„Ką bandai įrodyti, baltoji šiukšle?“ - Anglija.lt
 

„Ką bandai įrodyti, baltoji šiukšle?“ 

Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Nesu skudurinė Onutė, nesivaikau madų ir nekuriu unikalaus stiliaus. Jei netyčia randu ką nors įdomaus pirkti – imu, bet tuo viskas ir baigiasi. Taip ir buvo su dviejų spalvų pėdkelnėmis – pamačiau, patiko, nusipirkau. Ir mokėdama pinigus tikrai nemaniau, kad po kiek laiko dėl jų turėsiu mažų problemų.

Šiek tiek apie pačias pėdkelnes. Jos yra rožinės ir smėlinės spalvų. Abi klešnės (nežinau, ar tai teisingas žodis) yra išilgai padalintos į dvi dalis. Viena dalis rožinė, kita – smėlinė. Štai ir visas stebuklas. Lietuvoje prie tokių mano kojų kibo vaikai, Olandijoje mane gyrė jaunimas, o Londone labai atvirai mane įžeidinėjo.

Viskas įvyko autobuse. Jau nebepamenu, kuris numeris tai buvo, nes tada važiuodama namo pakeičiau kelis autobusus.

Viskas įvyko ir ne Brikstone, apie kurį kartais užsimenu ir tikriausiai iškart sulaukčiau pastebėjimų, kad pati lendu į blogus rajonus, todėl pati esu kalta, kad prie manęs kiti asmenys kabinėjasi. Iš tikrųjų Brikstonas man visai patinka, bet čia jau kita tema.

Taigi važiavau namo vakare. Važiuojant autobusu labiausiai mėgstu atsisėsti antro aukšto pačiame priekyje ir kartu su vairuotoju spausti stabdį, bet tą kartą, kadangi turėjau važiuoti vos porą stotelių, atsistojau invalido vėžimėliams skirtoje vietoje. Autobuse žmonių buvo labai mažai. Tikriausiai todėl ir patraukiau ten buvusiųjų dėmesį.

Pačiame autobuso gale sėdėjo trys merginos. Man labai sunku yra nusakyti žmonių amžių, bet manau, kad bent joms turėjo būti apie 20 metų. Visos trys merginos buvo juodaodės, viena iš jų dėvėjo hidžabą. Jau man įlipus jos kalbėjo labai garsiai, bet per daug nekreipiau dėmesio. Iš tikrųjų buvau pavargusi ir visi garsai man atrodė tiesiog vienas didelis triukšmas. Kartais pasiekdavo mane viena kita aiškesnė frazė, bet per daug į pokalbio esmę nesigilinau – kažkas apie vakarėlį, kažkas apie pasimatymą, kažkas apie nėščią sesę.

Atėjo laikas man išlipti, tvarkingai paspaudžiau „Stop“ mygtuką ir atsistojau prie durų. Tada merginos mane pamatė ir prasidėjo jų tirada. Joms užkliuvo tai, kad esu apsirengusi spalvotai – kas čia per pėdkelnės, kodėl tiek daug spalvų. O po to jos suvokė, kad esu baltoji. Tada vienai merginai neįtiko tai, kad „tas baltas nacis“ stabdo autobusą, o jos kažkur skuba ir dabar nenuvyks laiku. O kita ir toliau plūdo mano aprangą: „Ką bandai įrodyti taip atrodydama, baltoji šiukšle?“ Mergina su hidžabu tik juokėsi. Kai autobusas sustojo ir atsidarė durys, man išlipant iš autobuso viena iš merginų dar „mestelėjo“, kad jos juk juokauja.

Iš tikrųjų čia yra tik bendra idėja to, ką man teko išgirsti. Bet esmė aiški – nepatiko mano spalvotos pėdkelnės, o vėliau nepatiko ir mano balta odos spalva. Viskas įvyko taip greitai – sakyčiau, kad sekundžių dalykas ten buvo. Buvo tada dar pora žmonių autobuse, bet jie tik per langą žiūrėjo ir nekreipė dėmesio. Ir iš tikrųjų, ką tokiu atveju daryti?

Išlipau iš autobuso, atsisėdau ant suoliuko stotelėje ir supratau, jog visiškai nesupratau, kas ką tik įvyko.

