Įkėlė Smurfas. Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytoja pernai vasaros atostogas praleido labai neįprastai. Ji nuvažiavo į Lietuvą... Ir kas čia neįprasto, paklausit. O į Lietuvą iš Anglijos ji nuvažiavo dviračiu!:) Beje, mergina aprašo ne tik pačią kelionę bei patirtus nuotykius – dviračių mėgėjai čia ras ir naudingų patarimų.
*Kalba netaisyta.

UK - LT dviračiu per 9 dienas. 2014 m. birželio 29 d. - liepos 7 d. Road dviratis, maža kuprinytė ant pečių ir “tašytė” dviračio taisymo šmutkėms po sėdyne. Pusantros dienos važiavau su traukiniais. Toks kreditkortelinis turizmas.

Maršrutas: Calais (FR) - Zoersel (BE) - Duisburg (DE) - Bad Oeynhausen - Helmstedt - Teltow - Tarnowo Podgorne (PL) - Grudziądz - Pisz - Lazdijai (LT). Tuose miestuose nakvojau. Tik Calais - ne, nuo jo pradėjau važiuot. Ir iš Lazdijų su autobusu atvykau iki Kauno ir iš čia mama su mašina pasiėmė į kaimą. Maršrutą paišiau Garmin internetiniame puslapyje ir paskui viską susikėliau į GPS. Google Maps turi naują dviratininkams skirtą funkciją, parodančią, kiek reikės kilti į įkalnes. Na ir šiaip žinojau, kad per kalnus minti nereikia.

Nakvynės: viešbučiuose. Užsisakinėjau iš anksto.

Maitinimasis: pakeliui esančiose kavinėse, McDonalduose, degalinėse. Turėdavau kokį šokoladą kuprinėj ekstra atvejui. Energijos dėl nepakankamos mitybos nepritrūko.

Daiktai: visokia elektronika - GPS, telefonai, pakrovėjai. Pora rūbų - dviratinių, nes myniau, o ne slampinėjau po miestus. Higienos smulkmės. Tai čia kuprinytėj, o po dviračio sėdyne buvo krepšiukas su dviračio taisymo reikmenimis.
P.S. Dviratį susitaisyt moku pati (pvz. prakiurusi padanga ar trūkusi grandinė), o rimti netvarkomi gedimai dažniausiai būna po kontaktų su mašinomis, bet čia jau kita istorija. Daiktų ėmiau minimaliai, nes nemėgstu keliaut apsikrovusi kaip sraigė.

Kelionės kaina: £1500. Įskaičiuoti viešbučiai, traukiniai, keltas, maistas, vaistai. Pinigų netaupiau, nes tada jau nebe atostogos gaunasi, o nesąmonė.

Taigi šeštadienį ryte grįžtu is darbo (dirbu naktinėje pamainoje), pamiegu ir vakare jau Dovery sėdu į keltą. Iki Doverio man pusvalandis su traukiniu. Prancūzijoje atsiduriu apie 4 val. ryto jų laiku. 3 nesėkmingi bandymai išvažiuot iš Calais pagal GPS, kuris, nors ir specialus dviratinis, kažkodėl įnirtingai mane bandė įvesti į autostradą. 4-tas bandymas sėkmingas, nes išsitraukiau telefoną ir pasinaudojau žemėlapiais. Nokia Lumia 925 su Windows OS yra idiotiškas išradimas, bet žemėlapiai super tikslūs ir kaip kelioninis fotoaparatas irgi visai nieko.

Blūdijau kažkur apie valandą aš tam Calais. Šalia terminalo malėsi tie įžymieji nelegalai, bet kadangi dviratyje nepasislėpsi, o ir važiavau aš ne į tą pusę, tai arčiau jie nelindo. Aišku buvo nejauku, nes naktis, aplink daugiau žmonių nebuvo, o aš viena. Anyway, pagaliau išsimaliau į reikiamą kelią, tada keliasdešimt kilometrų tiesiai. Beje, dar Calais ėmė krapnot, po pusvalandžio tai pavirto į lietų ir paskui į nesveiką lietų. Bet šilta, vėjas į nugarą... Pirma diena, 250 km nuo kelto iki viešbučio...

6 valandas pylė musoninis lietus. Bet po to kito lietaus gavau tik prie pat LT sienos ir tai tik 10 minučių. Taigi, po tų 6 valandų mynimo/plaukimo vandenyje išlindo saulė....karšta saulė, ir aš siaubingai nudegiau koją, pirmą sykį gyvenime iki didžiulių pūslių ir tai man truputį sugadino visą važiavimo malonumą. Šiaip iki pūslių nudegiau abi rankas, kojas ir vieną ausį, bet būtent dešinė koja iki šiol apie save primena. Kremo nuo saulės pirmą dieną neturėjau - neėmiau, nes gi papildomas svoris. Didelė klaida. Paskui teko nusipirkt, ir jau ne tik kremo, bet ir visokių tepalų nuo nudegimų.

Prancūziją ir Belgiją pramyniau be nuotykių. Pastarąją visą pravažiavau dviračių takais, buvo tik apie puskilometris paprasto kelio. Dviračių takų asfalto kokybė super, jokių duobių, jokių palaidų pitbulių “nebijokit, jis nekanda”, jokių prekybininkų su palapinėmis. Sutikau tik 2 bandas besiganančių avių, bet jos nesivijo ir nebandė kąsti. Ir daugybę besitreniruojančių dviratininkų (suaugę vyrai, ne vaikai iš sporto mokyklų). Treniruotės per tą siaubingą lietų! Brrr...

Belgijos pajūrio zona yra visiškai lygi. Dievas turbūt pirmiausia pasilinksmino su Europos kūrimu, pasiterliojo su visokiom Alpėm ir pan., tada jam nusibodo, pasiėmė gulsčiuką ir sukūrė Belgiją. Per 200 km turėjau, berods, 7 m sukilimo. Kėdainių rajonas yra siaubingai kalnuotas, lyginant su Belgijos ir Olandijos pajūrio zona.

Tiesa, Belgijoje GPS iškrėtė pirmą pokštą. Myniau per Antverpeną. Per patį centrą (maršrutus paišiau kuo tiesesnius, tai teko keletą didmiesčių pamatyt). Ir būtent centre GPS pametė signalą. Baltas ekranas... O Antverpeno centras dar labiau užkištas mažulytėm siaurom gatvytėm negu Londonas. Ok, su nelabai gražiais palinkėjimais Garminui vėl traukiu iš kišenės telefoną ir pagaliau išvažiuoju į reikiamą kelią. Tada ir Garminas atsigauna. Paskui pastebėjau, kad GPS ir kituose dideliuose miestuose linkęs pasimest - matyt, kaip dviratiniui, jam per daug gatvių vienoj vietoj ir visokių kitokių objektų. Laukuose tai jis veikė tiksliai kaip laikrodis.

Taigi, numyniau aš tuos 250 km visai lengvai (kaip jau minėjau, visiškai lygus kelias ir lengvas vėjelis į nugarą). Tiesa, paskutiniai 30 km buvo tiesiog atsibodę.

Viešbutis buvo kažkoks a la jaunimo hostelis, daugiau gyvenime į juos kojos nekelsiu, geriau jau tada palapinėj miegot. Šiaip viskas ok, bet kambary 3 dviaukštės lovos, wc su dušu kažkur kitam namo gale. 22 eurai nakvynė, kambary miegojau viena - pasisekė, nes tuo metu hostely buvo tik kelios šeimos. Dviratį leido įsivest į kambarį, nors jis visas buvo siaubingai purvinas. Kituose viešbučiuose mokėjau brangiau, bet užtai visas kambarys buvo mano ir wc su dušu kambary, o ne kitam pastato gale.

Antrą dieną numyniau apie 180 km. Koja dar pusė velnio, jau truputį skaudėjo ir ėmė keltis pūslės.
GPS toliau krečia tokius nepiktybinius “zbitkus”. Veda per smėlį. Per miško keliuką. Per upę (gerai jau, gerai, ten keltas buvo). Jam tai normalus dviračiu įveikiamas kelias, bet mano dviratis tai plentinis, o ne kalnų. Na bet bent jau tie šunkeliai trumpi buvo, po kelis šimtus metrų.

Vokietijoje prasidėjo tie jų asiliški dvirtakiai kaimuose ir miestuose, iškloti trinkelėmis. Krato siaubingai ir mažėja greitis. Tarp miestų viskas ok, šalia kelio dvirtakis normalus, asfaltas arba betonas, jokių duobių. Kaimuose į kelią lįst nedrįsau vien dėl nežinojimo, ims dar ir prisistatys kokia vietinė "polizei" man ir mano piniginei gyvenimo tiesų paaiškint. Teko kantriai vilktis tarp pėsčiųjų ir diedukų su pienovežiais. Tai iškart mušė per greitį ir laiką. Kitą sykį nutaisysiu buką rytu europietės veidą ir varysiu keliu.

O vienas bandymas išvažiuot į didesnį kelią (ne autobaną) baigėsi tuo, kad mane pamatęs autobuso vairuotojas ėmė pypint ir mosuot, kad čia negalima važiuot ir parodė į šalia esantį mažesnį kelią. Hm, keli papildomi km... na bet nieko baisaus.
Vokietijoj Garminas ėmė jau rimčiau linksmintis ir mane vedžiot visokiais šunkeliais, vienoj vietoj net supanikavau, kad daiktas visai išprotėjo - keli km per miškus, o paskui išvedė į keliuką, kuris statybine skalda užlietas buvo, tai paniką kaipmat pakeitė susidomėjimas, kokią dar nematytą Vokietiją man Garminas pasiruošęs parodyt.

Tai va, Vokietijoj buvo įdomiau, tai į kokį šunkelį nugrybauju, tai Garminas didmiesčiuose pasiklysta... Duisburge paskutinį km klaidžiojau gerą valandą, nes viešbutis buvo pačiam miesto centre. Braunšveige centre buvo dar linksmiau. Man susuko vidurius (ech, ta keliautojo mityba...) būtent tuo metu, kai Garminas vėl nusprogo ir ėmė rodyt baltą ekraną. Pagrasinus jį sudaužyt į artimiausią sieną, bjaurastis kaipmat atsigavo ir tą dieną veikė be priekaištų. Vokietijoj teko vieną dieną minti slėniu, kur iš abiejų pusių buvo kalnai. Mačiau kažkokią pilį netoli Hameln miesto. Šalyje daugybė vėjo jėgainių, man jos priminė tuos trikojus padarus iš filmo "Pasaulių karai". Ypač tos kalnuose, atrodė labai įspūdingai.

Braunšveige buvo dar vienas toks linksmas nutikimas. Šiaip Vokietijoje maitinimo įstaigose susikalbėt užteko kelių mano mokamų vokiškų žodžių (maitinimo įstaigos dažniausiai būdavo McDonalds, kur pabaksnodavau į meniu ir apsiėjau su "grosse, kleine, bitte, kartofel" etc., dėl rašybos negarantuoju). Tai va, Braunšveige minu, žiūriu - kažkokia knaipė šalia gatvės, ir tuo metu pasijuntu išbadėjusi. Užeinu, o ten nei angliškai, nei rusiškai niekas nė bum bum, knaipė akivaizdžiai ne turistų maršrute.... Ok, rodau į savo burna ir sakau "am am", tada kažkodėl niekas nežvengė (knaipėj buvo keletas žmonių), nors situacija buvo daugiau negu komiška. O toliau "kotlet, kartofel, neun euro" jau buvo aišku.

Vokietijoj maršrutas irgi buvo daugmaž lygumom, tik važiuojant į Helmstedt nuo Braunšveigo teko pasivažinėt į įkalnes. Bet paskutiniai maždaug 20 km buvo lengva nuokalnė, man patiko.

Nuo Teltow iki Lenkijos pasienio miesto Kostrzyn nad Odrą važiavau su traukiniu, nes reikėjo vidurdienį susitikt su kolega (per PL turėjau vieno lietuvio kompaniją), o man nesinorėjo tų 120 km blūdyt iki vakaro per visokius dvirtakius. Tai 120km su traukiniu ir apie 160km nuo pasienio iki Tarnowo Podgorne su dviračiu. Beje, Berlyno traukinių stotis tai....įspūdinga, platformos išsidėsčiusios per 4 aukštus, miestas mieste.
Tą dieną pataikėm minti per 35’C karštį. Teko stot kažkokioj pakelės užkandinėj ir porą valandų laukt, nes fiziškai pasidarė nebeįmanoma minti. Dėl to kelionę pabaigėm jau visiškai sutemus.

Lenkija. Va čia tai man patiko, ir susišnekėt galima lenkiškai (mano menkų kalbos žinių užteko netgi porą sykių papliurpt su lenkais, jie pasidaro baisiai malonūs, kai užsienietis bando nors keletą žodžių jų kalba pasakyt), ir nėr jokių idiotiškų trinkelėmis klotų dvirtakių. Lenkijoje dvirtakių mano dviratis nematė. Šiaip jų buvo, bet Lenkiją mes žinom, tai yra Rytų Europa, kur ženklas "dviračiais važiuot draudžiama" visai nereiškia, kad taip ir yra. Ir policija visai nesidomi dviratininkais, ignoruojančiais tą ženklą (asmeninė patirtis 2 kartus, o gal tik mums taip pasisekė, nes ką ten policijai tąsytis su tais turistais, ir dar su dviračiais).

Nuo Swiecie miesto iki Grudziądz teko vėl šiek tiek “palaipiot” į įkalnes, bet šiaip visą Lenkiją pravažiavom lygumom.

Nuo Grudziądz iki Pisz vėl važiavau su traukiniu. Iš vakaro buvom numynę 250km plius koja žiauriai skaudėjo, tai nemačiau reikalo vaidint didvyrės ir tą dieną dar 250 km kapanotis su dviračiu.

Traukiny liūdna nebuvo. Netoli sėdėjo girtas lenkas, na toks susisukęs, nupiepęs nedidelis lenkelis, nepiktybinis toks, tik labai jau komunikabilus su visais. Bandė jis ir su manim šnekėt, bet aš nekomunikabili tuo metu buvau. Po kelių bandymų pasišnekėt su manim apie mano šalmą teko jam pasakyt porą sakinių lietuviškai ir žmogelis nuliūdęs nukiūtino sau. O tada nuėjo į vagono wc. Ir neišeina. Ilgai ten tupi (gėrė jis ten). Į wc užsinori vaikas. Ateina, pastovi, nueina. Po keleto tokių bandymų iš antro vagono aukšto pasigirsta bildesys ir su visais trenksmais žemyn nusileidžia to vaiko mama. Tokia Big Mama. Labai Big. Visas vagonas kaipmat susidomi tolesne įvykių seka. O toliau vaizdas kaip iš filmo “Madagaskaras”, kur žvėrys bėgo iš zoosodo. Scena - begemotė Glorija išeina su visa siena. Big Mama vienu judesiu atlupo wc duris, pasakė tam girtuoklėliui, ką apie jį galvoja ir ištrenkė jį lauk. Vagone buvęs kontrolierius visą tą sceną stebėjo saugiu atstumu. Dėl visa ko.

Lenkija europinių pinigų keliams neišvogė (truputį gal vogė, bet ne visus) ir už juos susitvarkė kelius. Čia minti yra super. Per visą Lenkiją duobėto kelio pasitaikė maždaug kilometras minant į Grudziądz. Visur kitur asfaltas geras arba duobės tvarkingai užlopytos. Per lopus aišku krato, bet gyvent galima.

Per laukus važiuot išvis buvo super. Vaizdas: laukai, miškai, 3 namų kaimukai kur ne kur ... ir tarp tų kaimukų tuose laukuose fantastiškas kelias. Naujutėlis asfaltas. Net nepasakysi, kad kažkur vidury Lenkijos gali taip būt. Mašinų praktiškai nerasta. Tai myniau ir galvojau, kad numiriau ir patekau į rojų. Daug kelių turi plačią šalutinę juostą, kuria visiškai saugu važiuoti. Jeigu tos juostos nėr, tada mašinos tvarkingai aplenkia. Jeigu nespėja, kantriai velkasi iš paskos. Kadangi važiavom ne populiariais apkrautais keliais, kamščių už savęs nesudarydavom. Jokių idiotiškų lenkimų per 1cm nuo šono. Lenkija darosi civilizuota tuo atžvilgiu. Tik netoli LT sienos viena fūra su lenkiškais numeriais pralėkė pro pat šoną. Ir 2 autobusai. Abu lietuviški, Vilnedos, vienas su priekaba, tai net nusibodo laukt, kol aplenks.

Kažkur vidury Lenkijos vienam Dievo pamirštam kaime užtikom parduotuvę. O joje - labai skanių ledų, tų tokių uždedamų ant vaflinio kaušelio. Ok, valandos pit-stop ir parduotuvėj padarom turbūt savaitės apyvartą vien pirkdami tuos ledus. Šiaip Lenkijoj maitinomės ledais ir hotdogais iš degalinių. Bet jų užteko. Na ir aišku normalūs pusryčiai viešbučiuose.

Nuo Pisz iki pasienio jau teko minti gan apkrautu keliu per Seinus ir Augustavą. GPS net nejungiau, nes visą laiką tiesus kelias be jokių posūkių, ryte pažiūrėjom į žemėlapį ir pirmyn. Čia visą kelią buvo superinis asfaltas. Nuo Szczuczyn (jėzau, na ir pavadinimas....) lindom į kelią nr.61 ir ten prasidėjo fūros. Bet kaip jau minėjau, aplenkdavo jos normaliai, čia jau sutikom keletą turistų su dviračiais, tai matyt vairuotojai ir taip pripratę prie jų. Nuo Augustavo kelias nr.16 buvo baisiai nuobodus - visą laiką tiesiai (kai kur matėsi po keliolika km tolyn), geras asfaltas (kad nors kokia duobytė, vis įdomiau...bet nifiga, nei vienos duobės), o visos fūros kažkodėl staiga baigėsi keli km už Augustavo. Ties Ogrodniki užpylė lietus, trumpas, apie 10 minučių, bet stiprus. Tačiau jis buvo labai laiku, nes buvo labai karšta ir tvanku. Gerai atgaivino, nors iš batų ir reikėjo išpilt vandenį. Degalinėj prieš Augustavą vienas lenkas pasibaisėjo, kad man šiandien reikia numinti NET 150 km (o man tai buvo TIK 150km, pats trumpiausias atstumas per 9 dienas). Tuos 150 km reikėjo nuvažiuot per 8 val., kad spėčiau į paskutinį autobusą Lazdijuose, o numynėm per mažiau nei 7 val. Važiavau iki Lazdijų, nes mama galėjo pasiimti tik iš Kauno, o minti iki Kauno su dviračiu būtų buvę per toli.

Tai kaip ir viskas. 9 dienos kelionėj, pačios numinta apie 1600km, dar apie 400 km nuvažiuota su traukiniais. Kelionei baigiantis tie km pasidarė nebesvarbūs, įspūdžiai viską užgožė, nors ir galima pamanyt - kokie dar įspūdžiai, jei viskas buvo vien tik mynimas. Tačiau minant galima dairytis į visas puses ir labai daug pamatyt.

Dėl pasiruošimo šitam važiavimui - dviratį nusipirkau mėnuo iki Naujų metų ir nuo to laiko iki išvažiavimo surinkau vos 1000 km. Ilgiausias numintas atstumas - 125km. Apgailėtinas pasiruošimas. Pačiai buvo siurprizas, kad nenustipau pačią pirmą dieną. Arba antrą. Beje, jokios dviračių sporto mokyklos niekada nelankiau, rimtai nesportavau. Mėgėjiškai tik.

Padariau keletą klaidų, bet tik dėl informacijos trūkumo, nes šitokiu būdu niekas nekeliauja. Kadangi visą šitą odisėją būtinai kartosiu, tai jau žinau, kad maršrutus rinksiuos truputį kitokius (ne per didmiesčių centrus, nes gaunasi tiesiai lėčiau, bet aplink greičiau). Trumpinsiu dienos kilometražą iki max 200 km per dieną. Nes dėl kokių nors priežasčių atsiliekant nuo laiko, vakarėjant tenka lėkti ir nerimauti, ar spėsiu iki tamsos.
Ar skaudėjo užpakalį? Aišku skaudėjo, per 200 km net ir minksčiausia sėdynė sulįstų kai kur. Bet atsistoji, pamini, vėl atsisėdi...