Yra tokia lietuvių atlikėjo Vytauto Šiškausko daina, kurioje skamba žodžiai, koks nebelinksmas mūsų kaimas, kaip nebemokame dainuoti. Tačiau dabartinė Lietuvos situacija verčia suabejoti, ar tikrai jis toks nebelinksmas. Per ilgąjį Vėlinių savaitgalį į kaimus sugužėję miestiečiai apstulbo, kaip provincijoje gyvena jų artimieji. Pasirodo, būtent kaimo žmones mažiausiai palytėjo krizės šmėkla. Aria ten žmogeliai savo įprastą gyvenimo vagą ir nelabai jaudinasi dėl pasaulinių katastrofų.

Antai vienas vilnietis pasakojo, kaip mirusiųjų atminimo dieną kapinaitėse sutikta teta pasakojo apie savo gyvenimą visai nebėdodama ir netgi džiaugsmingai pakylėta. Dirba sau moterėlė kaimo pašte, per mėnesį gauna apie šešis šimtus litų ir patenkinta. Sako, pinigėliai puikus priedas gyvenimui pagerinti. Mat maisto pirkti nereikia. Kieme kudakuoja savos vištos, tvartelyje karvytė, pora kiaulių. Namuose pleška malkos – šilta ir jauku. Ir jokios baimės dėl artėjančio šildymo sezono.

Mieste gyvenantis sūnėnas nustėro išgirdęs tokią tetos šnektą. O paklaustas, kaip jam sekasi, nebeturėjo ką besakyti. Lyg ir nepatogu guostis, kad gyvenimą smaugia paskolos, o paties iškeltos gyvenimo kokybės kartelės ir nemažėjantys poreikiai jau stumia į kampą. Ir nesvarbu, kad jo atlyginimas kokius dešimt kartų didesnis už kaime gyvenančios tetos. Beje, ir išsilavinimas bei užimamos pareigos gerokai lenkia pastarosios. Bet grįžus po švenčių į sostinę žmogus rimtai imi abejoti, kuris iš jų laimingiau gyvena. Vartotojiškoji kultūra vis dėlto padarė savo – atsirado beprotiškas noras apžioti daugiau nei išgali bei nemokėjimas sustoti ir tiesiog pasimėgauti akimirka.

Tikriausiai daugelis, nors trumpam per šias rudens šventes ištrūkę iš miestų, pirmą kartą taip aiškiai suvokė tą neįveikiamą Lietuvos bedugnę tarp kelių didmiesčių ir likusios provincijos. Dar vos prieš porą metų miesčionys važiuodavo pas artimuosius pasipuikuoti, kaip jiems gerai gyvenimas klojasi, kaip puikiai karjera sekasi, kaip smagiai pinigus iš banko skolinasi. O dabar, kai jau situacija priartėjo prie visiškos nežinomybės, nebėra kaip pripažinti, kad tas gerumas ir gyvenimo kokybė yra paskolinta iš bankų, kurie irgi pradėjo klibėti. Tikriausiai dabar daugelis tą tvyrantį nerimą sutiktų iškeisti į kaimo ramybę, kurią sudrumstų tik vištų kudakavimas ar avių bliovimas.

Būtent dabar, kaip niekad anksčiau, išryškėjo ir tai, ko kitos Europos šalys jau nepamena. Didžiausia problema Lietuvoje – viduriniosios klasės nebuvimas. Arba pseudo milijonieriai, save pardavę bankui, arba prie žagrės likę kaimiečiai, žinantys, kad turės tiek, kiek netingės žemę arti, bet anaiptol ne kiek iš banko nuplėšti pavyks. Ir šios dvi socialinės klasės nebesupranta viena kitos.

Lapkričio pirmąją susitikusios prie artimųjų kapų, o vėliau atsisėdusios už bendro vaišių stalo pamato, kad nebeturi bendros kalbos. Vis dėlto galbūt įmanoma čia įžvelgti ir šviesiąsias krizės puses, gal ji bent jau vėl suartins miesto ir kaimo žmogų? Miestietis labiau gerbs paprastą kaimo artoją ir nesipuikuos savo neribota “išmintimi” gyventi skolon ir pūstis dėl to. O žemės žmogus gal suvoks, kad kaimas ir "šmotelis" žemės turi daugiau vertės už bet kokius skolintus milijonus.
Ir gal tada dainininkas V.Šiškauskas naujai uždainuos apie pralinksmėjusią ir vėl išmokusią dainuoti visą Lietuvą.

Viltė Ramoškaitė