Valytojos pareigos – patrauklios, nes net ir naktį dirbant yra laiko pailsėti, laidoje „(Ne)emigrantai“ sako Milana Urbonavičienė. Anot jos, įsitvirtinti svetur nebuvo lengva, tačiau dabartinio darbo į nieką nekeistų – naktinė pamaina ligoninėje yra laikoma prestižine.

Išvykti iš Lietuvos M. Urbonavičienė nusprendė ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl šeimos problemų. Tiek visko susikaupė, kad pagaliau reikėjo kažką keisti. Tada ji su vyru ir priėmė sprendimą – ieškoti naujos aplinkos ir naujų namų. Moteris su šeima pakeitė ne vieną šalį, kol galiausiai atsidūrė Rytų Anglijoje – Noridžo mieste. „Tiesiog reikėjo pabėgti nuo viso to“, – sako Milana.

Dar gyvenant Lietuvoje M. Urbonavičienei atrodė, kad geriausia kryptis pasaulyje yra Skandinavija. Juk tiek visi kalba, kokie žmonės ten laimingi ir atsipalaidavę, uždirba kalnus pinigų ir niekuo nesiskundžia. „Aš dirbau skalbykloje. Darbas nebuvo lengvas, bet užsidirbau daug. Tada pasiūlė išvažiuoti į Daniją. Išvažiavau, bet man ten nepatiko“, – sakys ji. Atlyginimą pasiūlė gerą, tačiau vadovo požiūris į darbininkus buvo tragiškas.

Su emigrantais darbdavys nesiteikė bendrauti mandagiai, kreipdavosi į juos žemindamas, vadindamas vergais. „Būdavo, kad jis švilpia, kviečia“, – nusivylimo neslėps M. Urbonavičienė.

Vadovui tai atrodė juokinga, tačiau ji neištvėrė: „Tai man labai nepatiko, aš labai greitai susipakavau ir išvažiavau.“ Ir nors iš pradžių į užsienį važinėdavo tik prasiblaškyti, kad pakeistų aplinką – staiga M. Urbonavičienė nusprendė, kad reikia pabandyti Anglijoje pasilikti ilgesniam laikui.

Nors Raudondvaryje turėjo namą, darbus ir daug draugų – Urbonavičių šeima visko atsisakė, kad pradėtų kurti naują gyvenimą. Emigrantė pripažįsta, kad tai buvo pats sunkiausias laikas gyvenime – iš komforto zonos atkeliavo į visišką nežinią. Nors jau praėjo treji metai – net ir šiandien kalbėti apie tą laikotarpį M. Urbonavičienei labai sunku. Akyse kaupiasi ašaros, gerklėje stringa žodžiai. „Jautėmės niekam nereikalingi, be savo vietos ir perspektyvų“, – situaciją prisimena ji.

Laimei, viskas pasikeitė – jauna moteris susirado puikiai apmokamą valytojos darbą. Ji nori paneigti kalbas, kad Anglijoje būti valytoja sunku. Emigrantė šias pareigas vadina labai patraukliomis ir sako, kad net per savo pamainą turi laiko pailsėti. Naktinė pamaina ligoninėje yra prestižinė, visi nori į ją patekti, todėl M. Urbonavičienė savo vietos laikosi įsikibusi. Tokių gerų sąlygų kitur tikriausiai neturėtų. „Labai, labai džiaugiuosi“, – tikina ji.