Kai iš Lietuvos kasdien kyla pilnutėliai lėktuvai į Londoną, kelione į Jungtinės Karalystės sostinę jau nieko nebesužavėsi. Kai Londone jau gyvena pusė Vilniaus populiacijos, dauguma net ir nemėgstančių keliauti Lietuvos piliečių šiame mieste jau yra buvę lankydami emigravusius draugus, gimines, vaikus ar tėvus. Taigi pranešdamas, kad vyksti į Londoną, šiais laikais nesujaudinsi beveik nieko.

Aš ir pats buvau Londone bent kelis kartus, todėl mintis dar kartą vykti ten savo noru neatrodo patraukli net ir esant labai mažoms skrydžių kainoms. Tokioms mažoms, kad net nepadoru sakyti. Bet pasakysiu – skrydžio į Londoną bilietus gali gauti už 20 eurų į abi puses. Ar kas galėjo, pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų pagalvoti, kad ateis tokie laikai. Respektabilūs ponai šiandien tokią sumą pinigų pakloja už dienos pietus ir dar arbatpinigių palieka.

Nepaisant tokių kainų, net ir gavus kvietimą apsilankyti Europos sostinėje prie Temzės, dar kurį laiką svarsčiau. Žiema man visiškai neatrodė palankus metas keliauti ten, kur taip pat šalta kaip ir Lietuvoje bei nuolatos lyja. Visgi patogūs lėktuvų skrydžiai (išskrendant penktadienį ir grįžtant sekmadienį) paskatino pamąstyti, ką dar įdomaus žiemos metu galima nuveikti Londone.

Aišku, Londone bet kuriuo metų laiku galima labai smagiai apsipirkti. Drabužių kainų galima rasti tokių patrauklių, kad atsiperka pigus lėktuvo bilietas ir dar lieka alui. Bet aš nesu mėgėjas apsipirkinėti. Tą darau, kai jau nebėra kitos išeities, arba kai savo nenuderinta nuolaidoms akimi matau, kad akcijos akivaizdžios.

Europos sostine Londoną pavadinau irgi sąmoningai. Lankiausi visų Europos valstybių sostinėse, ir Londonas man pasirodė pats svarbiausias, gyvybingiausias, išraiškingiausias ir mažiausiai panašus į provinciją miestas. Tai yra toks, kokiu ir dera būti Europos sostinei. Gal Berlynas su Paryžiumi dėl to pasiginčytų, tačiau tą darytų patys žinodami, kad tai tušti ginčai.

Po neilgų apmąstymų sugalvojau priežastį, dėl kurios sausį vykčiau į Londoną. Tai futbolo rungtynės. Anglijos futbolo lyga yra viena stipriausių pasaulyje, o Londone yra bent penkios toje lygoje žaidžiančios komandos. Vadinasi, kiekvieną savaitgalį Londone galima išvysti aukščiausio lygio futbolą. Ir dažniausiai net ne vienerias, o bent dvejas rungtynes. Tereikia tik išsirinkti mylimą komandą ir dieną, kada ji rungtyniauja.

Su džiaugsmu ją išsirinkau. Tai buvo viena populiariausių ne tik Anglijos, bet ir viso pasaulio komanda – Londono „Arsenal“. Džiaugsmas greit išnyko pamačius, kaip yra sunku gauti bilietus į šios komandos rungtynes. Visi bilietai būna išparduoti abonementų forma, ir eiliniams piliečiams jie yra beveik nepasiekiami. Galbūt galima laukti iki paskutinės minutės tikintis, kad kuris nors klubo narys, negalėdamas atvykti į rungtynes, atiduos savo bilietą į prekybą, tačiau taip rizikuoti nenorėjau.

Man pagalbos ranką ištiesė kitas Londonas klubas, žaidęs tą patį savaitgalį – „West Ham United“ iš Londono Vest Hamo rajono. Tai ne tokio populiarumo komanda kaip „Arsenal“, tačiau pagal žiūrovų skaičių esanti net ketvirtoje Anglijos lygos vietoje, tik per vieną vietą nusileidžianti „Arsenal“ ir renkanti beveik po 57 tūkstančius žiūrovų per kiekvienas namų rungtynes.

Į šios komandos rungtynes bilietus gauti yra kiek lengviau, todėl, sulaukęs dienos, kai jie buvo paleisti į apyvartą, bilietus įsigijau internetu. Jų kainos į rungtynes prasidėjo nuo 35 svarų. Norintiems įsigyti, delsti ilgai nederėtų, nes bilietų per daug nepaleidžiama, jie greitai tirpsta, ir gali būti sunku gauti vietas šalia, jei keliaujate keliese. Ir, beje, jau į Londoną skrendančiame lėktuve girdėjau pokalbius apie vyksiančias rungtynes. Vadinasi, futbolas buvo ir kitų keliaujančių į Londoną lietuvaičių tikslas. Ne aš vienas toks gudrus.

Visos Londono komandos turi savo stadionus, todėl nuėję į rungtynes, pamatysite ne tik jas, bet ir susipažinsite su vienu iš Londono stadionų, kurių kiekvienas yra tarsi legenda.

„West Ham United“ žaidžia naujutėliame Londono olimpiniame stadione, kuris buvo statytas 2012 m. Londono olimpinėms žaidynėms. Dabar tai šios komandos namų stadionas. Šalia stovi olimpinis baseinas, kuriame Rūta Meilutytė laimėjo savo olimpinį aukso medalį.

Mūsų stebimas rungtynes, be mūsų, stebėjo dar 58 tūkstančiai žiūrovų. Pačios rungtynės gal ir nebuvo per daug įnirtingos, tačiau visokių jų būna. Labiau nusivyliau žiūrovais, nes tikėjausi daug didesnio aktyvumo palaikant komandą. Stadionas buvo toks ramus, kad atrodė, jog žmonės susirinko tyliai ramiai pažiūrėti spektaklį teatre, gražiai paploti ir išsiskirstyti.

Nedidelė svečių komandos palaikymo grupelė skambėjo garsiau nei daugiatūkstantinė šeimininkų gerbėjų minia. Net ir šeimininkams įmušus įvartį, stadionas pašoko, paplojo ir vėl ramiai susėdo. Esu matęs, kaip aktyvių sirgalių minia eina iš proto Varšuvoje per „Legia“ rungtynes, ir, palyginus su jais, Vest Hamo sirgaliai pasirodė kaip ramių avinėlių pasisėdėjimas.

Taip pat nustebau, kad ne tiek daug žiūrovų buvo pasipuošusių mylimos komandos atributika. Atrodė, kad Vest Hamo komandą myli vidutiniai, ne per daug azartiški londoniečiai, kurie ateina praleisti laiko, pažiūrėti reginio, tvarkingai paploti, bet ne daugiau. O po rungtynių ramiai išsiskirsto ne po barus, o po namus. Kad komanda yra tikrai mylima, rodo jos rungtynių lankomumas, tačiau ta meilė yra turbūt tiek giliai širdyje, kad į paviršių retai prasiveržia.

Jei sugalvosite žiemą nuvykti į rungtynes – gerai apsirenkite. Nors Anglijos stadionai dažniausiai turi stogus, apsaugančius nuo lietaus, juose yra taip pat šalta kaip lauke. Sėdint dvi valandas žiemą lauke pradeda darytis nevaikiškai šalta. Galima šildytis karštaisiais arba silpnaisiais alkoholiniais gėrimais, tokiais kaip alus ar vynas. Puodelis karšto šokolado stadione kainuoja 2,50 svaro, o miniatiūrinis buteliukas vyno – 5,5 svaro.

Keista buvo matyti vietinius futbolo gerbėjus, vaikštančius atsilapojusiomis striukėmis ir laikančius šalto alaus bokalus, kai aš visai buvau sustiręs ir galvojau tik apie šiltą lovą. Kita vertus, esu matęs, kaip Škotijoje pasirodžius pirmai kovo saulutei basakojai vaikigaliai braidžioja po dar iš ižo pilnai neišsivadavusį fontanėlį. Todėl gal taip stebėtis ir nereikėtų. Užsigrūdina jie ten nuo vaikystės, matyt.

Po rungtynių visa daugiatūkstantinė minia išsivaikščiojo taip greitai, kad nespėjau nė pastebėti. Daug žmonių, tarp jų ir mes, įlindome į Stratfordo prekybos centrus sušilti, ir tai buvo klaida. Klaida, pareikalavusi neplanuotų išlaidų, nes parduotuvėse pamačius rūbų kainas, nevalingai prasidėjo šioje kelionėje neplanuotas reiškinys – apsipirkinėjimas.

Visą buvimo Londone savaitgalį lijo, tačiau nuotaikos tai per daug nesugadino, nes vykimo į Europos sostinę tikslas buvo įgyvendintas. Futbolas yra labai smagi pramoga. Ir net nemėgstantiems jo siūlau bent kartą gyvenime nueiti į Anglijos Premier lygos rungtynes – įspūdis išliks ilgam.

Vaidas Mikaitis