Kaip aš buvau angliškoje ligoninėje [skaitytojo istorija] 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis Anglija.lt skaitytojas Kęstutis dalinasi prisiminimais apie darbo JK metu patirta traumą ir apsilankymą anglų ligoninėje: 40 svarų kainavęs taksi, 5 valandos laukimo ir sauja "paracetamolio"...
*Kalba netaisyta.

Mes galime pasijuokti iš perdėto angliško rūpesčio saugumu, bet kaip sakoma anglai nieko nedaro ir nereikalauja šiaip sau. Viskas turi kažkokį pagrindą. Taip, ten be saugios liemenės iš mašinos neišlipk, be batų geležiniais galais nedrįsk dėti koją ant jų žemės, esančios jų firmoje...

Tą kartą, kadangi krovinį atvežiau į nedidelę firmą, iškraudinėjo šalia firmos, tai išlipau su liemenę, bet vietoje sunkių batų dėvėjau visiems gyvenimo atvejams tinkančius lietuviškus "kroksus". Anglas paprašė išjungti šaldytuvą. Pasilipau, nes priekaba buvo truputi suskersuota, o atgal lipant atatupstai kroksas užkliuvo ir pajutau kaip lekiu aukštielninkas nuo metro aukščio pakopos. Bandžiau kaip katinas apsisukti ore, bet nelabai pavyko. Kroksai nuskrido, o aš trenkęs iš visos jėgos ir masės pliku kulnimi į asfaltą, nusiritau prie netoliese stovėjusios priekabos.

Skausmas - lyg kas būtų elektros srovė perleidęs nuo pėdos iki pakaušio. Staigiai pašokau. Prilėkė anglai ir uždavė savo tradicinį klausimą "are you okay"? Pajutau, kad pradėjo pykinti. Atsisėdau. Pasiūlė iškviesti medicininę pagalbą. Kiek pamąstęs atsisakiau, nes kilo mintis, jei nuveš, kas pasirūpins mašina, kroviniu. Juk grįžęs nieko nerasi.

Skausmas pėdoje vis augo. Galvojau, kad tik nikstelėjau, kaip kad yra buvę ne kartą jaunystėje ir tikėjausi pašlubavus pusdienį praeis. Draugiški anglai liepė pasėdėti, o patys, nors toje firmoje pats prekes tampai su vežimėliu, iškrovė ir paprašė, kol nenumiriau važiuoti iš čia kuo toliau.

Tą dieną dar turėjau penkis taškus. Kairė pėda pradėjo siaubingai tinti, nebegalėjau net išminti sankabos, o ką jau bekalbėti apie kažkokį vaikščiojimą. Tačiau realybė, kad negali palikti mašinos ir krovinio su skausmu išreikštu išbalusiame veide, varė tolyn. Įsitaisiau lazdą, bet ji mažai tegelbėjo, nes pėdos negalėjau net priliesti prie žemės.

Vienoje firmoje paklausiau, ar galėčiau pas juos palikti mašiną ir išsikviesti medicininę pagalbą. Sutriko ir greitai iškrovę pasiūlė - klausimus, kur palikti mašiną, kur sirgti, o kur mirti derinti su savo valdžia. Jie neteikia parkavimo, gydymo ir kremavimo paslaugų. Teisūs jie, suprantu ir pateisinu. Niekas nenori prisiimti produktais krauto šaldytuvo neaiškiam laikotarpiui.

Sukandęs dantis šokinėdamas ant vienos kojos tęsiau darbą.
Nedidelėje kompanijoje pamatę su pagaliu rankoje šokinėjantį vairuotoją liepė sėdėti kabinoje. Patys atidarė duris, iškrovė ir palinkėjo kuo greičiau važiuoti pas mamą.