Iš tikrųjų gal nebūtų buvę labai skausminga, jei tik mano išvaizdą būtų iškolioję. Mano dredus turintis draugas Lietuvoje ne kartą buvo sumuštas dėl išvaizdos. Aišku, tai nėra geros kultūros ženklas, bet kai iš tokio kiemo ateini, tai atrodo, kad tokie variantai yra galimi. Bet man buvo keisčiausia, kad pastoviai prie kiekvieno mano atžvilgiu einančio epiteto buvo pridedama tai, kad esu baltoji. Suprask, tos tavo spalvos mus erzina, bet labiausiai negalim pakęsti tavo baltos spalvos. O kas keisčiausia, jog atklausius visą tiradą dar prideda, kad jos juk juokauja. Čia kaip koks pasiteisinimas – aš aplojau tave, bet juk juokavau, vadinasi, tavo problema, jei supratai mane blogai.

Kai kalba pakrypsta kad ir apie tą patį Brikstoną, Londone gyvenantys žmonės sako: „Bet tu žinai, kad ten žmonės iš Jamaikos gyvena? Aš tikrai ne rasistas, negalvok taip, bet nu supranti, koks ten rajonas.“ Arba kalbant apie sporto klubus sako, kad geriau sumokėti daugiau ir neiti į tuos viešuosius sporto klubus, nes ten renkasi azijiečiai ir juodaodžiai, bet tai sako ne todėl, kad yra rasistai, tiesiog nori įspėti, ko turėčiau tikėtis. Pradžioje man buvo keista, dabar jau pripratau, kad beveik visada, kai kalba prasideda apie kitas rases yra sakoma, jog negalvok, kad esu rasistas, bet... Na ir kai esi pripratinamas, kad visada privalai pabrėžti, jog neturi nieko prieš kitos rasės žmones, per daug atsargiai pradedi rinktis žodžius. O po to, kai tavo atžvilgiu skrieja „juokeliai“ apie tavo rasę, nori nenori jautriai į tai reaguoji. Iš kitos pusės, o kas taip juokauja Londone, kur rasizmo temos yra labai jautrios?

Ir dabar kai kartais grįžta tas pasivažinėjimas autobusu į atmintį, vis pagalvoju, o gal iš tikrųjų per didelį burbulą išpūčiau? Gal nieko ten neįvyko? O gal kaip tik per mažai dėmesio tam skyriau? Kad ir kaip bebūtų, ėjo, praėjo ir tikiuosi, kad daugiau tai nebepasikartos.

Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Nesu skudurinė Onutė, nesivaikau madų ir nekuriu unikalaus stiliaus. Jei netyčia randu ką nors įdomaus pirkti – imu, bet tuo viskas ir baigiasi. Taip ir buvo su dviejų spalvų pėdkelnėmis – pamačiau, patiko, nusipirkau. Ir mokėdama pinigus tikrai nemaniau, kad po kiek laiko dėl jų turėsiu mažų problemų.

Šiek tiek apie pačias pėdkelnes. Jos yra rožinės ir smėlinės spalvų. Abi klešnės (nežinau, ar tai teisingas žodis) yra išilgai padalintos į dvi dalis. Viena dalis rožinė, kita – smėlinė. Štai ir visas stebuklas. Lietuvoje prie tokių mano kojų kibo vaikai, Olandijoje mane gyrė jaunimas, o Londone labai atvirai mane įžeidinėjo.

Viskas įvyko autobuse. Jau nebepamenu, kuris numeris tai buvo, nes tada važiuodama namo pakeičiau kelis autobusus.

Viskas įvyko ir ne Brikstone, apie kurį kartais užsimenu ir tikriausiai iškart sulaukčiau pastebėjimų, kad pati lendu į blogus rajonus, todėl pati esu kalta, kad prie manęs kiti asmenys kabinėjasi. Iš tikrųjų Brikstonas man visai patinka, bet čia jau kita tema.

Taigi važiavau namo vakare. Važiuojant autobusu labiausiai mėgstu atsisėsti antro aukšto pačiame priekyje ir kartu su vairuotoju spausti stabdį, bet tą kartą, kadangi turėjau važiuoti vos porą stotelių, atsistojau invalido vėžimėliams skirtoje vietoje. Autobuse žmonių buvo labai mažai. Tikriausiai todėl ir patraukiau ten buvusiųjų dėmesį.

Pačiame autobuso gale sėdėjo trys merginos. Man labai sunku yra nusakyti žmonių amžių, bet manau, kad bent joms turėjo būti apie 20 metų. Visos trys merginos buvo juodaodės, viena iš jų dėvėjo hidžabą. Jau man įlipus jos kalbėjo labai garsiai, bet per daug nekreipiau dėmesio. Iš tikrųjų buvau pavargusi ir visi garsai man atrodė tiesiog vienas didelis triukšmas. Kartais pasiekdavo mane viena kita aiškesnė frazė, bet per daug į pokalbio esmę nesigilinau – kažkas apie vakarėlį, kažkas apie pasimatymą, kažkas apie nėščią sesę.

Atėjo laikas man išlipti, tvarkingai paspaudžiau „Stop“ mygtuką ir atsistojau prie durų. Tada merginos mane pamatė ir prasidėjo jų tirada. Joms užkliuvo tai, kad esu apsirengusi spalvotai – kas čia per pėdkelnės, kodėl tiek daug spalvų. O po to jos suvokė, kad esu baltoji. Tada vienai merginai neįtiko tai, kad „tas baltas nacis“ stabdo autobusą, o jos kažkur skuba ir dabar nenuvyks laiku. O kita ir toliau plūdo mano aprangą: „Ką bandai įrodyti taip atrodydama, baltoji šiukšle?“ Mergina su hidžabu tik juokėsi. Kai autobusas sustojo ir atsidarė durys, man išlipant iš autobuso viena iš merginų dar „mestelėjo“, kad jos juk juokauja.

Iš tikrųjų čia yra tik bendra idėja to, ką man teko išgirsti. Bet esmė aiški – nepatiko mano spalvotos pėdkelnės, o vėliau nepatiko ir mano balta odos spalva. Viskas įvyko taip greitai – sakyčiau, kad sekundžių dalykas ten buvo. Buvo tada dar pora žmonių autobuse, bet jie tik per langą žiūrėjo ir nekreipė dėmesio. Ir iš tikrųjų, ką tokiu atveju daryti?

Išlipau iš autobuso, atsisėdau ant suoliuko stotelėje ir supratau, jog visiškai nesupratau, kas ką tik įvyko.

Iš tikrųjų gal nebūtų buvę labai skausminga, jei tik mano išvaizdą būtų iškolioję. Mano dredus turintis draugas Lietuvoje ne kartą buvo sumuštas dėl išvaizdos. Aišku, tai nėra geros kultūros ženklas, bet kai iš tokio kiemo ateini, tai atrodo, kad tokie variantai yra galimi. Bet man buvo keisčiausia, kad pastoviai prie kiekvieno mano atžvilgiu einančio epiteto buvo pridedama tai, kad esu baltoji. Suprask, tos tavo spalvos mus erzina, bet labiausiai negalim pakęsti tavo baltos spalvos. O kas keisčiausia, jog atklausius visą tiradą dar prideda, kad jos juk juokauja. Čia kaip koks pasiteisinimas – aš aplojau tave, bet juk juokavau, vadinasi, tavo problema, jei supratai mane blogai.

Kai kalba pakrypsta kad ir apie tą patį Brikstoną, Londone gyvenantys žmonės sako: „Bet tu žinai, kad ten žmonės iš Jamaikos gyvena? Aš tikrai ne rasistas, negalvok taip, bet nu supranti, koks ten rajonas.“ Arba kalbant apie sporto klubus sako, kad geriau sumokėti daugiau ir neiti į tuos viešuosius sporto klubus, nes ten renkasi azijiečiai ir juodaodžiai, bet tai sako ne todėl, kad yra rasistai, tiesiog nori įspėti, ko turėčiau tikėtis. Pradžioje man buvo keista, dabar jau pripratau, kad beveik visada, kai kalba prasideda apie kitas rases yra sakoma, jog negalvok, kad esu rasistas, bet... Na ir kai esi pripratinamas, kad visada privalai pabrėžti, jog neturi nieko prieš kitos rasės žmones, per daug atsargiai pradedi rinktis žodžius. O po to, kai tavo atžvilgiu skrieja „juokeliai“ apie tavo rasę, nori nenori jautriai į tai reaguoji. Iš kitos pusės, o kas taip juokauja Londone, kur rasizmo temos yra labai jautrios?

Ir dabar kai kartais grįžta tas pasivažinėjimas autobusu į atmintį, vis pagalvoju, o gal iš tikrųjų per didelį burbulą išpūčiau? Gal nieko ten neįvyko? O gal kaip tik per mažai dėmesio tam skyriau? Kad ir kaip bebūtų, ėjo, praėjo ir tikiuosi, kad daugiau tai nebepasikartos.

 (Komentarų: 31)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: