Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Trečioje pasakojimo dalyje Anglija.lt skaitytojas Kęstutis pasidalino dieta, padėjusia atsikratyti nereikalingais kilogramais. Nors svorio metimas buvo varginantis, panašu, kad dabar Kęstutis yra laimingas ir džiaugiasi savo pasiekimais. Kaip pagerėjo sveikata bei kokie yra tolimesni jo siekiai – paskutinėje pasakojimo dalyje.

*Kalba netaisyta

Nors vaikystėje badauti neteko, bet aš nebuvau storas. Buvau lieknas kaip plokštelė (taip sakydavo mano Tėvukas). Mano kartos vaikų viršsvorio problemos nekamavo. Neturėjome kompiuterių, telefonų, ne visi turėjo televizorių, todėl davėmės kieme nuo ryto iki vakaro, kol mamos priverstinai neparvarydavo. Pastebimai prasiplėčiau vyresnėse klasėse, kai pradėjau piktnaudžiauti alumi.

Daugelis tais laikais mėgo skiestą Žigulinį ar Baltijos alų. Į sovietinę armiją mano klasiokė išlydėjo mane kaip tikrą vyrą - mūrą, apvaliais žandais ir gerokai viršijantį 100 kilogramų. Po pusmečio grįžus trumpų atostogų, niekas manęs nebepažino. Sovietinės kariuomenės muštras, minimalus maisto davinys, kurio dalį dažnai pasisavindavo seniai, davė tikrai puikių rezultatų. Per penkis mėnesius netekau virš dvidešimties kilogramų ir be jokių dietologų pagalbos tesvėriau apie 75 kilogramus.

Geresnę lieknėjimo programą vargu ar kas pasiūlys. Grįžęs po dviejų metų svėriau 83(ūgis 183) kilogramus.

Neabejoju, kad mūsų kareivukus dabar geriau maitina ir jiems negresia toks staigus svorio kritimas, bet tarnyba kariuomenėje – tai puiki proga išpurtyti namines bandeles. Tačiau civiliame gyvenime svoris pradėjo augti kaip ant mielių. Kur ten neaugs, jei suvalgydavau kilograminį pakelį koldūnų vienu kartu ir dar šio bei to. Tikriausiai norėjosi atsigriebti už skurdų sovietinės armijos racioną, nors tarnybos metu nė vienas kareivis nenumirė nuo bado. Buvo apskaičiuota kiek reikia kalorijų, kad galėtum panešti karinę amuniciją.

Kas dėl maisto, man sekasi nuo pat vaikystės. Mamytė skaniai gamindavo ir žmoną gavau gerą šeimininkę. Po vedybų, tapus naminiu ir pradėjus sėslų šeimyninį gyvenimą ir gerai maitinantis, greitai teko atnaujinti visą garderobą. Iki pat penkiasdešimt penkių metų nejaučiau diskomforto dėl svorio. Jis svyruodavo nuo 100 iki 120 kg, bet tas minimumas ar maksimumas būdavo retais atvejais. Vidurkis laikydavosi apie 110 kg. Saikingai nupenėtas, juokaudavo žmona.

Man tas svoris netrukdė gyventi, vykdyti vyrišką pareigą, o žmona mane mylėjo su visais papildomais kilogramais. Perkopus penkiasdešimtmetį, kada namas pastatytas, medis pasodintas, vaikai užauginti, nejučia pradėjau lepinti kūną per dideliu kiekiu maisto. Net saikingai aktyvus poilsis nebemažino pilvuko. Į ežerą plaukti maža valtele be gelbėjimosi liemenės dėl solidaus balasto buvo pavojinga. Sakoma stebuklai būna tik pasakose, tam pritariu, todėl ežere pagavęs auksinę žuvelę, nieko jos neprašęs, paleidau namo. Esu tvirtai įsitikinęs, kad savo tikslų, net lieknėjimo, turime siekti patys, be įvairiausių auksažvynių kerų.

Jei ne dukros vestuvės ir ne laiku ištrauktas kostiumas, tai ir toliau nebūčiau sukęs galvos dėl viršsvorio, na nebent kokia liga būtų privertusi susimąstyti. Tačiau pasimatavus kostiumą, pasidarė gėda. Na negi aš per paskutiniuosius trisdešimt penkis pravalgytus metus nors kartą nesuimsiu savęs į rankas ir nepažabosiu savo apetito. Atvirai pasakysiu, atsisakyti alkoholio prieš 25 metus buvo lengviau. Mano žmona netikėjo, kad pavyks atsispirti saldumynams ir pomėgiui sočiai pavalgyti, bet sugebėjau tai suvaldyti. Nežinau, kas suteikė jėgų, gal paleista atgal į tvenkinį žuvelė, gal rašinys, pasirodęs viešumoje, bet rezultatas kalba pats už save.

Numetęs per nepilnus tris mėnesius 16 kilogramų, netapau gražesniu, jaunesniu, laimingesniu, bet pokyčius pajutau. Grįžęs pas ketvirtame aukšte gyvenantį sūnų, užlipau lengvai ir nereikėjo keletą minučių prieš duris atgauti kvapo, o pakeitus darbinius batus į sportinius batelius, kojos pačios nunešė į mūsų gyvenvietėje įrengtą treniruoklių alėją. Iki jos- kilometras, bet ristele nubėgau, pusvalandį pasimankštinau ir dar užteko jėgų parbėgti. Pradžioje truputį sunkiau buvo sureguliuoti kvėpavimą, bet į savaitės pabaigą tuos du kilometrus įveikdavau labai lengvai. Niekada nebuvau bėgiojimo šalininkas, bet baimė, kad per savaitę iki vestuvių gali priaugti keli kilogramai, privertė pamėgti šlepsėjimą.

Šį kartą patiko būti sportininku. Svorį ir kraujo spaudimą matavau kelis kartus per dieną. Labai nesinorėjo, kad trijų mėnesių rezultatas nueitų šuniui ant uodegos. Visą savaitę iki vestuvių, gyvenant namų sąlygomis, svoris svyravo nuo100 iki 101 kg, o kraujo spaudimas - nuo 120/80, iki 130/90, pulsas 55-60. Tiesa, vestuvių išvakarėse spaudimo nesimatavau, nes jaudinausi labiau už visus kartu paėmus. Tikriausiai dėl to, kad nieko nebedirbau, o tik laukiau.

Hamletą kankino du klausimai – būti ar nebūti, o mane vienintelis, bet labai rimtas – KĄ MAN DARYTI?! Niekas neatsakė, nes visi buvo užsiėmę. Tik pokylių salę atidžiai stebintis girių karalius briedis atsakė griežtai, bet teisingai – nesimaišyk. Galiūnas buvo teisus. Didžiąją gyvenimo dalį praleidus kabinoje, per savaitę sunku susigaudyti kas, kur, su kuo ir kada. Paklausiau briedžio ir nuėjau klijuoti išvakarėse sudaužytos vazos. Krapščiausi, nesimaišiau po kojomis ir tyliai laukiau skambučio. Nuo to visiems buvo tik geriau. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis suskambėjo reikiamu laiku ir labai gražiai. Laisvai įlindau į kostiumą, vaikai laimingi nukeliavo savo keliu, o mes su brangiąją, nubraukę ašarėlę, prisiminėme savo vestuves, įvykusias prieš trisdešimt trejus metus. Manau vaikams bus į ką lygiuotis.

Be teigiamų emocijų dėl vaikų pajutau teigiamą lieknėjimo poveikį sveikatai. Jis pasireiškė dar reise. Pradėjau geriau miegot ir, labai didelis pliusas, nebemaudžia ir nebesutraukia spazmai kojų raumenų. Anksčiau vakare atsigulęs nuo maudimo nežinodavau, kur jas susikišti, o įtempus raumenis, kitaip sakant pasirąžius, taip sutraukdavo raumenis, kad net saldu pasidarydavo. Tekdavo keltis ir trepsėti kabinoje. Prieš keletą savaičių, apie ketvirtą ryto, išgėrus kavos ir suvalgius džiūvėsį, pradėjo skaudėti skrandį. Pirmą kartą gyvenime. Niekada neturėjau problemų su virškinimo ir atliekų šalinimo sistema, todėl persigandau. „Viskas, nuo bado skrandis pats save pradėjo ėsti“, – pagalvojau.

Apie porą savaičių jaučiau nemalonų pojūtį skrandyje. Ar valgius, ar nevalgius, kartais visą dieną, kartais tik ryte buvo jausmas lyg kažką esu prarijęs, ko nevirškina. Tiesa, naktį neskaudėdavo. Nepatikėsite! Vaikams lauktuvių nupirkau riešutų sviesto, nes jo kokybė, skonis ir kaina labai skiriasi nuo pas mus pardavinėjamo. Suvalgiau du arbatinius šaukštelius ir visi skausmai pradingo. Nemanau, kad išgydė būtent tas skanėstas. Tikriausiai dingo stresas. Jį jaučiau atsisakęs skanėstų, kuriais buvo paremta mano mityba iki kostiumo pasimatavimo. Nežinau, bet grįžęs pasidariau tyrimus.

Mano gydytoja mane pažino tik iš plačios šypsenos, vos telpančios pro duris. Šypsenos šypsenomis, bet be jokių nuolaidžiavimų padarė tyrimus ir iškilmingai pareiškė – ilgai gyvensi jei ir toliau taip stengsies.

Labai jaudinausi prieš vizitą pas gastroenterologą. Bijojau, kad per viską matančią akį pamatęs peralkusį, iškankintą, žaizdotą mano draugą, gyvenantį pilve, apšauks sadistu ir pastatys priverstinę maistinę klizmutę. Na, kaip tiems nusibadavusiems iš neturėjimo ką veikti. Tačiau gydytojas V.Ž. nepiktas, labai geras. Maloniai pabendravome, pagyrė ir perspėjo, kad nereikėtų labai drąstiškai kovoti su pilviniu monstru. Tą nelabąjį reikia po truputį marinti.

Kalbos kalbomis, bet viską matančią akį įkišo nuo viršaus iki pat apačios ir pamatė tai, ką ir turėjo pamatyti – pas laimingą žmogų net viduriai laimingi. Nežymų skaudėjimą, atmetęs mokslinius terminus, paaiškino labai parastai – stiprios kavos puodelis ketvirtą ryto ne laiku pažadino skrandį ir skaudėjo visai ne jis, o tai, kas yra truputį virš jo. Svarbiausias gydytojo palinkėjimas buvo nepalūžti, rasti jėgų kovoti su pilviniu ir po dukros vestuvių.

Sunkiausia, numetus svorį, išlaikyti, jo žodžiais tariant, tą naują gyvenimo stilių. Turiu pripažinti - tai sunki kova ir nežinau, kaip atrodysiu po metų. Pažadėjau nepasiduoti, kovoti ir pasirodyti po ilgesnio laikotarpio. Nesvarbu, kokie rezultatai bus, gal parašysiu naują rašinį, o gal išleisiu knygutę, kaip atsisakiau alkoholio, rūkymo ir persiėdimo.
Jei kam įdomu, keletas medicininių pokyčių:

Spaudimas, jau minėjau, pagal standartą nuo 120/80, 130/90, pulsas 55-65. Kai buvau saikingai nupenėtas, kraujospūdis buvo didesnis, bet netrukdė džiaugtis gyvenimu ir mylėti.

Kraujas nei per saldus, nei per sūrus, nei per rūgštus – normalus. Cholesterolis 4.8, gliukozė 5,7. Paskutinio tikrinimo metu buvo virš normos, bet kaip ir spaudimas, nesiekė tų aukštumų, kurios trukdytų dirbti ir mokėti mokesčius.

Gastroenterologo išvada vienareikšmė ir labai maloni: stemplė, skrandis, duodenum – be patologijos.

Su tokiais rezultatais galima ir į kosmosą (pajuokavau) ir, ramiai atsisėdęs prie kompiuterio kartu su Mūza, surašėme galutinę išvadą.

Taigi, visos šios atrakcijos rezultatas akivaizdus. Prieš dietą balandžio 11 d. svėriau 116 kg, liepos 25d, dukros vestuvių rytą – 100,2 kg, kraujospūdis 124/83,pulsas 68. Kaip viskas kunkuliuos vedant jaunąją raudonu kilimu, nežinau, bet tikiuosi niekas nesprogs. Į kostiumą įlindau, kelnės net smukčiojo. Dukrą prie altoriaus nuvedžiau atkišęs krūtinę, o ne pilvą. Pagerėjo sveikata, ženkliai sumažėjo išlaidos maistui. Išgyvendinau vairuotojų tradiciją tik sustojus tuoj ką nors pavalgyti.

Vietoje to daugiau padraugauju su mūza, nes reikia kuo greičiau baigti antrąją dalį romano. Kolegos jau klausia, kada pasirodys tęsinys. Anksčiau komandiruotėje dujų balioną išeikvodavau per du mėnesius, o kartais ir greičiau, tai dabar visai mano trijulei dujų užteko trims mėnesiams. Tai rimtas įrodymas, kaip sumažėjo apetitas. Visa tai tikrai puiku, bet svarbiausia – supratau, kad, reikalui esant, galiu būti stipresnis už draugą, gyvenantį pilve, o tos stiprybės, pasirodo, dar prireiks, nes...

Po vestuvių, einant link šaldytuvo, sūnus pranešė naujieną, kad pasipiršo savo draugei ir netrukus bus dar vienos vestuvės. Ir vėl nauji iššūkiai, nauji įsipareigojimai, bet dabar bus lengviau, nes kompetentingi gydytojai sveikatos sutrikimų, dietos "nepersiėsk net gyvendamas prie šaldytuvo" įtakoje, nerado ir atsirado valia.

Nesumeluotas P.S. Draugai pralošę lažybas mėnesį mano kieme pjaus žolę. Juk ir dėl to verta kartais pabadauti.

Anglija.lt skaitytojas Kęstutis Grubliauskas