Nuo vaikystės mėgstu senus (mandagiai kalbant – vyresnio amžiaus) žmones. Mama pasakojo, kad būdama mažiukė negalėdavau atplėšti akių nuo baltos kaip debesis kaimyno barzdos. Senas žmogus man atrodė ir gražus, ir išmintingas. Išmintingi seni burtininkai buvo mano mėgstamiausi pasakų herojai. Tačiau šiandien apie senus žmones kalbama visiškai kitaip, ir įtariu, nespėsiu nė apsidairyti, kaip pati būsiu priskirta kvailų senių kategorijai.

Pastabūs Anglija.lt skaitytojai turbūt atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu Lietuvoje kaip, beje, ir visame plačiajame pasaulyje daug kalbama apie gėjų, žydų ir juodaodžių diskriminaciją. Tačiau realiai pažiūrėjus labiausiai diskriminuojami yra senyvi žmonės. Diskriminacijos pavyzdžių ypač daug Lietuvoje, šalyje, kuri giriasi suvaldžiusi krizę, nes sumažino pensijas, t.y. atėmė pinigus iš vargingiausios, savęs apginti nepajėgios žmonių grupės.

Tokio pobūdžio, kaip ką tik minėtas, sprendimai kelia šiurpą ir, reikia tikėtis, nepasikartos. Tik keista, kad nei vienas politikas ar aktyvistas tada neorganizavo akcijų ar paradų ir niekas nestojo į pirmąsias gretas kovoje už senukų teises. Senukai nemadingi. Akcijoms už senukų teises Europos Sąjunga pinigų neskirs, o ambasados į priėmimus nekvies.

Seni žmonės politiškai nėra įtakingi. Nors Lietuvoje nuolat kalama, kad šalį tebevaldo senoji karta, realiai prie politikos vairo sėdi penkiasdešimtmečio slenkstį peržengę asmenys - ir prezidentė D.Grybauskaitė, ir premjeras A. Butkevičius, ir Seimo pirmininkas V. Gedvilas priklauso būtent tai grupei.

Iš senosios kartos likęs nebent V. Landsbergis, kurį pagal amžių galima vadinti senuku. Bet, kiek suprantu, pats savęs senuku jis nelaiko ir negirdėjau, kad būtų bent žodelį burbtelėjęs, kad užtartų senus žmones. Diskriminacijos pagal amžių jis nepastebi. Kaip nepastebi to ir V. Adamkus. Greičiausiai todėl, kad jie yra išskirtiniai senukai, pakilę aukštai virš tų, kurie važinėja viešuoju transportu ar laukia eilės poliklinikose.

Anglijoje gyvenanti mano draugė prieš keletą metų išsivežė iš Lietuvos savo senus, aštuonias dešimtis metų perkopusius tėvus, kuriems reikalinga bemaž nuolatinė medikų priežiūra. Iš pradžių maniau, kad tai nekoks sumanymas – ištraukti žmones iš įprastų vietų, atvežti į šalį, kur jie nesupranta kalbos ir nieko nepažįsta. Kaip jie pripras? – galvojau. Bet jie ne tik priprato, jie džiaugiasi, ir ne kartą yra minėję, kad jei būtų likę Lietuvoje, jau būtų po velėna. Nes Lietuvos gydytojai jais taip niekada nesirūpino, kaip rūpinasi anglai.

Nežadu išsijuosusi ginti Anglijos – dėl senų žmonių gerovės bei priežiūros globos įstaigose ten irgi kyla įvairių skandalų. Bet jie kyla. Juos išviešina slaugėmis apsimetę ir globos namuose įsidarbinę žurnalistai arba slaptą kamerą palatoje įtaisę artimieji – tada ima bruzdėti ir politikai, ir atitinkamos institucijos. Bet Lietuvoj tylu – senukų gelbėjimas pačių senukų reikalas. O jie dažniausiai ir nepajėgia, ir, tvarkoms bei taisyklėms nepaliaujamai keičiantis, nebesusigaudo.

Patarimų, pateiktų senyvo amžiaus žmonėms suprantama kalba ir būdu, Lietuvos senukai nesulaukia. Ko jie sulaukia – tai nuolatinio ujimui prilygstančio bambėjimo, kad senų žmonių Lietuvoje per daug, kad jie yra našta valstybei bei mokesčių mokėtojams ir pan.

Diskriminaciją dėl amžiaus Lietuvoje lyg ir draudžia Lygių galimybių įstatymas, tačiau tas įstatymas veikia tik tada, kai kas nors skundžiasi. Seni žmonės nesiskundžia. Jie nežino, kam skųstis, nesusigaudo, dėl ko – jie tik jaučia, kad su jais elgiamasi neteisingai.

Kas nors galėtų juos ginti. Kas nors turėtų įtvirtinti požiūrį, kad kiekvienas žmogus turi teisę į pilnavertį gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Ir ta teise pasirūpinti galėtų arba įtakingi senukai (turiu galvoje V.Landsbergį ir V. Adamkų) arba energingos, savo krūtines už lygias teises atstatyti pasiryžusios politikės.

Zita Čepaitė