Emigrantų įvaizdį ir visuomenės požiūrį į juos gadina tie, kurie keiksnoja Lietuvą ir puikuojasi savo gyvenimu užsienyje. Taip sako Jungtinės Karalystės (JK) lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė. „Bet juk ir Lietuvoje yra žmonių, kurie socialiniuose tinkluose ar susėdę ant suolelio prie savo namo deda Lietuvą į šuns dienas“, – kalba ji. Pašnekovė sako, kad galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę yra labai svarbi, nes daugelis emigrantų nenori prarasti ryšio su Lietuva, nors iš darbdavių patiria spaudimą dėl „Brexit“ įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę.

– Šiemet migracijos, dvigubos pilietybės klausimas sulaukė daug politikų ir visuomenės dėmesio. Kaip JK lietuvių bendruomenė priėmė tai, kad prezidentė vetavo įstatymo pakeitimus, kurie referendumui dėl dvigubos pilietybės taikytų mažesnius reikalavimus?

– Reakcijos buvo dvejopos. Buvo apgailestavimo, kad referendumo kartelė, galėjusi suteikti daugiau galimybių referendumui įvykti, nebuvo nuleista. Kita vertus, buvo ir tam tikro džiaugsmo. Juk iš esmės tai yra nacionalinio saugumo klausimas – referendumo kartelė yra užkelta ne veltui. Svarbiausia yra išlaikyti valstybę saugią ir nesukurti precedento, kuris ateityje valstybei ir jos saugumui galbūt galėtų pakenkti.

Tačiau kalbant apskritai apie dvigubą pilietybę ir referendumo klausimą, mano nuomone, yra užsižaista galimybės vykdyti referendumą procedūromis, tačiau mažai kalbama su žmonėmis, kam tas referendumas reikalingas, kas yra pilietybės išsaugojimas. Visuomenėje labai gaji dvigubos pilietybės sąvoka, tačiau mes kalbame apie pilietybės išsaugojimą, įgijus kitos šalies pilietybę.

– Galima sakyti, kad šiuo metu pilietybės išsaugojimo klausimas yra svarbiausias Jungtinės Karalystės lietuviams?

– Daugybė žmonių nesuvokia, kas šiuo metu vyksta Didžiojoje Britanijoje. Pilietybės klausimas, drįsčiau pasakyti, dabartinėmis aplinkybėmis yra išgyvenimo klausimas. Patiriame atvirą darbdavių, nevyriausybinių organizacijų spaudimą įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę, jei bent artimiausioje ateityje planuojame gyventi šalyje.

Iki „Brexit“ tai nebuvo tokia svarbi tema. Tačiau „Brexit“ – po šešių mėnesių, neatmetama situacija, kad susitarti dėl pasitraukimo sąlygų nepavyks, o tokiu atveju lietuviai susidurs su didžiule dilema.

– Kodėl yra tiek abejonių, kad referendumas pagal nepalengvintas taisykles gali būti sėkmingas?

– Užsienio lietuvių balsų tam, kad referendumas įvyktų ir laimėtų, nepakaks, todėl visas dėmesys krypsta į Lietuvoje likusius gyventojus. Tačiau gyvenantys Lietuvoje žmonės neretai išvykusius laiko išdavikais, ypač vyresnės kartos žmonės. Dar iš sovietmečio yra išlikęs neigiamas požiūris į tuos, kurie kažko siekia, yra kitokie, yra likęs noras nubausti juos.

– Jau užsiminėte, kad neigiamą požiūrį į emigrantus turi vyresnė karta. Kas dar, jūsų manymu, kelia prieštaravimų visuomenėje tiek dėl dvigubos pilietybės, tiek apskritai emigrantų klausimu?

– Įtakos turi mūsų uždarumas. Mes esame ne kartą okupuota, sunkiai savo šaknis, savo tautiškumą turėjusi ginti ir saugoti tauta. Todėl mumyse yra labai stiprus yra savisaugos mechanizmas. Aš puikiai suprantu norą išsaugoti valstybę, man pačiai tai yra svarbiausia, tačiau pilietybės išsaugojimas niekaip negali būti grėsmė valstybei. Jei tai pavyktų išaiškinti, manau, daugelio nuomonė pasikeistų.

– Esate minėjusi, kad nėra sąžininga, jog emigravusieji iki 1990-ųjų turi teisę turėti dvigubą pilietybę, o emigravusieji vėliau – ne, ir kad visuomenė neprieštarauja, jog ankstesnių emigracijos bangų emigrantai bei jų palikuonys turtų dvigubą pilietybę. Kaip manote, kodėl susiklostė požiūrių skirtumas į skirtingu metu emigravusius žmones?

– Negalime neįvertinti iki 1990-ųjų iš Lietuvos išvykusiųjų žmonių indėlio. Tačiau požiūris toks, tarsi po 1990-ųjų išvykę asmenys Lietuvai neduoda jokios naudos, nes Lietuva jau nepriklausoma. Mums nereikia kovoti už nepriklausomybę, tačiau mums reikia kovoti už jos išsaugojimą, lietuvybės išsaugojimą užsienyje. Užsienyje yra daugiau nei 200 lituanistinio ugdymo mokyklų. Taip yra ir todėl, kad emigracija nemaža, ir todėl, kad yra didžiulis noras vaikuose išsaugoti lietuvybę. Kita vertus, mes esame Lietuvos ambasadoriai tose bendruomenėse, kuriose gyvename, dirbame. Manau, kad tai irgi yra svarbus darbas. Mes nenusisukame nuo tautos, mes esame jos dalis.

Esama dešimties išimčių, kas gali išsaugoti Lietuvos pilietybę, tačiau išvykusieji po 1990-ųjų tarp išimčių nepatenka. Su visa pagarba, net tremtinių vaikai ir vaikaičiai, kurie gyvena Rusijoje, nekalba lietuviškai, kurių dalies sąmonė yra paveikta propagandos, turi teisę išsaugoti Lietuvos pilietybę. Nesakau, kad tai blogai, tačiau, manau, kad yra neteisinga išskirti vieną grupę lietuvių, negalinčių išsaugoti Lietuvos pilietybės, kai yra dešimt išimčių kitiems.

– Gal įtakos visuomenės požiūriui į skirtingų kartų emigrantus turi tai, kad mes girdime iki 1990-ųjų iš Lietuvos išvykusių asmenų istorijas, kada jie karta po kartos siekia mokyti savo vaikus lietuvių kalbos, jos netgi išmoko savo ne lietuvius sutuoktinius. Tuo metu iš šių laikų emigrantų mes išgirstame, kaip su pasididžiavimu jie pasakoja, kad jų vaikai lietuvių kalbos nebemoka ir kaip blogai Lietuvoje?

– Turėčiau mesti akmenį ir į žiniasklaidos daržą – tokios istorijos ir pareiškimai jai dažnai įdomūs, o kultūriniai renginiai užsienio lietuvių bendruomenėse, lituanistinės mokyklos dėmesio nesulaukia, tad toms teigiamoms istorijoms prasibrauti į viešąją erdvę yra labai sunku. Tarp dabartinių emigrantų yra labai daug išsilavinusių žmonių, kurie grįžta į Lietuvą, tampa viceministrais, organizacijų vadovais, savo patirtį, įgytą užsienyje, naudoja Lietuvoje.

Pasaulio lietuvių bendruomenės steigia lietuviškas labdaros organizacijas, organizuoja renginius, kuriuose aukojama lietuviškoms organizacijoms ir kasmet Lietuvą pasiekia labdara, kurios sumos siekia kelis šimtus tūkstančių eurų. Viešinant tokius dalykus, emigrantų įvaizdis po truputį keistųsi.

Tačiau taip, galima mesti akmenį ir Norvegijos ar Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės dalį, kuri nori pasipuikuoti, pademonstruoti, kad išvykę pradėjo labai gerai gyventi. Kartais norisi laužyti tas nuostatas, kad kitur gyvenimas saldesnis, nes ten jis lygiai toks pat.

– Sakote, kad šaukštas deguto statinę medaus sugadina?

– Bet juk ir Lietuvoje yra žmonių, kurie socialiniuose tinkluose ar susėdę ant suolelio prie savo namo deda Lietuvą į šuns dienas. Tai nėra nieko išskirtinio. Žmonės dėl savo nesėkmių neretai pyksta ant visų aplinkinių. Nuo savęs nepabėgsi. Jei tau yra blogai Lietuvoje, bus blogai ir užsienyje.

– Daliai iki 1990-ųjų išvykusių emigrantų akstinas grįžti į Lietuvą buvo pasikeitusios politinės aplinkybės. Ar šių dienų emigrantus į Lietuvą gali pavilioti tik pasikeitusi ekonominė situacija?

– Tikrai nemažai Jungtinės Karalystės lietuvių planuoja grįžti ar jau grįžta ne tik dėl ekonominių priežasčių. Viena iš paskatų, žinoma, yra „Brexitas“. Kita – gerėjanti situacija Lietuvoje, didesnis teigiamų žinių srautas. Trečioji priežastis – ilgesys. Visos šios priežastys drauge skatina grįžti.

Galų gale, pagyvenęs, pavyzdžiui, Londone, supranti, kad ten esi mažas sraigtelis, Lietuvoje tu esi asmenybė, galinti laisvai kvėpuoti, turinti vietos saviraiškai.