Kai skausmas pasidarė nebepakeliamas supratau, kad tai ne paprastas nikstelėjimas. Įtariau, kad nuo stipraus smūgio kulnimi į asfaltą galėjo kažkas lūžti, skilti ar sutrupėti, bet privalėjau viską iškrauti, o tada tik galvoti ką daryti. Išgėriau visus vaistus, kokius tik turėjau, pradedant įvairiais aspirinais, citramonais, analginais ir net nuo slogos ir kosulio, bet farmacija nebegelbėjo, reikėjo medicininės pagalbos. Gal ir kvaila atrodo, bet tuo momentu, tokioje situacijoje, kada valdžia, galinti atsiųsti kitą vairuotoją yra už kelių tūkstančių kilometrų, pasirinkimo nebuvo. Kentėjau.

Išsikrovus nuvažiavau į Euro tunelį. Pasiėmęs bilietą nuvairavau tiesiai prie terminale esančio ofiso ir nustraksėjau į vidų. Pasakiau, kad labai blogai ir nusimovęs kojinę parodžiau mėlyną, kaip kaladę pėdą. Pirmas klausimas, ar tai įvyko jų terminale. Nuraminau, pasakęs, kad kitoje Anglijos pusėje. To užteko ir viskas išsisprendė akimirksniu. Iškvietė medicininės pagalbos automobilį, paėmė raktelius, užsirašė mano įmonės telefoną ir davė sočiai atsigerti mineralinio vandens. Nuvežė į už dvidešimties kilometrų esančio Ashford miesto ligoninę.

Pirmą kartą, kiek save pamenu per penkiasdešimt su viršum metų, pakliuvau į ligoninę ir ne bet kokią, o anglišką, bet, deja, ne į privačią. Ir savoje lietuviškoje nežinočiau ką daryti, kaip elgtis, o čia užsienietiškoje!...

Užregistravo ir kartu su angliška grietinėle pasodino priimamajame, labiau primenančiame konferencijų salę. Ta grietinėlė įvairių spalvų ir temperamentų, bet jiems sava. Jos atstovus išsivesdavo pro duris, bet kas keisčiausia, nė vieno nebeparvesdavo. Nežinau, kur juos vedė, ką su jais darė, bet aš buvau pasiryžęs bėgti net į pragaran vedančias duris, ar kaip vilkui pakliuvus į spąstus nusigraužti koją, kad tik pasibaigtu tas skausmas.

Kai praslinkus valandai niekas mano kančios nepastebėjo, išvairavau savo bemotorį vežimėlį į praėjimą ir pačiupau už skverno pro šalį einančiam Hipokrato tarnui. Tas išklausė skundo, nuėjo, pavartė popierius, pasakė, kad aš ne jo klientas ir liepė laukti. Pasidarė pikta, kad tuos, kurie atkeliavo po manęs, jau tikriausiai pagydė, ar nugydė, o aš vis dar sėdžiu toje salėje, nebežinodamas kur įsikišti koją. Pabandžiau pats ieškoti teisybės. Kyštelėjau galvą pro stebuklingas duris, už kurių dingdavo ligoniai, o ten... Ne, ne Kriugerio priimamasis, o cirkas. Didelė salė, pakraščiuose daug narvų, su užtrauktomis ir neužtrauktomis užuolaidomis, o juose laimingieji gavę vietą ložėse su gultu. Kaip nekeista laisvų vietų nesimatė, ko nepasakysi apie dabartinius renginius.

Pasiskundžiau, baltai apsirengusiai moteriai, kad labai skauda. Ji nuo staliuko pakėlė šūsnį popierių, atradusi mano atsiprašė, kad mane užmiršo ir liepė dar palaukti. Gal tik po pusvalandžio atėjo jaunas daktarėlis, nusivežė, paguldė, pamaigė, paklausinėjo, atvežė atgal ir liepė vėl laukti, bet gailestingasis davė kelias tabletes, kurias akimirksniu prarijau, be vandens ir net nemirktelėjęs.

Labai gerai pamenu, kad tik atsėdėjus bendroje sumoje apie dvi valandas atėjo keistas, pasišiaušęs, primenantis narkomaną vaikinas. Padėjo persikelti ant ratuotos lovos ir kažką bumbėdamas medicinine kalba išgabeno mane visai pro kitas duris. "Pjaus" - dingtelėjo mintis keliaujant ilgais koridoriais, bet buvau pasiryžęs atsiduoti Kriugerio valiai, kad tik greičiau viskas baigtus.

Po ilgokos kelionės koridoriais įvairavome į rentgeno kabinetą ir šiek tiek nusivyliau supratęs, kad tai dar ne pabaiga mano kančios kelio. Iš ten pasišiaušėlis atvežė tiesiai į cirką. Apsižvalgė, bet laisvo narvo nebuv,o tai pastatė viduryje arenos ir net pakėlė aukščiau pagalvę, kad būtu lengviau bendrauti su žiūrovais. Cirkas jis ir Anglijoje cirkas.

Kaip prižiūrėtojas stebėjau, kas dedasi aplinkui. Vienam kitam padrąsinančiai šyptelėdamas, linktelėdamas galvą ar kilstelėdamas savo nelaimingą koją, bet, deja, tame chaose mano komunikabilumo niekas nematė. Gydytojai laksto pirmyn atgal, triukšmas kaip rytų turguje, viename narve šaukia lyg gimdytų, kitame verkia, trečiame kikena, barasi, keikiasi, siuntinėja ant trijų angliškų raidžių, kampiniame ramiai šnekučiuojasi, o aš vis guliu ir guliu pačiame centre suvokdamas, kad jie laimingesni už mane, nes jau turi savo ložę.

Pagaliau prisistatė, kaip aš jį simboliškai pavadinau, daktaras Hausas. Paklausinėjo, pamaigė ir atsisėdęs prie kompiuterio ėmė žiūrinėti nuotraukas. Kažkas jam nepatiko ir vėl atidavė pasišiaušėlio globai. Antrą kartą tas nieko nebebambėjo, tik piktokai šniokšdamas vartė mano pėdą ir paveikslavo ją iš visų pusių.

Grįžus po antrosios rentgeno injekcijos net keli daktarai Hausai sukišę nosis į kompiuterį nagrinėjo mano kojos fotosesiją. Galiausiai atėjo pranešti nuosprendį ir laimei jis buvo man palankus - gyvensi. Pjauti nereikės, kaulas netrukęs, bet ten viskas taip susimaišę, kad neverta dėti gipso ir galiu važiuoti namo. Po to jis pradėjo dar kažką aiškinti, bet nukamuotas skausmo nebesupratau, tai paskambinau dukrai, kuri moka angliškai. Gydytojas jai paaiškino, kad mokėti nieko nereikia, bet grižus namo būtinai pasirodyčiau savo gydytojui. Su dėkingumu prisiminsiu tą daktarą Hausą. Pasakiau, kad negaliu paeiti ir labai skauda, tai jis davė dvi tikras lazdas, ir keletą dėžučių ibupromo, paracetamolio ir padėjo nustraksėti iki registratūros. Net pats paprašė budinčios, kad iškviestų taksi.

Iki šiol pamenu, kad vizitas Anglijos ligoninėje truko apie 5 valandas, kelionė taksi kainavo 40 svarų, o skausmo prisiminimai jau išblėso. Matyt, pastarieji pojūčiai ne taip stipriai įstrigo atmintyje, kaip penkias valandas trukęs cirkas ir kainavęs 40 angliškų svarų.

Euro tunelio darbuotojai pamatę mane su dviem lazdom ir nelabai laimingu veidu, suabejojo ar aš galiu pats važiuoti, bet kadangi iki traukinio tebuvo apie kilometrą, tai atidavė raktelius ir net sava mašina palydėjo iki vietos.

Persikėlęs į didžiąją žemę, mano valdžiai leidus, Prancūzijos terminale, pakaitom rydamas saujomis gautus veltui vaistus gulėjau iki vakaro, o po to sukandęs dantis pratęsiau kelionę. Kas kaip buvo toliau, tai kita istorija, bet tik po mėnesio galėjau priminti koją ir duše praustis ne sėdėdamas ar stovėdamas ant vienos kojos kaip gandras, o ant abiejų, kaip žmogus.

Kęstutis Grubliauskas

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis Anglija.lt skaitytojas Kęstutis dalinasi prisiminimais apie darbo JK metu patirta traumą ir apsilankymą anglų ligoninėje: 40 svarų kainavęs taksi, 5 valandos laukimo ir sauja "paracetamolio"...
*Kalba netaisyta.

Mes galime pasijuokti iš perdėto angliško rūpesčio saugumu, bet kaip sakoma anglai nieko nedaro ir nereikalauja šiaip sau. Viskas turi kažkokį pagrindą. Taip, ten be saugios liemenės iš mašinos neišlipk, be batų geležiniais galais nedrįsk dėti koją ant jų žemės, esančios jų firmoje...

Tą kartą, kadangi krovinį atvežiau į nedidelę firmą, iškraudinėjo šalia firmos, tai išlipau su liemenę, bet vietoje sunkių batų dėvėjau visiems gyvenimo atvejams tinkančius lietuviškus "kroksus". Anglas paprašė išjungti šaldytuvą. Pasilipau, nes priekaba buvo truputi suskersuota, o atgal lipant atatupstai kroksas užkliuvo ir pajutau kaip lekiu aukštielninkas nuo metro aukščio pakopos. Bandžiau kaip katinas apsisukti ore, bet nelabai pavyko. Kroksai nuskrido, o aš trenkęs iš visos jėgos ir masės pliku kulnimi į asfaltą, nusiritau prie netoliese stovėjusios priekabos.

Skausmas - lyg kas būtų elektros srovė perleidęs nuo pėdos iki pakaušio. Staigiai pašokau. Prilėkė anglai ir uždavė savo tradicinį klausimą "are you okay"? Pajutau, kad pradėjo pykinti. Atsisėdau. Pasiūlė iškviesti medicininę pagalbą. Kiek pamąstęs atsisakiau, nes kilo mintis, jei nuveš, kas pasirūpins mašina, kroviniu. Juk grįžęs nieko nerasi.

Skausmas pėdoje vis augo. Galvojau, kad tik nikstelėjau, kaip kad yra buvę ne kartą jaunystėje ir tikėjausi pašlubavus pusdienį praeis. Draugiški anglai liepė pasėdėti, o patys, nors toje firmoje pats prekes tampai su vežimėliu, iškrovė ir paprašė, kol nenumiriau važiuoti iš čia kuo toliau.

Tą dieną dar turėjau penkis taškus. Kairė pėda pradėjo siaubingai tinti, nebegalėjau net išminti sankabos, o ką jau bekalbėti apie kažkokį vaikščiojimą. Tačiau realybė, kad negali palikti mašinos ir krovinio su skausmu išreikštu išbalusiame veide, varė tolyn. Įsitaisiau lazdą, bet ji mažai tegelbėjo, nes pėdos negalėjau net priliesti prie žemės.

Vienoje firmoje paklausiau, ar galėčiau pas juos palikti mašiną ir išsikviesti medicininę pagalbą. Sutriko ir greitai iškrovę pasiūlė - klausimus, kur palikti mašiną, kur sirgti, o kur mirti derinti su savo valdžia. Jie neteikia parkavimo, gydymo ir kremavimo paslaugų. Teisūs jie, suprantu ir pateisinu. Niekas nenori prisiimti produktais krauto šaldytuvo neaiškiam laikotarpiui.

Sukandęs dantis šokinėdamas ant vienos kojos tęsiau darbą.
Nedidelėje kompanijoje pamatę su pagaliu rankoje šokinėjantį vairuotoją liepė sėdėti kabinoje. Patys atidarė duris, iškrovė ir palinkėjo kuo greičiau važiuoti pas mamą.

Kai skausmas pasidarė nebepakeliamas supratau, kad tai ne paprastas nikstelėjimas. Įtariau, kad nuo stipraus smūgio kulnimi į asfaltą galėjo kažkas lūžti, skilti ar sutrupėti, bet privalėjau viską iškrauti, o tada tik galvoti ką daryti. Išgėriau visus vaistus, kokius tik turėjau, pradedant įvairiais aspirinais, citramonais, analginais ir net nuo slogos ir kosulio, bet farmacija nebegelbėjo, reikėjo medicininės pagalbos. Gal ir kvaila atrodo, bet tuo momentu, tokioje situacijoje, kada valdžia, galinti atsiųsti kitą vairuotoją yra už kelių tūkstančių kilometrų, pasirinkimo nebuvo. Kentėjau.

Išsikrovus nuvažiavau į Euro tunelį. Pasiėmęs bilietą nuvairavau tiesiai prie terminale esančio ofiso ir nustraksėjau į vidų. Pasakiau, kad labai blogai ir nusimovęs kojinę parodžiau mėlyną, kaip kaladę pėdą. Pirmas klausimas, ar tai įvyko jų terminale. Nuraminau, pasakęs, kad kitoje Anglijos pusėje. To užteko ir viskas išsisprendė akimirksniu. Iškvietė medicininės pagalbos automobilį, paėmė raktelius, užsirašė mano įmonės telefoną ir davė sočiai atsigerti mineralinio vandens. Nuvežė į už dvidešimties kilometrų esančio Ashford miesto ligoninę.

Pirmą kartą, kiek save pamenu per penkiasdešimt su viršum metų, pakliuvau į ligoninę ir ne bet kokią, o anglišką, bet, deja, ne į privačią. Ir savoje lietuviškoje nežinočiau ką daryti, kaip elgtis, o čia užsienietiškoje!...

Užregistravo ir kartu su angliška grietinėle pasodino priimamajame, labiau primenančiame konferencijų salę. Ta grietinėlė įvairių spalvų ir temperamentų, bet jiems sava. Jos atstovus išsivesdavo pro duris, bet kas keisčiausia, nė vieno nebeparvesdavo. Nežinau, kur juos vedė, ką su jais darė, bet aš buvau pasiryžęs bėgti net į pragaran vedančias duris, ar kaip vilkui pakliuvus į spąstus nusigraužti koją, kad tik pasibaigtu tas skausmas.

Kai praslinkus valandai niekas mano kančios nepastebėjo, išvairavau savo bemotorį vežimėlį į praėjimą ir pačiupau už skverno pro šalį einančiam Hipokrato tarnui. Tas išklausė skundo, nuėjo, pavartė popierius, pasakė, kad aš ne jo klientas ir liepė laukti. Pasidarė pikta, kad tuos, kurie atkeliavo po manęs, jau tikriausiai pagydė, ar nugydė, o aš vis dar sėdžiu toje salėje, nebežinodamas kur įsikišti koją. Pabandžiau pats ieškoti teisybės. Kyštelėjau galvą pro stebuklingas duris, už kurių dingdavo ligoniai, o ten... Ne, ne Kriugerio priimamasis, o cirkas. Didelė salė, pakraščiuose daug narvų, su užtrauktomis ir neužtrauktomis užuolaidomis, o juose laimingieji gavę vietą ložėse su gultu. Kaip nekeista laisvų vietų nesimatė, ko nepasakysi apie dabartinius renginius.

Pasiskundžiau, baltai apsirengusiai moteriai, kad labai skauda. Ji nuo staliuko pakėlė šūsnį popierių, atradusi mano atsiprašė, kad mane užmiršo ir liepė dar palaukti. Gal tik po pusvalandžio atėjo jaunas daktarėlis, nusivežė, paguldė, pamaigė, paklausinėjo, atvežė atgal ir liepė vėl laukti, bet gailestingasis davė kelias tabletes, kurias akimirksniu prarijau, be vandens ir net nemirktelėjęs.

Labai gerai pamenu, kad tik atsėdėjus bendroje sumoje apie dvi valandas atėjo keistas, pasišiaušęs, primenantis narkomaną vaikinas. Padėjo persikelti ant ratuotos lovos ir kažką bumbėdamas medicinine kalba išgabeno mane visai pro kitas duris. "Pjaus" - dingtelėjo mintis keliaujant ilgais koridoriais, bet buvau pasiryžęs atsiduoti Kriugerio valiai, kad tik greičiau viskas baigtus.

Po ilgokos kelionės koridoriais įvairavome į rentgeno kabinetą ir šiek tiek nusivyliau supratęs, kad tai dar ne pabaiga mano kančios kelio. Iš ten pasišiaušėlis atvežė tiesiai į cirką. Apsižvalgė, bet laisvo narvo nebuv,o tai pastatė viduryje arenos ir net pakėlė aukščiau pagalvę, kad būtu lengviau bendrauti su žiūrovais. Cirkas jis ir Anglijoje cirkas.

Kaip prižiūrėtojas stebėjau, kas dedasi aplinkui. Vienam kitam padrąsinančiai šyptelėdamas, linktelėdamas galvą ar kilstelėdamas savo nelaimingą koją, bet, deja, tame chaose mano komunikabilumo niekas nematė. Gydytojai laksto pirmyn atgal, triukšmas kaip rytų turguje, viename narve šaukia lyg gimdytų, kitame verkia, trečiame kikena, barasi, keikiasi, siuntinėja ant trijų angliškų raidžių, kampiniame ramiai šnekučiuojasi, o aš vis guliu ir guliu pačiame centre suvokdamas, kad jie laimingesni už mane, nes jau turi savo ložę.

Pagaliau prisistatė, kaip aš jį simboliškai pavadinau, daktaras Hausas. Paklausinėjo, pamaigė ir atsisėdęs prie kompiuterio ėmė žiūrinėti nuotraukas. Kažkas jam nepatiko ir vėl atidavė pasišiaušėlio globai. Antrą kartą tas nieko nebebambėjo, tik piktokai šniokšdamas vartė mano pėdą ir paveikslavo ją iš visų pusių.

Grįžus po antrosios rentgeno injekcijos net keli daktarai Hausai sukišę nosis į kompiuterį nagrinėjo mano kojos fotosesiją. Galiausiai atėjo pranešti nuosprendį ir laimei jis buvo man palankus - gyvensi. Pjauti nereikės, kaulas netrukęs, bet ten viskas taip susimaišę, kad neverta dėti gipso ir galiu važiuoti namo. Po to jis pradėjo dar kažką aiškinti, bet nukamuotas skausmo nebesupratau, tai paskambinau dukrai, kuri moka angliškai. Gydytojas jai paaiškino, kad mokėti nieko nereikia, bet grižus namo būtinai pasirodyčiau savo gydytojui. Su dėkingumu prisiminsiu tą daktarą Hausą. Pasakiau, kad negaliu paeiti ir labai skauda, tai jis davė dvi tikras lazdas, ir keletą dėžučių ibupromo, paracetamolio ir padėjo nustraksėti iki registratūros. Net pats paprašė budinčios, kad iškviestų taksi.

Iki šiol pamenu, kad vizitas Anglijos ligoninėje truko apie 5 valandas, kelionė taksi kainavo 40 svarų, o skausmo prisiminimai jau išblėso. Matyt, pastarieji pojūčiai ne taip stipriai įstrigo atmintyje, kaip penkias valandas trukęs cirkas ir kainavęs 40 angliškų svarų.

Euro tunelio darbuotojai pamatę mane su dviem lazdom ir nelabai laimingu veidu, suabejojo ar aš galiu pats važiuoti, bet kadangi iki traukinio tebuvo apie kilometrą, tai atidavė raktelius ir net sava mašina palydėjo iki vietos.

Persikėlęs į didžiąją žemę, mano valdžiai leidus, Prancūzijos terminale, pakaitom rydamas saujomis gautus veltui vaistus gulėjau iki vakaro, o po to sukandęs dantis pratęsiau kelionę. Kas kaip buvo toliau, tai kita istorija, bet tik po mėnesio galėjau priminti koją ir duše praustis ne sėdėdamas ar stovėdamas ant vienos kojos kaip gandras, o ant abiejų, kaip žmogus.

Kęstutis Grubliauskas

 (Komentarų: 17)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: