Jonas Mekas: Lietuvoje nebūčiau išgyvenęs nei mėnesio 

Jonas Mekas: Lietuvoje nebūčiau išgyvenęs nei mėnesio
Jonas Mekas

Ramunė Rubinaitė

Praėjusią savaitę Londone viešėjo garsus lietuvių menininkas, poetas, amerikietiško avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas. Du vakarus vykusiose J.Meko filmų prezentacijose ir susitikimuose su jų autoriumi lankytojų netrūko. Pristigus sėdimų vietų, J.Meko kūrybos gerbėjai ir kino mylėtojai sėdosi ant grindų arba ryžosi net stovėti per keletą valandų trunkančią filmų sesiją. Tarp salėje aidėjusių angliškų, rusiškų, ispaniškų pašnekesių buvo galima išgirsti ir vieną kitą lietuvišką žodį.

J.Meko filmuose užfiksuoti John Lennon gimtadienio vaizdai, Jacqueline Kennedy ir jos vaikų gyvenimo momentai, „Fluxus“ įkūrėjo Jurgio Mačiūno šypsenos ir ašaros. „Aš filmavau savo maistą, savo draugus, savo tikrovę. Aš filmuodavau tai, kas buvo prieš mano akis ir kas mane domino. Tai buvo momentai, kuomet aš tiesiog pajusdavau, jog turiu tai užfiksuoti. Tai nebuvo tai, ką aš turėjau padaryti, tai buvo tai, ką aš norėjau padaryti. Aš niekada negalvojau apie auditoriją. Mano filmai buvo skirti man pačiam ir mano draugams. Bet jeigu žmonėms jie įdomūs, aš jais pasidalinu“, – susirinkusiai auditorijai anglų kalba su lietuvišku akcentu pasakojo J.Mekas.

J.Mekas užaugo Biržų rajone, karo metu veikė prieš nacistines ir sovietines jėgas. 1944m. J.Mekas buvo suimtas nacių ir įkalintas priverstinių darbų stovykloje Vokietijoje. Pasibaigus karui, J.Mekas iškeliavo į Niujorką, kur nusipirko savo pirmą filmavimo kamerą, pradėjo kurti filmus ir buvo įvertintas kaip avangardinio kino kūrėjas.

Nepaisant įtemptos ir užimtos dienotvarkės, J.Mekas sutiko su „Anglija.lt“ pasidalinti savo prisiminimais apie gyvenimo pradžią Niujorke ir nenutrūkusius jausmus Lietuvai.

Dar pačioje pokalbio pradžioje J.Mekas pabrėžė savęs emigrantu nelaikantis: “Aš ne emigantas. Aš nepasirinkau Amerikos ir niekada neemigravau. Karo metu buvau kalinamas vokiečių priverstinių darbų lageryje, o karui pasibaigus į Lietuvą negalėjau grįžti dėl problemų su sovietais. Todėl Suvienytųjų nacijų organizacija (dabar Jungtinių Tautų organizacija) mane nuvežė į Ameriką. Aš esu egzilas.”

Kas buvo sunkiausia išlipus svetimoje Amerikos žemėje?

Niekas nebuvo sunku. Aš buvau labai laimingas, nes pokario Europoje gyvenimas buvo tikrai nepavydėtinas. O kai išlipau Amerikoje, Niujorke, buvo tiesiog fantastiška. Viskas, kas buvo gera, ko aš norėjau, bet negalėjau gauti, matyti ir skaityti staiga atsivėrė prieš mano akis. Viskas buvo ten, viskas buvo prieinama.

Ar niekuomet negalvojote grįžti gyventi į Lietuvą?

Aš dažnai grįžtu į Lietuvą, bet visos mano šaknys yra Amerikoje – visi mano darbai ir mano draugai. Aš negalėjau jų išduoti, visus ryšius nutraukti, palikti nebaigtus darbus ir išvažiuoti. Tai būtų neatsakinga. Esu labai prisirišęs.

Tris ketvirčius gyvenimo praleidote JAV. Ar save matote daugiau kaip amerikietį, ar kaip lietuvį?

Aš esu lietuvis. Visas toks, koks esu, aš užaugau ir susiformavau Lietuvoje. Aš buvau 22-jų metų, kai išvažiavau, taigi buvau visiškai subrendęs. Lietuva buvo mano gyvenimo pirmoji stadija, lyg pradžios mokykla. Europoje praleisti penkeri metai buvo gyvenimo universitetas, o kai išlipau Niujorke, mokslai buvo baigti ir prasidėjo darbas.

Amerikoje pradėjote filmuoti, jūsų darbai buvo įvertinti ir pripažinti. Kaip galvojate, kaip būtų pakrypęs jūsų likimas, jei būtumėte grįžęs į Lietuvą?

Nebūčiau išgyvenęs ilgiau nei mėnesį. Sovietai manęs ieškojo dėl mano antisovietinės veiklos. Mano motina, kai grįžau jos aplankyti 1971 metais, pasakojo, kad visus metus slaptoji sovietų milicija gulėjo krūmuose prie namų ir laukė manęs grįžtančio.

Ar dažnai lankotės Lietuvoje?

Kartą per metus ar dvejus.

Kas dabartinėje Lietuvoje jums patinka?

Mano kelionių priežastis – darbas. Ar tai būtų Lietuva, ar Paryžius, ar Londonas, aš važiuoju tik tuomet, kai tai susiję su mano darbu. Aš nesu turistas, todėl ir į Lietuvą važiuoju ne pasižiūrėti. Nežinau, kokia Lietuva yra dabar. Man ji yra tokia, kokioje aš užaugau. Ji yra mano kraujyje, mano širdyje, mano galvoje – visas aš esu Lietuva.

Jonas Mekas: Lietuvoje nebūčiau išgyvenęs nei mėnesio
Jonas Mekas

Ramunė Rubinaitė

Praėjusią savaitę Londone viešėjo garsus lietuvių menininkas, poetas, amerikietiško avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas. Du vakarus vykusiose J.Meko filmų prezentacijose ir susitikimuose su jų autoriumi lankytojų netrūko. Pristigus sėdimų vietų, J.Meko kūrybos gerbėjai ir kino mylėtojai sėdosi ant grindų arba ryžosi net stovėti per keletą valandų trunkančią filmų sesiją. Tarp salėje aidėjusių angliškų, rusiškų, ispaniškų pašnekesių buvo galima išgirsti ir vieną kitą lietuvišką žodį.

J.Meko filmuose užfiksuoti John Lennon gimtadienio vaizdai, Jacqueline Kennedy ir jos vaikų gyvenimo momentai, „Fluxus“ įkūrėjo Jurgio Mačiūno šypsenos ir ašaros. „Aš filmavau savo maistą, savo draugus, savo tikrovę. Aš filmuodavau tai, kas buvo prieš mano akis ir kas mane domino. Tai buvo momentai, kuomet aš tiesiog pajusdavau, jog turiu tai užfiksuoti. Tai nebuvo tai, ką aš turėjau padaryti, tai buvo tai, ką aš norėjau padaryti. Aš niekada negalvojau apie auditoriją. Mano filmai buvo skirti man pačiam ir mano draugams. Bet jeigu žmonėms jie įdomūs, aš jais pasidalinu“, – susirinkusiai auditorijai anglų kalba su lietuvišku akcentu pasakojo J.Mekas.

J.Mekas užaugo Biržų rajone, karo metu veikė prieš nacistines ir sovietines jėgas. 1944m. J.Mekas buvo suimtas nacių ir įkalintas priverstinių darbų stovykloje Vokietijoje. Pasibaigus karui, J.Mekas iškeliavo į Niujorką, kur nusipirko savo pirmą filmavimo kamerą, pradėjo kurti filmus ir buvo įvertintas kaip avangardinio kino kūrėjas.

Nepaisant įtemptos ir užimtos dienotvarkės, J.Mekas sutiko su „Anglija.lt“ pasidalinti savo prisiminimais apie gyvenimo pradžią Niujorke ir nenutrūkusius jausmus Lietuvai.

Dar pačioje pokalbio pradžioje J.Mekas pabrėžė savęs emigrantu nelaikantis: “Aš ne emigantas. Aš nepasirinkau Amerikos ir niekada neemigravau. Karo metu buvau kalinamas vokiečių priverstinių darbų lageryje, o karui pasibaigus į Lietuvą negalėjau grįžti dėl problemų su sovietais. Todėl Suvienytųjų nacijų organizacija (dabar Jungtinių Tautų organizacija) mane nuvežė į Ameriką. Aš esu egzilas.”

Kas buvo sunkiausia išlipus svetimoje Amerikos žemėje?

Niekas nebuvo sunku. Aš buvau labai laimingas, nes pokario Europoje gyvenimas buvo tikrai nepavydėtinas. O kai išlipau Amerikoje, Niujorke, buvo tiesiog fantastiška. Viskas, kas buvo gera, ko aš norėjau, bet negalėjau gauti, matyti ir skaityti staiga atsivėrė prieš mano akis. Viskas buvo ten, viskas buvo prieinama.

Ar niekuomet negalvojote grįžti gyventi į Lietuvą?

Aš dažnai grįžtu į Lietuvą, bet visos mano šaknys yra Amerikoje – visi mano darbai ir mano draugai. Aš negalėjau jų išduoti, visus ryšius nutraukti, palikti nebaigtus darbus ir išvažiuoti. Tai būtų neatsakinga. Esu labai prisirišęs.

Tris ketvirčius gyvenimo praleidote JAV. Ar save matote daugiau kaip amerikietį, ar kaip lietuvį?

Aš esu lietuvis. Visas toks, koks esu, aš užaugau ir susiformavau Lietuvoje. Aš buvau 22-jų metų, kai išvažiavau, taigi buvau visiškai subrendęs. Lietuva buvo mano gyvenimo pirmoji stadija, lyg pradžios mokykla. Europoje praleisti penkeri metai buvo gyvenimo universitetas, o kai išlipau Niujorke, mokslai buvo baigti ir prasidėjo darbas.

Amerikoje pradėjote filmuoti, jūsų darbai buvo įvertinti ir pripažinti. Kaip galvojate, kaip būtų pakrypęs jūsų likimas, jei būtumėte grįžęs į Lietuvą?

Nebūčiau išgyvenęs ilgiau nei mėnesį. Sovietai manęs ieškojo dėl mano antisovietinės veiklos. Mano motina, kai grįžau jos aplankyti 1971 metais, pasakojo, kad visus metus slaptoji sovietų milicija gulėjo krūmuose prie namų ir laukė manęs grįžtančio.

Ar dažnai lankotės Lietuvoje?

Kartą per metus ar dvejus.

Kas dabartinėje Lietuvoje jums patinka?

Mano kelionių priežastis – darbas. Ar tai būtų Lietuva, ar Paryžius, ar Londonas, aš važiuoju tik tuomet, kai tai susiję su mano darbu. Aš nesu turistas, todėl ir į Lietuvą važiuoju ne pasižiūrėti. Nežinau, kokia Lietuva yra dabar. Man ji yra tokia, kokioje aš užaugau. Ji yra mano kraujyje, mano širdyje, mano galvoje – visas aš esu Lietuva.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: