Paslaugų ir prekių kainos Lietuvoje ir toliau auga, o augimo tempas kol kas tik spartėja. Tą atskleidžia naujausi išankstiniai Statistikos departamento duomenys.

Remiantis negalutiniais duomenimis, preliminarus rugpjūčio mėnesio metinis infliacijos įvertis jau siekia net 4,5 proc., o pati metinė infliacija vis didėja, taigi kainų augimas irgi spartėja.

Dėl to kai kurie ekonomistai sako atrandantys panašumų su 2007 m. prieškriziniais metais ir teigia, kad situacija iš tiesų vis labiau kaista. Prognozės išties nelabai džiuginančios – stipriai brangusios paslaugos ir toliau sparčiai brangs, kiek mažiau brangs produktai, tačiau ir toliau augs atlyginimai.

Kas brango labiausiai

Statistikos departamento duomenys atskleidžia, kad per metus, lyginant 2016 ir 2017 m. liepos mėnesius, labiausiai išaugo alkoholinių gėrimų ir tabako kainos, transporto, viešbučių, kavinių ir restoranų kainos.

Maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos augo 2,8 proc., labiausia – pieno produktų, sūrio, kiaušinių, mažiausiai kito drabužių ir avalynės kainos, pigo daržovės.

Visgi rugpjūčio mėnesio statistika, kuri bus paskelbta rugsėjo mėnesio gale, veikiausia bus pesimistiškesnė, kadangi preliminarus rugpjūčio mėnesio infliacijos įvertis siekia 4,5 proc.

DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė DELFI teigė, kad infliacijos augimas ryškus: „Žinome, kad liepą turėjome arti 4 proc., dar prieš tai – 3,5 proc, o dabar 4,5 proc. Infliacija įgauna pagreitį, vadinasi kainos auga ne tik sparčiai, bet ir spartėja pats kainų augimas.“

Ji teigia, kad didžiausią įtaką tam turi sparčiai augančios kainos paslaugų sektoriuje: „Paslaugų kainos auga daug sparčiau nei produktų. Pavyzdžiui, jei prekių kainos per metus, liepos mėnesį išaugo 3,3 proc., tai paslaugų – netgi 5,5 proc. Paslaugos yra kertinis infliacijos variklis.“

SEB banko prezidento patarėjas, ekonomistas Gitanas Nausėda pritarė, kad preliminarus rodiklis nenuteikia džiugiai.

„Tenka daryti nepaguodžiančią išvadą, kad kainų augimo spartėjimas vyksta, tačiau tai vyksta kontekste, kurį galima pavadinti ekonomikos augimu, ir kai kuriuo atveju jau galima pradėti vartoti perkaitimo terminą, nebūtinai brėžiant analogiją su 2007 m., bet kai kurių panašių bruožų aš jau įžvelgiu, ir tai nenuteikia džiaugsmingai“, – teigia jis.

Pagrindinis kaltininkas – augantys atlyginimai

Ekonomistai vieningai pabrėžia, kad pagrindinė kainų augimo priežastis – sparčiai didėjantys atlyginimai ir situacija darbo rinkoje.

„Priežastys glūdi mūsų darbo rinkos ypatumuose, nes būtent dėl emigracijos, įtemptos situacijos darbo rinkoje, tam tikros kvalifikacijos darbuotojų trūkumo sparčiai auga darbo užmokestis, ir natūralu, kad tai labiausia atsispindi paslaugose. Kaip žinia, paslaugų kainodaroje darbo kaštai sudaro didžiausią dalį“, – sako I. Genytė-Pikčienė.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad kol kas stipriai išgyventi dėl didėjančios infliacijos neverta, kadangi realus atlyginimų augimas vis tiek yra didesnis.

„Didelei daliai gyventojų nėra ko jaudintis, nes kol kas atlyginimai auga nei kainos, būtent šiuo metu tą matome ir prognozuojame, kad kitais metais vidutinė metinė infliacija jau sieks tik 3 proc. ir bus dvigubai mažesnė, nei vidutinio darbo užmokesčio augimas“, – teigia N. Mačiulis.

Tačiau I. Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį, kad kai kuriems ši užsisukusi atlyginimų bei kainų spiralė yra itin skausminga ir palygina ją su gyvate, ryjančia savo uodegą: „Infliacija daugeliu atveju nepasigrobia viso algos prieaugio, kadangi realus darbo užmokestis didesnis, bet Lietuva yra labai fragmentuota.

Infliacija yra labai skausminga kalbant apie antrąją Lietuvą, kur darbo rinkose situacija visai kitokia nei Vilniuje ar Kaune, kada darbuotojai neturi tokių derybinių svertų dėl palankesnių darbo sąlygų, o darbdaviai diktuoja sąlygas.“

G. Nausėda pažymi, kad itin stipriai infliacija paliečia valstybinio sektoriaus darbuotojus. Čia jis pasigenda griežtų reformų – darbuotojų skaičiaus mažinimo galimai padėsiančio pakelti atlyginimus.

„Valstybės tarnautojų baziniai atlyginimai nesikeičia apie dešimtį metų, todėl valstybė pati sukuria sau problemų, praranda geriausius darbuotojus, kurie pabėga į privatų sektorių, o tai siunčia privačiam sektoriui prastą signalą, tam tikra prasme pristabdo atlyginimų augimą ir privačiame sektoriuje.

Tokia politika yra neperspektyvi, jei taip toliau, nežinau prie ko tai prives. Vieną kartą turi būti pereita nuo to nuolatinio virkavimo, kad neįmanoma nieko padaryti, ir sumažinti valdymo sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, nes žmonių paprasčiausia per daug. Neatsimenu nei vienos reformos tame, nei vienos vyriausybės, kuri būtų įvykdžiusi šiuos pažadus“, – sako jis.

Įžvelgia panašumų su prieškriziniais metais

G. Nausėda įžvelgia susidariusios situacijos panašumų su prieškriziniais metais.

„Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bet šiuo požiūriu turbūt yra panašumų į prieškrizinius metus, nes atlyginimų augimo tempas jau panašėja į 2007–2008 m., nors infliacija tuomet buvo netgi gerokai didesnė nei dabar, tačiau tam tikra prasme artėjame prie šio rodiklio.

Visi tikisi, kad jeigu mes eurozonoje, infliacija turėtų būti bent panaši kaip eurozonoje, bet matome, kad kitose šalyse ji yra mažesnė.

Jeigu jūs pažvelgsite į kitas šalis, atlyginimai auga 1,5–2 proc. daugiausia, tuo tarpu Baltijos šalių situacija išskirtinė, nes šiuo metu tikrai turime praktiškai sparčiausią vidutinių atlyginimų augimą visoje ES, ir verslininkai patyliukais arba atvirai stengiausi tą atlyginimų augimą perkelti į savo kainas.

Tie atlyginimai virsta perkamąja galia, žmonės su tomis pajamomis eina į parduotuvę pirkti, todėl verslininkams dažniausia pavyksta pakelti kainas, nes jie mato, kad nesusiduria su paklausos pamažėjimu“, – sako G. Nausėda.

N. Mačiulis nusiteikęs optimistiškiau: „Šis paskelbtas skaičius – 4,5 proc. reiškia, kad rugpjūčio mėnesį kainos tikriausia bus 4,5 didesnės nei prieš metus. Nieko per daug mes iš to naujo nesužinojome, sužinojome tik tiek, kad infliacija yra didėjanti, o to priežastys yra gerai žinomos ir nėra netikėtos.

Tai tikrai neturėtų kelti didelio nerimo, nes 2007 m. mes matėme daug dramatiškesnius procesus, kuomet infliacija siekė 12 proc., atlyginimų augimas ir kiti veiksniai stipriai mažino Lietuvos išorinį konkurencingumą, buvo labai akivaizdus darbo jėgos trūkumas, neracionalūs lūkesčiai, perteklinis finansavimas įvairiose srityse.

Dabar tokio pobūdžio nukrypimų nėra, nematome pavojaus ženklų išoriniam Lietuvos konkurencingumui, nes eksportas, jo vertė šiemet išaugo 18 proc., realus augimas yra 10 proc., vadinasi, kad daugelis įmonių, eksportuojančių prekes ir paslaugas, išlieka konkurencingos net ir didėjant kainoms ir atlyginimams“, – sako jis.

Tęsis dar ne vienerius metus

Visgi kainos toliau kils. G. Nausėda prognozuoja, kad kaip ir dabar taip ir toliau jos labiausia augs paslaugų sektoriuje, o tas kilimas bus ryškesnis nei produktų ar kitų prekių.

„Yra išorinei konkurencijai jautrios prekės ir mažiau jautrios. Šiuo atveju paslaugos yra kur kas mažiau jautrios išorinei konkurencijai, nes jų kai kurių paslaugų, pavyzdžiui, kirpyklos, remonto paslaugų nėra galimybių perkelti per sieną, kaip kad produktus galima vežti iš vienos valstybės į kitą.

Paslaugos pirmiausia orientuotos į lokalią rinką, tuo metu produktų ir prekių gali būti importinių, kurių kainos gali būti pastovesnės, be to, apskritai yra didesnė konkurencija. Kelti kainas paslaugų sektoriuje – daug didesnės galimybės, todėl ir matome, kad kai kurios kavinės Vilniuje net keletą kartų kainas pakėlė, o klientų – vis tiek yra“, – sako jis.

Jis pažymi, kad tikrai nevertėtų su kainų augimu kovoti dirbtinai stabdant atlyginimų augimą, kadangi tai turėtų dar liūdnesnių pasekmių: padidėtų emigracija, trūktų darbuotojų.

Šiuo metu stebima situacija, anot jo, tęsis dar kokius 2–3 metus, kadangi dar tiek laiko turėtų ir toliau kilti atlyginimai, panašiu tempu kaip dabar augti kainos.

I. Genytė-Pikčienė sako, kad situaciją kiek pašvelninti padėtų paklausos mažėjimas: „Iki šiol stebėjome sparčiai augančius mažmeninės prekybos rodiklius, jie buvo labai spartūs šių metų pirmą ketvirtį, bet vasaros viduryje tempas palyginamosiomis kainomis sulėtėjo, o tai rodo, kad paklausa po truputį mažėja. Vadinasi, vartotojai, gal išsigandę kainų, vartoja kiek mažiau. Tačiau kol kas labai jautru apie tai kalbėti.“

Kaip žinia, Lietuva yra Europos Sąjungoje, kur galioja laisvas prekių ir darbo jėgos judėjimas, todėl apsipirkimai Lenkijoje, siuntimasis internetu ir kitos panašios alternatyvos gali padėti suvaldyti tą užburtą ratą, kadangi sumažėjus paklausai natūralu, kad infliacija slops“, – sako ji.