Gedimino Kirkilo, kaip kovotojo su korupcija, veikla yra ydinga, tvirtina „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) vadovas Rytis Juozapavičius. Jo teigimu, dabartinis VSD generalinis direktorius Povilas Malakauskas, anksčiau vadovavęs STT, su korupcija geriau būtų tvarkęsis dirbdamas „Transparency International“ projektų vadovu: jam pasitraukus iš STT, šios spec. tarnybos veikla suaktyvėjo.

Dienraščio „Lietuvos rytas“ mėginimas nuosavais gandais juodinti kai kuriems VSD skandalo herojams ramybę trikdžiusią konservatorę Rasą Juknevičienę, Juozapavičiaus teigimu, dar kartą byloja apie „Lietuvos ryto“ reputaciją. „Mano akimis, „Lietuvos rytas“ seniai prarado žiniasklaidos priemonės vardą. Tai – ne žurnalistika“, - teigia daug metų žurnalistu dirbęs TILS vadovas.

Kaip sekasi, Jūsų nuomone, premjerui Kirkilui kovoti su korupcija?

Dabar jie rengia Nacionalinę kovos su korupcija programą. Yra Valstybės kontrolės išvados, kuriomis vertinama valstybinio audito ataskaita apie tą programą.

Ataskaitoje sakoma, jog neapibrėžtos sprendžiamos problemos, kad programoje nenustatyti jos tikslų, pasiekimų ir uždavinių įgyvendinimo vertinimo kriterijai. O juk reikėtų nustatyti problemas, pagrįsti, tada taikyti reikiamas priemones ir žiūrėti, ar sekasi.

Tuo metu Nacionalinė kovos su korupcija programa buvo įgyvendinama daug šnekant, mažai vertinant, mažai užsiimant stebėsena. Dabar rengiama nauja Nacionalinė kovos su korupcija programa. Neseniai apie ją diskutavome, pateikėme savo pastabas.

Mūsų nuomone, kovos su korupcija sistema turėtų būti aiškesnė, detaliau aprašyta. Labai svarbus dalykas – pareiškėjo apsauga. Žmonės, kurie praneša apie nusikaltimus, turėtų būti ne tik ginami, bet, tikiu, jie turėtų būti skatinami pinigais, skiriant jiems dalį sumos, kurią valstybė išieškotų iš nusikaltėlių sėkmingo pranešimo atveju.

Europos Sąjungoje ir JAV aktyviai skatinama pinigais – pareiškėjui skiriama nuo 5-10 iki 33 proc. išieškotos sumos. Lietuvoje yra toks Vyriausybės nutarimas, bet, pagal jį, išmokamų pinigų suma negali viršyti maždaug 100 tūkst. Lt sumos.

Nepažabosi korupcijos visuomenėje, kurioje žmonės, pranešę apie nusikaltimą, laikomi pavlikais morozovais ar „ožiais“.

Turėtų būti aiškesnės sąvokos – kas yra korupcija, su kokiu blogiu mes kovojame. Mano supratimu, daug korupcijos yra privačiame sektoriuje. Svarbus taip pat politinės korupcijos pažabojimas. Tikime, kad nemokama politinė reklama per TV padėtų atpiginti dalyvavimą politikoje. Antai Didžiojoje Britanijoje praktika yra tokia, kad licencijuoti transliuotojai yra įpareigoti nemokamai transliuoti politinę reklamą. Vadinasi, galima sakyti, kad Lietuvoje jie subsidijuotų politinį gyvenimą. Jei turi licenciją, turi ir pasitarnauti visuomenei.

Kaip dėl juridinių asmenų paramos politinėms partijoms?

Transparency International tiki, kad juridiniams asmenims reikėtų uždrausti remti politines partijas. Man atrodo nenuoširdu, kai didelės statybos bendrovės remia politines partijas.

Tačiau kalbant apie korupciją, visada reikia prisiminti gerą korėjiečių patarlę: jei karvė geria vandenį, jis virsta pienu, bet kai gyvatė geria vandenį, jis virsta nuodais. Korumpuotas protas apeis bet kurią sistemą.

Kaip skelbta žiniasklaidoje, Valdui Adamkui grąžinti rinkimų kampanijos skolą padėjo fiziniai asmenys, dirbę Viktoro Uspaskicho įmonėse.

Būta aiškinimų, kad Prezidentas net nelabai domėjosi, kas jį rėmė. Man politikas, sakantis, jog nežino, kas jį remia, atrodo mažų mažiausiai nešiuolaikiškas. Visuomenėje pilna įtarimų. Reikia žinoti kiekvieną asmenį, kuris davė pinigų ir pasistengti suprasti jo intenciją – kodėl jis tų pinigų duoda. Nes paskui jis gali apsireiškęs pareikalauti, kad būtų padėta sutvarkyti jo reikalus.

Vadinasi, kaip lyderis Prezidentas elgiasi neetiškai. Negali lyderis nepažinti savo gerbėjų – žmonių, kurie duoda pinigų. Tai nėra tarnaujantis lyderis. Nes jei žmogus duoda pinigų, reikia įsiklausyti, už ką jų duoda ir žinoti, ko jis nori.

Tęsiant apie priemones kovai su korupcija – turėtų būti akcininkų registras. Duomenys apie akcininkus turi būti žinomi viešai. Reikia, kad informacija apie akcininkus, valdančius daugiau nei 5 proc. akcijų, būtų nemokama ir nesunkiai prieinama.

Korupciją teismuose galima pažaboti įvedant „dvigubai aklo“ bylų paskirstymo principą. Kai veikia „aklas“ bylų paskirstymas, teisėjas nežino, kokią bylą jam parinks sistema; esant „dvigubai aklam“ paskirstymui, bylų paketas sistemai taip pat pateikiamas „aklai“.

Svarbu taip pat, kad atsirastų nepriklausomi viešųjų pirkimų ekspertai. Šiuo atžvilgiu Kirkilo, kaip kovotojo su korupcija, veikla yra ydinga. Stumdamas „Leo LT“ projektą, jis sukūrė neįtikėtinai neigiamą precedentą. Jis ignoravo gerą viešą administravimą, leido tokiam projektui atsirasti be normalios kaštų ir naudos analizės. Be plano, kuriame būtų aiškiai parašyta, kaip sprendžiamos bendruomenės energetinės problemos, svarstomo įvairios alternatyvos.

Jei reikėjo privataus investuotojo, jį reikėjo rinktis skaidriai, lygiomis teisėmis atvirame konkurse. Pinigų Europos Sąjungoje turi ne tik „Maxima“, o „know how“ – ne tik VST.

Ekonomistai perspėja, kad dėl neskaidrių barterinių akcijų mainų Lietuva gali prarasti nuo 1 iki 3 mlrd. Lt. Premjero ir jo partijos atstovų pasiūlytas viešosios politikos modelis – po viso ta, kas buvo kalbama apie viešąją politiką, skubotų sprendimų ydingumą – sumuša neigiamos ekonominės išraiškos rekordus.

Vien brutalus „Leo LT“ projekto stūmimas Kirkilą kaip politiką, mėginantį praskaidrinti mūsų viešąją politiką, užbraukia storu brūkšniu.

Ar bent kiek gerėja STT veiklos rezultatai?

Į šį klausimą galėsime atsakyti, kai matysime teismų sprendimus. Žinoma, net ir nesėkmės atveju STT galėtų versti atsakomybę teisėjams.

STT aktyvumas, pasitraukus Povilui Malakauskui, padidėjo. Padaugėjo pranešimų apie pareikštus įtarimus. Vadovaujant Malakauskui, STT buvo panaši į „Transparency International“: jos vadovas daug kalbėjo apie korupciją, kėlė klausimus, protingai atsakinėjo. Jis būtų puikus projektų vadovas TILS – bet ne ginkluotų agentų armados vadas. Viliuosi, kad padidėjęs STT aktyvumas, jam pasitraukus į VSD, yra teigiamas ženklas.

Kaip vertinate Artūro Zuoko bylos baigtį?

Manau, tam žmogui – didelė nelaimė. Iki šiol jis laikėsi oriai, sakydamas, kad jo nenuteisė. Ir kai teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį, kai Zuokas prižįstamas esąs kaltas byloje, kurioje kalbama apie žmogaus grobimą, jo reputacijai padaroma milžiniška žala.

Teismui priėmus sprendimą, su juo jau bus paprasčiau kalbėti. Nes jo gynybos būdas buvo sakyti, kad jis ne tik nieko bloga nepadarė, bet dargi esąs vienas moraliausių Lietuvos politikų.

Žmogus, kuris sako esąs pats geriausias ir moraliausias, lygindamasis su kitais, verčia abejoti jo moralumu. Kiek pažįstu moralių žmonių, jie sako, kad yra menki, blogi, niekam tikę. Mano pažįstami – moralūs žmonės – labai kukliai save vertindavo. Bet kai visiems sakai „aš – moraliausias“, kažkas yra negerai.

Galbūt po teismo sprendimo Zuoko pozicija, kad jis yra gėrio įsikūnijimas, kažkiek sušvelnės. Žmogus, kuris nepripažįsta savo klaidų, yra arba nenuoširdus, arba pavojingas.

Kaip atrodo Seimo Pirmininko Viktoro Muntiano reakcija į įtarimus dėl kyšio davimo?

Kalbame apie ikiteisminio tyrimo medžiagą. Graudu, kad agentai vėl praranda tą medžiagą ir mes ją vėl turime aptarinėti. Juk tai – medžiaga, surinkta tiriant galimą nusikaltimą.

Muntiano pasiaiškinimai – įdomūs, bet, manau, jie bus daug įdomesni teisme. Kalbėdamas apie jį kaip apie lyderį, nepamirštu, jog kadaise jis priklausė Darbo partijai. O Darbo partija, mano akimis, yra vienas juodžiausių politinių darinių, su kokiais man yra tekę susidurti kaip Lietuvos piliečiui.

Gal Muntianui derėjo pasitraukti iš Seimo Pirmininko pareigų, kol įtarimai nepaneigti?

Manau, tarnaujantis lyderis turėtų atsistatydinti. Seimo Pirmininkas turi tam tikrų galios svertų. Bylą tiriantys žmonės yra susaistyti įvairiais ryšiais, o būdamas svarbiame poste asmuo gali daryti poveikį savo bylos tyrimui. Jis turėtų atsistatydinti ir laukti išvadų.

Žinoma, labai nemalonu, kai tave įtaria padarius nusikaltimą ir aiškinimasis trunka metus ar ilgiau. Bet reikia gerbti ir pareigūnus, matyt, turėjusius pagrindo imtis veiksmų. Jei kaskart, pareigūnams ėmus tirti politikų galimus nusižengimus, bus sakoma, jog tai – kitų politikų užsakymas, į ką tai bus panašu?

„Lietuvos rytas“, nežinia, kieno sapnais remdamasis, į Muntiano istoriją įpainiojo ir konservatorę Rasą Juknevičienę. Esą ir jai gali būti panaikinta Seimo nario neliečiamybė.

Mano akimis, „Lietuvos rytas“ seniai prarado žiniasklaidos priemonės vardą. Tai – ne žurnalistika. Man tai panašu ne į žurnalistiką, bet į reklamos kūrėjų darbą. Jie haliucinuoja tikrovę, skelbia gandus, kurie leidžia taip pat parašyti: „Sklinda gandai, kad „Lietuvos rytas“ yra ateiviai“. Žurnalistikos esmė – surinkti tikras žinias, tikras nuomones ir patikrinti informaciją. O kokia prasmė skleisti gandus?

To straipsnio antraštėje, po nuotrauka ar paantraštėje skelbiama, kad prokuroras iš Seimo tribūnos reikalauja panaikinti tų dviejų politikų neliečiamybę, ir po brūkšnio – „tokią viziją regėjo...“. Tai – žaidimas kalba. Ar galima sakyti – „„Lietuvos ryto“ redakcija yra nusikaltėlių gauja – tokią viziją sekmadienio vakarą matė vienas Seimo narys prieš užmigdamas“?

Tai tik naivus haliucinavimas ar politinė kova?

Arba tuo užsiima naivūs, jauni ir nesubrendę, norintys greitų pinigų žmogeliai, arba, jei jie turi kompetencijos ir išmonės, tai panašu į šaltą cinišką apskaičiavimą. Toks apskaičiuotas veiksmas atsiranda norint paveikti žmones, daryti įtaką politikai. Žiniasklaidos vaidmuo yra informuoti, padėti žmonėms atsirinkti, o dalies Lietuvos žiniasklaidos didžiausia yda yra tai, kad ji nori, užuot informavusi, daryti įtaką ir valdyti.

Tai Lietuvos problema?

Tai posovietinės žiniasklaidos problema.

Vladimiras Laučius, Alfa.lt
Wikipedia.org nuotrauka