Deimantė Dokšaitė, Lietuviams.com

Tęsdami supažindinimą su Naujamiesčio apylinkėje kandidatuojančiais politikais, šįkart pristatome nepartinę, tačiau Liberalų sąjūdžio iškeltą kandidatę Jurgą Vidugirienę. Ją galima vadinti nauju reiškiniu Lietuvos politiniame gyvenime, mat ji pirmoji naujosios emigracijos atstovė, panorusi tapti Seimo nare, iki šiol Lietuvos politikoje matėme tik senosios išeivijos kartos veidus.

Jurga Vidugirienė gimė 1978 metų birželio 1 dieną Kaune, o užaugo Panevėžyje. Baigusi mokyklą, išvažiavo mokytis į Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinį fakultetą, kur įgijo lietuvių filologijos magistro laipsnį. Po to su vyru Mindaugu išvyko į Airiją. 2004 metais Dubline kartu su bendraminčiais įkūrė lituanistinę mokyklą „4 vėjai“. Vėliau tapo ir Airijos lietuvių bendruomenės pirmininke (dėl kandidatavimo į Seimą nuo pareigų nusišalinusi) bei Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos nare (dėl kandidatavimo pasitraukė iš pareigų).

Šiuo metu dirba naujai kuriamame Lietuvos informacijos mainų centre „LITH“ („Lithuanian Information Trade Hub“).

Kartu su vyru augina Airijoje gimusį sūnų Jovarą Vėtrą.

Kokia tave iškėlusios partijos ir tavo pačios nuomonė apie dabartinę Lietuvos emigracijos politiką? Kaip ją vertini, ką keistum?
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMID) užsakymu sukurta „Lietuvos valstybės ilgalaikė strategija lietuvių emigracijos ir išeivijos atžvilgiu“, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė „Ekonominės migracijos reguliavimo strategiją“. Nė viena iš jų užsienyje gyvenantys lietuviai nesidžiaugia – jose per mažai pačių išeivių indėlio, jų nuomonės bei patirčių paisymo. Nenoriu sakyti, kad su jais nebuvo tartasi, tačiau atidžiai peržiūrėti ir dar konstruktyviai pakomentuoti ne vieną dešimtį puslapių užimančių strategijų projektų užsienio lietuvių bendrijų atstovai dažnai negali dėl laiko stokos – jie visi dirba visuomeniniais pagrindais, dažnai „vogdami“ laiką iš savo šeimos ir vaikų.
Būtų naivu manyti, kad įmanoma per trumpą laiką suvaldyti veiksnius, vis dar skatinančius tūlą lietuvį krautis lagaminą ir žvalgytis anapus. Tačiau kontroliuoti minimus veiksnius reikia. Tuo labiau, kad jie lygiai taip pat svarbūs ir Lietuvoje gyvenantiems.
Emigracija nėra išskirtinai lietuviškas reiškinys. Tai pergyveno daug šalių. Tačiau Airija juk sugebėjo išlaikyti neįtikėtinus ryšius su savo diaspora ir iš viso pasaulio prisitraukti airiškos kilmės kapitalą. Galime tą patį padaryti ir su lietuviškuoju. Tačiau norint tai pasiekti, reikia dirbti, o ne lūkuriuoti tinkamesnio laiko ar tikslesnių apibrėžimų.

Ar tave iškėlusios partijos programoje yra užsienio lietuviams skirtų punktų? Kokie jie? Su kokiomis sritimis daugiausia susiję, ką numato? Kokie tavo pačios planai?
Aštuntasis Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio rinkimų programos skyrius kaip tik ir skirtas emigracijos reikalams bei ryšiams su išeivija palaikyti. Kalbama apie:

• Dvigubos pilietybės išsaugojimą užsienyje gyvenantiems išeiviams;
• Elektroninio balsavimo įteisinimą;
• Paramą lietuvybės išlaikymui išeivijoje: pritaikytus ir parengtus vadovėlius lituanistinėms mokykloms, paramą mokytojams, pakankamą projektinį finansavimą lietuvių bendruomenių kultūrinėms iniciatyvoms ir informacinei sklaidai išeivijoje.
• Atskiros rinkimų apygardos(ų) išeivijos lietuviams įteisinsimą.
• Išeivijos verslininkų įtraukimą į investicijų Lietuvai paieškas.
• Barjerų, kliudančius sugrįžti į Lietuvą naikinimą: administracines ir biurokratines kliūtis apskaičiuojant įmokas socialiniam draudimui, deklaruojant mokesčius, pripažįstant svetur įgytą išsilavinimą ir kt.

Be jau išvardintų dalykų ypatingą dėmesį skirčiau lituanistiniam švietimui: savaitgalinių lituanistinių mokyklėlių teikiamo švietimo kokybės gerinimui per Švietimo ir mokslo ministerijos ruošiamas bendras programas; bendrų programų sudarymui; programų pritaikymui ne tik gerai lietuviškai kalbantiems, bet ir mišriose šeimose gimusiems vaikams; lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursų ir seminarų organizavimui ne tik Lietuvoje, bet ir paskiruose kraštuose, sukviečiant visus krašto mokytojų asociacijai priklausančius mokytojus. Nuotolinio mokymo studijų programų, suteikiančių visą pedagoginį išsilavinimą, rengimui ir įgyvendinimui ir pan.

Išeivijai itin svarbus pilietybės klausimas, sukeliantis daugybę diskusijų. Kokia tavo pozicija šiuo klausimu? Kokias matai išeitis? Kaip derėtų elgtis, eiti įstatymo keliu, ar keisti Konstituciją referendume?
Mano pozicija pilietybės klausimais seniai visiems žinoma. Visuomet buvau dvigubos pilietybės šalininkė, o mūsų šeimoje gimęs airiukas paskatino itin smarkiai kibti į užsienyje lietuvių šeimose gimstančių vaikų pilietybės reikalus. Būtent Airijos lietuviai pirmieji praėjusių metų gegužę atviru laišku kreipėsi į LR Prezidentą bei LR Seimą, iškeldami pripažįstančiose saulės teisę šalyse lietuvių šeimose gimstančių vaikų pilietybės problemą.
Dalyvavau daugybėje diskusijų ir radijo laidų. Prieš keletą mėnesių iniciavau viso pasaulio tėvelių, norinčių, kad jų vaikai būtų Lietuvos piliečiai, akciją. Iš visos Europos, JAV, Kanados, Kipro, Čilės jie siuntė man nuotraukas, po kuriomis puikavosi užrašas pvz.: Aš Jovaras Vėtra Vidugiris. Mano mama lietuvė, mano tėtis lietuvis. Aš – Airijos Respublikos pilietis. Informacija apie ją buvo išsiųsta kiekvienam lietuvių sambūriui ir organizacijai. Akcijos rezultatą – dokumentą su daugybe vaikų nuotraukų, išsiunčiau kiekvienam LR Seimo nariui, vyriausybės darbuotojui bei visai Lietuvos žiniasklaidai. Keletą metų beviltiškai kovojom su vėjo malūnais, dabar ledai pajudėjo. Žinau, kad tūkstančių lietuvių pasiektas rezultatas ne tik, kad netenkina, bet ir skaudžiai žeidžia. Tačiau pradžia padaryta, ir tikiu, jog ateityje bus galima išspręsti gerokai daugiau.
Kalbama apie referendumą, kuris galėtų įvykti 2009 metais kartu su Prezidento rinkimais. Ir tai galėtų būti sveikintina. Tačiau ar nebus iššvaistytos valstybės lėšos referendumui, kuriam, dar neprasidėjus parengiamiesiems darbams, jau prognozuojamas žlugimas? Ar tikrai yra prielaidų manyti, kad savo nuomonę pareikš daugiau nei pusė į rinkėjų sąrašus įrašytų Lietuvos piliečių? Ar galės referendume savo nuomonę šiuo klausimu pareikšti tie, iš kurių pilietybė, o kartu su ja ir teisė balsuoti, buvo atimta? Skatindami pilietinį aktyvumą, turime nepamiršti, kad tūkstančiai lietuvių Amerikoje ar Rusijos platybėse savo pilietinės valios reikšti negali. Jie neturi lietuviško paso.
Pirmiausia reikia mėginti koreguoti pilietybės įstatymą ieškant būdų, kaip žmonėms leisti išsaugoti Lietuvos pilietybę, o tik tada – kalbėti apie referendumą. Juk visi puikiai suprantame, kad nepakeitus referendumo įstatuose numatytų reikalavimų, šansų, kad referendumas būtų sėkmingas, beveik nėra.

Dažnos kalbos ir apie emigrantų grįžimą. Kokia tavo pozicija šiuo klausimu? Ar reikia grįžimą kažkaip specialiai skatinti, jei taip, kaip? O gal Lietuvai kaip tik lengviau, kai dalis jos žmonių gyvena svetur?
Manau, jog migracijos procesai niekuomet galutinai neišnyks. Apjuostas geležinkelio bėgių, laivų ir lėktuvų maršrutų, pasaulis susitraukė, sumažėjo. Keliauti pasidarė be galo lengva.
Juk tam ir vadavomės iš sovietinės okupacijos – kad nebereikėtų tūnoti už geležinės uždangos. Kad turėtume laisvę išvykti ir grįžti, semtis patirties ir ja dalintis. Svarbu, kad neužmirštumėme, kas esą. Kad Lietuvos gerovė liktų mūsų visų bendras reikalas.
Net ir LR Prezidentas, sveikindamas Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) suvažiavimo dalyvius teigė, jog emigracija nėra toks jau blogas dalykas, jei lietuviško žodžio moko, lietuvišką kultūrą iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas perneša tūkstančiai jai atsidavusių žmonių. Emigracija mus išmokė mylėti Lietuvą. Ne todėl, kad jos šilai patys ūksmingiausi ar dainos – pačios skambiausios. Todėl – kad būdamas tautos dalimi, jos nemylėti tiesiog negalėtum.
Be abejo, Lietuvos valdžios dėmesys neturėtų nukrypti nuo esminių priemonių, galinčių mažinti lietuvių paskatas migruoti. Tačiau kalbant apie migracijos procesų valdymą, negalime pamiršti, kad kiek per vėlai „įšokome į traukinį“. Migracijos jau nesustabdysi, procesas įsibėgėjęs. Tad ar nevertėtų koncentruotis ties stiprių Lietuvos bendruomenių užsienyje kūrimu, kurios, padėdamos emigrantams susivokti naujoje aplinkoje, juos tampriais ryšiais saistytų su Lietuva. Nuolat akcentuojamas ekonominis veiksnys, tačiau beveik visuomet pamirštamas psichologinis. Nepaisomas asmens savirealizacijos poreikis, nuolat paminamos žmogaus teisės, tyčiojamasi iš kitoniškumo. Galvojama, kaip susigrąžinti išvykusiuosius, kaip kalbant apie sugrąžinimą užsidirbti politinių dividendų, tačiau pamirštama, kokią milžinišką naudą Lietuvai gali atnešti tautiškas ir pilietiškas užsienyje gyvenantis lietuvis.

Neretai pasigirsta įvairių vertinimų ir apie išvykusiųjų dalyvavimą Lietuvos politiniame gyvenime. Vieni sako, kad Seime reikėtų bent kokių dešimties jų atstovų. Kiti piktinasi, kad čia negyvenantys renka likusiesiems valdžią. Ką tu manai?
Viename savo interviu Demokratinės politikos instituto prezidentas Mantas Adomėnas taikliai pastebėjo, jog mes esame diasporos tauta, nors niekaip nenorime to pripažinti.
Išeivijoje gyvenančiųjų interesus Seime atstovauti būtina, o atstovų skaičius turėtų būti tiesiogiai proporcingas užsienyje ilgai ar laikinai apsistojusių tautiečių skaičiui. Lietuvoje gyvenantiems trims milijonams tenka 141 Seimo narys, kai tuo tarpu pusės milijono už Lietuvos ribų reziduojančių lietuvių balsą Seime iš viso stengiamasi eliminuoti. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo užsienyje gyvenančiųjų pilietinės valios. Kadangi niekas nežino, kiek gi lietuvių per paskutiniuosius penkiasdešimt metų išsibarstė po visą pasaulį, tik balsuodami ir taip įrodydami, jog yra tikri Lietuvos piliečiai, jie galėtų užtikrinti savo kiekybės įvertinimą.
Be abejo, pasigirsta nuomonių, jog užsienyje gyvenantys neturi (moralinės?) teisės spręsti už Lietuvoje likusius. Bet juk jie priima savo sprendimus, darančius įtaką jų asmeniniams, šeimyniniams, kultūriniams, turtiniams ir kt. ryšiams su Lietuva. Ir ar motina, kurios sūnus ar dukra laikinai gyvena svetur, tikrai galvoja, kad jos vaikas neturi teisės balsuoti rinkimuose? Ar šeimyna, kurios galva stengiasi uždirbti jų visų pragyvenimui užsienyje, tikrai mąsto, jog tėvas negali išreikšti savo pilietinių ir politinių nuostatų? Ar mes atsižadame savo brolių ir seserų, tetų ir dėdžių, pusseserių ir pusbrolių, reziduojančių ne geografinėje Lietuvoje. Kiekvienas logiškai mąstantis atsakys – ne! Tad iš kur kyla ta neapykanta ir noras atskirti ir taip jau atskirtyje gyvenančius? Ar tikrai jos šaknys – visuomenėje? O gal pykčio daigų ieškome visai ne ten, kur turėtumėm?

Kuo manai esanti geresnė, tinkamesnė atstovauti išeivijos poreikius nei kiti kandidatai Naujamiesčio apylinkėje?
Nėra geresnių ar tinkamesnių. Geras ir tinkamas bus tas kandidatas, kurį patys užsienyje gyvenantys lietuviai nuspręs pasirinkti savo atstovu.

Pasakyk bent penkias priežastis, kodėl išvykęs, jau kokius penkerius metus Lietuvoje negyvenantis ir nežinantis ar grįš, žmogus turėtų balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose?
• Todėl, kad tavo vardu kiekvieną dieną bus sprendžiami pilietybės, sveikatos, švietimo, mokesčių, atlyginimų ir pensijų, šalies ekonomikos klausimai. Nes nuo to, kas ir kaip valdys Lietuvą priklauso ne tik tavo, bet ir tavo vaikų, tavo draugų, tavo artimųjų Lietuvoje gerovė ir likimas.
• Todėl, kad jei nebalsuosi tu, kiti tai padarys už tave. Tavo likimo valiai paliktu balsu bus pasinaudota nebūtinai tavo labui.
• Nes brangiai kainuos tavo abejingumas. Jei ne tau, tai tavo artimiesiems, tavo vaikams.
• Vien Airijos statistikos biuro duomenimis, lietuvių darbo imigrantai 2007 metais per bankus išsiuntė į Lietuvą 136 mln. eurų, o per šiuos metus – 28 mln. eurų. Nejaugi taip sunku parsiųsti vieną balsą šaliai, į kurią tiek investuojame?
• Net jeigu esi viskuo nusivylęs, pavargęs ir niekuo nebetiki, nesileisk išbraukiamas iš gyvenimo. Tu esi svarbus! Geriau sugadintą biuletenį įmesti į balsavimo urną, nei paslėpti jį savo stalčiuje.
• Todėl, kad dalyvavimas rinkimuose atveria tau galimybę pareikšti, kad tu - esi, ir kad su tavimi reikia skaitytis.

Ką atsakytum į tai, kad jei būsi išrinkta, grįši į Lietuvą ir jau nebebūsi jokia emigrantė. Kitaip sakant, po kokių metų emigrantiškos problemos tau pasidarys svetimos ir nebebūsi tikra užsienio lietuvių atstovė?
Emigranto košę kabinau aštuonerius metus – juos ne taip greitai pamirši. Nenoriu tikėti, jog per tiek metų užmegzti kontaktai, nuveikti bei pradėti darbai, bendri siekiai ir idėjos galėtų per tokį trumpą laiką pasidaryti svetimos.
Be abejonės, aplankyti visose 38-iose šalyse esančias lietuvių bendrijas nebūtų taip paprasta. Iš karto susidurtumėme su didžiulėmis komandiruočių išlaidomis. Tačiau norint pasiekti užsienyje gyvenančius bei aktyviai veikiančius lietuvius ne visuomet būtina nedelsiant pas juos vykti – tam šiais laikais turime internetą bei telefoną, be to, Lietuvoje nuolat vyksta PLB, PLJS, TMID bei Užsienio reikalų ministerijos organizuojami renginiai, sutraukiantys viso pasaulio bendrijų atstovus. Būtent čia jie dalijasi savo patirtimi, džiaugsmais bei rūpesčiais, būtent čia sprendžiami svarbiausi išeivijos klausimai. Tereikia truputėlio pastangų ir noro į juos įsiklausyti.