Juokiasi puodas, kad katilas juodas (Arba lietuvių nepakantumas kitiems imigrantams) 

Laura Masiulytė

Lietuviai labai jautriai reaguoja, kai kas nors pasijuokia iš jų išsilaikiusio “sovietiškumo” ar pavadina “rytų europiečiais” su ta neigiama šios frazės potekste. Kai mus kas nors, nors ir netiesiogiai, apibūdina “atsilikusio” krašto atstovais, jaučiamės nemaloniai. Tačiau patys mes mėgstame juoktis iš kitų migrantų net nesusimąstydami, kad jau ne Lietuvoje gyvename. Lietuvių netolerancija kitoms tautoms Lietuvoje yra apverktinas reiškinys, tačiau netolerancija kitoms tautoms, kai pats esi imigrantas, tiesiog dvigubai apverktinas reiškinys!

Praeitą savaitę lankiausi vienoje Dagenheimo parduotuvėje, kurioje, kaip atsitiktinai supratau, dirba dvi lietuvės. Eilinį kartą tautiečius ne iš geriausios pusės atpažinsi. Viena pardavėja kitai lietuvei pasakojo ir skundėsi, dėl su juodaode kliente turėto konflikto. Į istoriją aš nesigilinau, kaltų ar teisių neieškojau, bet atkreipiau dėmesį į tai (tiksliau sakant, jo nebuvo įmanoma neatkreipti, jei supranti lietuvių kalbą), kaip tautietė pardavėja liejo savo pyktį, nuolat kartodama žodžius “juoda beždžionė” ir vartodama sakinius tokius kaip “visokių smirdinčių beždžionių čia prieina”...

Girdėdama tokius apibūdinimus, prisiminiau vieną anekdotą. Pas lietuvį verslininką atvažiavo užsieniečių delegacija. Lietuvoje jie lankėsi pirmąkart, tad verslininkas drąsiai savo sekretorei sušuko: “Nijole, išvirk man kavos, o šitiems trims asilams – arbatos”. Staiga vienas delegacijos narių atsistojo ir patikslino: “Atsiprašau, dviems asilams. Aš – vertėjas”. Anekdotas turėtų priminti tautiečiams, jog kalbėti reikia atsargiau, nes aplink vaikščioja ne vienas lietuvis. Bet, vis tik problema ne tame, kad kažkas gali suprasti nemandagius lietuviškus būdvardžius. Probleminis klausimas, kodėl tautiečiai taip nemandagiai ir dažnai pašaipiai apie kitus kalba?

Ką reiškia “beždžionės”, “negrai”, “babajai” ar “kebabai”? Šeimose, pažįstamųjų rate ir, kaip įsitikinau, net viešame kontekste tai dažno lietuvio vartojamos “sąvokos”. Kodėl mes kitiems skubame klijuoti neigiamas etiketes? Suprantu, kad lietuvio akį iš pradžių gali traukti juoda oda ar skarotos moterys. Juk mes atvykome iš aplinkos, kur tai nėra įprasta ir dažna, tad natūralus interesas kartais skatina nemandagiai įsistebėti to nė nepajuntant. Tačiau iš kur tiek pykčio, įtūžio ir neigiamų emocijų tiems mums neįprastiems žmonėms?

Kartais lietuviai piktinasi, jog vadinamieji “babajai” smirdi, kaltina juos asmeninės higienos stoka ir pasakoja, jog tenka pereiti į kitą vietą, jei vienas tokių metro ar autobuse atsisėda šalia. Bet, brangieji, ar jau pamiršote Lietuvos troleibusų kvapą? Dažnai lietuviai pabrėžia juodaodžių nusikalstamą elgesį ir grėsmę aplinkiniams, sako, baisu lankytis rajonuose, kur daug tokių gyvena. Bet ar mūsų pačių tauta sąžiningumu ir pavyzdingumu garsėja? Gal nemėtykime akmenų į svetimus daržus, kol savas dar pakankamai akmenuotas.

Teko išgirsti, kaip lietuviai juokiasi ne tik iš mums neįprastų pietiečių ar rytiečių, bet ir apie lenkus, čekus ar rusus juokelius kuria, esą šie veltui dirbti siūlosi, kaip besumanydami sukčiauja, motiną Angliją apvaginėja ir panašiai. Bet ar mūsų tautiečiai nesielgia taip pat? Deja deja... Turim ir mes savus bruožus, savas manieras, savas ydas ir savą “rytų europietiškumą”, su ta neigiama šios frazės potekste. Tad ar kas gali atsakyti, kuo lietuviai yra geresni?

Kaip sakoma, kiekvienoje tautoje yra savi didvyriai ir savi netikėliai. Taip būtų galima apibūdinti ir Britanijoje gyvenančius lietuvius, kurių dalis yra sąžiningi, gerbtini žmonės, iš kurių dažnas britas pasimokyti galėtų, bet dalis – kaip tas šaukštas deguto – visą statinę medaus sugadina. Sava kultūra visuomet bus arčiausiai širdies, bet nepamirškime, jog nesam mes tokie nepriekaištingi, o senbuviams mes tik dar vienos posovietinės šalies “vargšeliai”, atvykę čia pelningesnio gyvenimo ieškoti. Tad pasistenkime būti tolerantiškesni kitiems ir gal kiti bus tolerantiškesni mums.

Laura Masiulytė

Lietuviai labai jautriai reaguoja, kai kas nors pasijuokia iš jų išsilaikiusio “sovietiškumo” ar pavadina “rytų europiečiais” su ta neigiama šios frazės potekste. Kai mus kas nors, nors ir netiesiogiai, apibūdina “atsilikusio” krašto atstovais, jaučiamės nemaloniai. Tačiau patys mes mėgstame juoktis iš kitų migrantų net nesusimąstydami, kad jau ne Lietuvoje gyvename. Lietuvių netolerancija kitoms tautoms Lietuvoje yra apverktinas reiškinys, tačiau netolerancija kitoms tautoms, kai pats esi imigrantas, tiesiog dvigubai apverktinas reiškinys!

Praeitą savaitę lankiausi vienoje Dagenheimo parduotuvėje, kurioje, kaip atsitiktinai supratau, dirba dvi lietuvės. Eilinį kartą tautiečius ne iš geriausios pusės atpažinsi. Viena pardavėja kitai lietuvei pasakojo ir skundėsi, dėl su juodaode kliente turėto konflikto. Į istoriją aš nesigilinau, kaltų ar teisių neieškojau, bet atkreipiau dėmesį į tai (tiksliau sakant, jo nebuvo įmanoma neatkreipti, jei supranti lietuvių kalbą), kaip tautietė pardavėja liejo savo pyktį, nuolat kartodama žodžius “juoda beždžionė” ir vartodama sakinius tokius kaip “visokių smirdinčių beždžionių čia prieina”...

Girdėdama tokius apibūdinimus, prisiminiau vieną anekdotą. Pas lietuvį verslininką atvažiavo užsieniečių delegacija. Lietuvoje jie lankėsi pirmąkart, tad verslininkas drąsiai savo sekretorei sušuko: “Nijole, išvirk man kavos, o šitiems trims asilams – arbatos”. Staiga vienas delegacijos narių atsistojo ir patikslino: “Atsiprašau, dviems asilams. Aš – vertėjas”. Anekdotas turėtų priminti tautiečiams, jog kalbėti reikia atsargiau, nes aplink vaikščioja ne vienas lietuvis. Bet, vis tik problema ne tame, kad kažkas gali suprasti nemandagius lietuviškus būdvardžius. Probleminis klausimas, kodėl tautiečiai taip nemandagiai ir dažnai pašaipiai apie kitus kalba?

Ką reiškia “beždžionės”, “negrai”, “babajai” ar “kebabai”? Šeimose, pažįstamųjų rate ir, kaip įsitikinau, net viešame kontekste tai dažno lietuvio vartojamos “sąvokos”. Kodėl mes kitiems skubame klijuoti neigiamas etiketes? Suprantu, kad lietuvio akį iš pradžių gali traukti juoda oda ar skarotos moterys. Juk mes atvykome iš aplinkos, kur tai nėra įprasta ir dažna, tad natūralus interesas kartais skatina nemandagiai įsistebėti to nė nepajuntant. Tačiau iš kur tiek pykčio, įtūžio ir neigiamų emocijų tiems mums neįprastiems žmonėms?

Kartais lietuviai piktinasi, jog vadinamieji “babajai” smirdi, kaltina juos asmeninės higienos stoka ir pasakoja, jog tenka pereiti į kitą vietą, jei vienas tokių metro ar autobuse atsisėda šalia. Bet, brangieji, ar jau pamiršote Lietuvos troleibusų kvapą? Dažnai lietuviai pabrėžia juodaodžių nusikalstamą elgesį ir grėsmę aplinkiniams, sako, baisu lankytis rajonuose, kur daug tokių gyvena. Bet ar mūsų pačių tauta sąžiningumu ir pavyzdingumu garsėja? Gal nemėtykime akmenų į svetimus daržus, kol savas dar pakankamai akmenuotas.

Teko išgirsti, kaip lietuviai juokiasi ne tik iš mums neįprastų pietiečių ar rytiečių, bet ir apie lenkus, čekus ar rusus juokelius kuria, esą šie veltui dirbti siūlosi, kaip besumanydami sukčiauja, motiną Angliją apvaginėja ir panašiai. Bet ar mūsų tautiečiai nesielgia taip pat? Deja deja... Turim ir mes savus bruožus, savas manieras, savas ydas ir savą “rytų europietiškumą”, su ta neigiama šios frazės potekste. Tad ar kas gali atsakyti, kuo lietuviai yra geresni?

Kaip sakoma, kiekvienoje tautoje yra savi didvyriai ir savi netikėliai. Taip būtų galima apibūdinti ir Britanijoje gyvenančius lietuvius, kurių dalis yra sąžiningi, gerbtini žmonės, iš kurių dažnas britas pasimokyti galėtų, bet dalis – kaip tas šaukštas deguto – visą statinę medaus sugadina. Sava kultūra visuomet bus arčiausiai širdies, bet nepamirškime, jog nesam mes tokie nepriekaištingi, o senbuviams mes tik dar vienos posovietinės šalies “vargšeliai”, atvykę čia pelningesnio gyvenimo ieškoti. Tad pasistenkime būti tolerantiškesni kitiems ir gal kiti bus tolerantiškesni mums.

 (Komentarų: 23)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: