30–50 proc. Tačiau tai nereiškia, kad krito konkretaus gamintojo pardavimai. Galbūt kai kas atima rinką iš konkurentų ir didina pardavimus.

Panaši situacija ir Lietuvoje. Bendro rinkos augimo nėra, auga tik inovatyvios įmonės. Kitos, geriausiu atveju, išlaiko apimtis.

– Kam skaudžiausiai smogia tokie pasikeitimai?

– Didžiausią spaudimą patiria vidutinės įmonės. Iš jų jau reikalaujama būti inovatyviais, kurti naujus produktus, eksportuoti. Lietuva jų apimtims per maža, tačiau jų resursai kur kas mažesni nei didžiųjų. Todėl kai kurios iš tokių įmonių orientuojasi tik į eksportą ir išveža 90 proc. produkcijos. Dėl vietinės rinkos net nekovoja. Kai kurioms pavyksta augti Lietuvoje ir užsienyje, tačiau tie, kurie užsidarę tik vietinėje rinkoje, gyvena sunkiai.

Iš kitos pusės, prekybininkai, jei prekės ženklas ir gaminys pasiteisina, panašų produktą užsako pas vietinius. Savo akimis mačiau lietuvišką varškę, pagamintą netoli Floridos.

Skirtingai nuo Rusijos, Didžiojoje Britanijoje praradimai nebuvo staigūs, eksportas mažėja palaipsniui ir lieka laiko ieškoti kitų rinkų.

– Kuriose šalyse mūsų pardavimai auga?

– Tai klasika. Vokietija, bandome įsitvirtinti Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors pastarąja šalimi po pirmųjų bandymų dalis nusivylė. Ten liko tik tie, kurie nusprendė dirbti ilgai ir aktyviai. Tačiau jau gauname rezultatus iš Azijos ir Skandinavijos valstybių, kuriose dirbama jau keletą metų.

– Kuriam mūsų maisto pramonės sektoriui sunkiausia?

– Praradus Rusijos rinką iki šiol sunkiausia mėsos perdirbėjams. Jų gaminiai lietuviško skonio, tai, skirtingai nuo pieno perdirbėjų, ne biržinės prekės. Einant į kiekvieną naują rinką reikia kurti naują produktą, ieškoti kiekvienoje valstybėje priimtino skonio. Neaišku, kaip pasisuks Afrikinis kiaulių maras, kuris gali sustabdyti eksportą. Be to, tai daugiausia šeimos įmonės, kurios ne visada valdomos pagal aukščiausius vadybos standartus.

Pienininkams dabar pakankamai gerai. Kainos, tuo pačiu apyvartos ir maržos auga. Be to, tai sektorius, kurį dažnai paremia ES. Be to, jie, skirtingai nuo mėsos perdirbėjų, gali labai daug žaliavos perdirbti į ilgo galiojimo produktus, tokius kaip pieno miltai ar sūriai. Juos galima ilgai laikyti, transportuoti už tūkstančių kilometrų.

Gaiviųjų gėrimų gamintojai priklauso nuo vasaros. Ši buvo šalta. Finansiniai rezultatai taip pat, greičiausiai, nebus labai geri.

Mažiausiai kinta duonos paklausa. Ji mažėja, nes mažėja gyventojų, tačiau nesikeičia drastiškai.

Anglija.lt

Lietuvos maisto pramonė po truputį praranda vieną pagrindinių rinkų, kuri tapo atrama praradus Rusiją – Didžiąją Britaniją. Iš ten stumiami vidutinio lygmens gamintojai, kurie iki šiol buvo radę gan patrauklią nišą emigrantams priklausančiose parduotuvėse ir didmeninės prekybos įmonėse.

Apie tai pasakoja Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius Giedrius Bagušinskas.

– Kas nutiko, kad eksportas į Didžiąją Britaniją pradeda trauktis?

– Susidėjo kelios aplinkybės. Tai „Brexit", nukritęs svaro kursas, pokyčiai pačioje rinkoje. Matome, kad emigrantų lojalumas etninėms parduotuvėms mažėja. Žmonės tiesiog pradeda pirkti tos šalies, kurioje gyvena, prekybos tinkluose ir pripranta prie jų gaminamo maisto. Tačiau tai matome ne tik Didžiojoje Britanijoje. Matau, kad krinta pardavimai Niujorko etninėse parduotuvėse. Be to, didieji prekybos tinklai pradeda kurti vadinamąsias etninio maisto salas savo centruose.

– Tačiau tai turėtų būti gera žinia – kuo didesnis prekybininkas, tuo didesni užsakymai.

– Į didžiųjų tinklų specializuotas lentynas patenka palyginti mažas asortimentas. Ten patenka tik rinkos lyderiai. Ne tokie dideli žaidėjai tiesiog nereikalingi. Grubiai kalbant, prekybos tinkle reikalingi 5 gamintojai, etninėse parduotuvės reikia 30. Tačiau mažų parduotuvėlių mažėja. Be to, mes konkuruojame ne tik su lietuviais. Ten yra parduodamas ne konkrečios šalies, o visos Rytų Europos maistas. Mes konkuruojame su latviais, estai, lenkais, ukrainiečiais. Anglui ar amerikiečiui tai tiesiog Rytų Europos maistas. Tendencija panaši, kaip ir Lietuvoje. Kai mūsų tinklai pamatė, kad ekologiškų produktų pardavimai auga, jiems sukūrė atskirą skyrių.

Didmenininkai, kurie užsiima importu, taip pat stengiasi konkuruoti kaina ir prasibrauti į prekybos tinklus.

– Kuo tai gresia mūsų įmonėms?

– Jos tiesiog turi suprasti, kad dešimtmečiais gamindamas tą patį produktą neišgyvensi. Turi keisti ir kurti naujus produktus. Pavyzdys gali būti visi iš sovietmečio atėję prekės ženklai ir produktai. Juos dar perka pensininkai, dėl to prekybininkai juos laiko lentynose, tačiau pardavimai menksta ir tenka ieškoti, kaip patraukti naują kartą.

Taip pat ir su etniniu maistu. Jis negali visą laiką būti vienodas. Be to, keičiasi ir patys didmenininkai. Įmonės stambėja ir mažieji, kurie aptarnavo nišinius gamintojus, jau neišgyvena. Pavyzdžiui, Niujorke etninėse parduotuvėse pardavimai krito 30–50 proc. Tačiau tai nereiškia, kad krito konkretaus gamintojo pardavimai. Galbūt kai kas atima rinką iš konkurentų ir didina pardavimus.

Panaši situacija ir Lietuvoje. Bendro rinkos augimo nėra, auga tik inovatyvios įmonės. Kitos, geriausiu atveju, išlaiko apimtis.

– Kam skaudžiausiai smogia tokie pasikeitimai?

– Didžiausią spaudimą patiria vidutinės įmonės. Iš jų jau reikalaujama būti inovatyviais, kurti naujus produktus, eksportuoti. Lietuva jų apimtims per maža, tačiau jų resursai kur kas mažesni nei didžiųjų. Todėl kai kurios iš tokių įmonių orientuojasi tik į eksportą ir išveža 90 proc. produkcijos. Dėl vietinės rinkos net nekovoja. Kai kurioms pavyksta augti Lietuvoje ir užsienyje, tačiau tie, kurie užsidarę tik vietinėje rinkoje, gyvena sunkiai.

Iš kitos pusės, prekybininkai, jei prekės ženklas ir gaminys pasiteisina, panašų produktą užsako pas vietinius. Savo akimis mačiau lietuvišką varškę, pagamintą netoli Floridos.

Skirtingai nuo Rusijos, Didžiojoje Britanijoje praradimai nebuvo staigūs, eksportas mažėja palaipsniui ir lieka laiko ieškoti kitų rinkų.

– Kuriose šalyse mūsų pardavimai auga?

– Tai klasika. Vokietija, bandome įsitvirtinti Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors pastarąja šalimi po pirmųjų bandymų dalis nusivylė. Ten liko tik tie, kurie nusprendė dirbti ilgai ir aktyviai. Tačiau jau gauname rezultatus iš Azijos ir Skandinavijos valstybių, kuriose dirbama jau keletą metų.

– Kuriam mūsų maisto pramonės sektoriui sunkiausia?

– Praradus Rusijos rinką iki šiol sunkiausia mėsos perdirbėjams. Jų gaminiai lietuviško skonio, tai, skirtingai nuo pieno perdirbėjų, ne biržinės prekės. Einant į kiekvieną naują rinką reikia kurti naują produktą, ieškoti kiekvienoje valstybėje priimtino skonio. Neaišku, kaip pasisuks Afrikinis kiaulių maras, kuris gali sustabdyti eksportą. Be to, tai daugiausia šeimos įmonės, kurios ne visada valdomos pagal aukščiausius vadybos standartus.

Pienininkams dabar pakankamai gerai. Kainos, tuo pačiu apyvartos ir maržos auga. Be to, tai sektorius, kurį dažnai paremia ES. Be to, jie, skirtingai nuo mėsos perdirbėjų, gali labai daug žaliavos perdirbti į ilgo galiojimo produktus, tokius kaip pieno miltai ar sūriai. Juos galima ilgai laikyti, transportuoti už tūkstančių kilometrų.

Gaiviųjų gėrimų gamintojai priklauso nuo vasaros. Ši buvo šalta. Finansiniai rezultatai taip pat, greičiausiai, nebus labai geri.

Mažiausiai kinta duonos paklausa. Ji mažėja, nes mažėja gyventojų, tačiau nesikeičia drastiškai.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: