Kaip aš tapau tikra emigrante 

Kartą sutikau gatvėje vieną iš ankstesnių laikų pažįstamą politiką, pakalbėjom apie ateinančius rinkimus. Jis norėjo sužinoti, už ką balsuosiu. Pasakiau, kad neturiu supratimo. Ir tada išgirdau, kad iš emigrantų reikėtų atimti balsavimo teisę, nes jie savo noru atsisakė Lietuvos, ir šalies gyvenimu nesidomi.

Na ir ką į tai atsakyti? Neturiu tiek laiko, kad kasdien galėčiau naršyti po internetą ir domėtis šmeižtais ir melais, kuriuos Lietuvos politikai be jokios atodairos pila vieni ant kitų, ir bandyti išsiaiškinti, kieno tiesa. Srautai nerišliai pateiktos, nepatikrintos informacijos, saldžialiežuviavimas ir bandymas mažutėmis dovanėlėmis papirkti būsimus rinkėjus. Net Seimo pirmininkė I.Degutienė neatsispyrė pagundai Pasaulio lietuvių bendruomenės seimo delegatus apdalinti šokoladukais ir rašikliais.

Šokoladą suvalgiau, bet už Degutienę nebalsuosiu. Girdėjau, kad yra daug panašiai nusiteikusių. Saldėsiais, bent jau dalies mūsų, sugundyti nebepavyks. Ir turbūt nekeista, kad didžiąją tų nesugundomųjų dalį sudaro emigrantai. Ir jie siutina tuos, kurie bet kokia kaina trokšta savo rankose išlaikyti valdžios vadžias. Pastanga emigrantus atstumti ir atriboti nuo Lietuvos gyvenimo daugiau negu akivaizdi. Geriau tegu jie nedalyvauja, geriau nosies niekur nekiša, geriau išvis pamirštų Lietuvą.

Tiesą sakant, kartais tikrai norisi pamiršti ir nebesigilinti į tas painias ir neracionalias lietuviško gyvenimo taisykles. Štai, kad ir Vilniaus viešojo transporto sistema, kurioje susigaudyti gali tik vietinis ir tik tas, kas nuolat tąja sistema naudojasi ir išsiugdo šeštąjį pojūtį, padedantį atspėti, kaip kokioje situacijoje elgtis.

Anglijoje gyvenant beveik antrąja prigimtim tapo įprotis į autobusą įlipti pro priekines duris. Man tai atrodo labai logiška, ypač jei neturi bilieto ir nori jį nusipirkti pas vairuotoją. Tačiau Vilniuje tai ne visuomet įmanoma. Kartą, kai vairuotojas neatidarė priekinių durų, įlipau per vidurines, nusigrūdau pro žmones iki vairuotojo kabinos ir parašiusi bilieto naiviai pasiteiravau: „O kam tos priekinės durys?“ Jis pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kad iškart supratau, jog geriau būčiau jį rusiškais matais iškoliojusi, negu tokio mano galva paprasto ir mandagaus klausimo paklaususi.
„Kaip tai kam?“ – nustebo vairuotojas ir pažvelgė į mane kaip į nevisaprotę. „Durys yra tam, kad pro jas žmonės vaikščiotų, ar ne?“ – tęsiu beveik rizikuodama, kad jis man talonėlio neparduos ir išmes iš troleibuso. Dar kartą dėbtelėjęs į mane jis išspaudė štai tokį paaiškinimą - esą viena moteriškė, norėdama nusipirkti talonėlį, išdaužė durų stiklą. Bet stiklas jau įdėtas! Ir nejaugi dėl vienos moteriškės pusė Vilniaus trolebusų dabar važinės neatidarinėdami pirmųjų durų!?

Nesiginčiju, moteriškės Lietuvoje turbūt tikrai labai pavojingos ir Lietuvos vyriškius nuo jų reikėtų saugoti įstatymu. Bet kol tokio įstatymo nėra, mano klausimas, kam troleibusui reikalingos pirmosios durys, manau, yra teisingas ir logiškas.

Bet tikrieji Lietuvos gyventojai tokių klausimų neuždavinėja. Kažkaip kartą, kai vėl nepavyko pasinaudoti pirmosiomis durimis, pasiteiravau bendrakeleivių, kodėl taip yra. Jie traukė pečiais, ir žvilgčiojo į mane lyg iš Mėnulio nukritusią. „Kaip jūs žinote, - neatlyžau, - kuris troleibusas pirmąsias duris atidaro, o kuris – ne? “ Jie vėl patraukė pečiais. „Kažkaip žinom,“ – murmtelėjo viena moteriškė.

Tada ir supratau, kad pasidariau tikra emigrantė. Viena, todėl, kad jau praradau vidinę nuovoką, padedančią susigaudyti lietuviško gyvenimo nelogiškumuose. Ir antra, todėl, kad su tais nelogiškumais nebemoku susitaikyti. Ir turbūt net fizinis grįžimas į Lietuvą nebepadėtų.

Zita Čepaitė

Kartą sutikau gatvėje vieną iš ankstesnių laikų pažįstamą politiką, pakalbėjom apie ateinančius rinkimus. Jis norėjo sužinoti, už ką balsuosiu. Pasakiau, kad neturiu supratimo. Ir tada išgirdau, kad iš emigrantų reikėtų atimti balsavimo teisę, nes jie savo noru atsisakė Lietuvos, ir šalies gyvenimu nesidomi.

Na ir ką į tai atsakyti? Neturiu tiek laiko, kad kasdien galėčiau naršyti po internetą ir domėtis šmeižtais ir melais, kuriuos Lietuvos politikai be jokios atodairos pila vieni ant kitų, ir bandyti išsiaiškinti, kieno tiesa. Srautai nerišliai pateiktos, nepatikrintos informacijos, saldžialiežuviavimas ir bandymas mažutėmis dovanėlėmis papirkti būsimus rinkėjus. Net Seimo pirmininkė I.Degutienė neatsispyrė pagundai Pasaulio lietuvių bendruomenės seimo delegatus apdalinti šokoladukais ir rašikliais.

Šokoladą suvalgiau, bet už Degutienę nebalsuosiu. Girdėjau, kad yra daug panašiai nusiteikusių. Saldėsiais, bent jau dalies mūsų, sugundyti nebepavyks. Ir turbūt nekeista, kad didžiąją tų nesugundomųjų dalį sudaro emigrantai. Ir jie siutina tuos, kurie bet kokia kaina trokšta savo rankose išlaikyti valdžios vadžias. Pastanga emigrantus atstumti ir atriboti nuo Lietuvos gyvenimo daugiau negu akivaizdi. Geriau tegu jie nedalyvauja, geriau nosies niekur nekiša, geriau išvis pamirštų Lietuvą.

Tiesą sakant, kartais tikrai norisi pamiršti ir nebesigilinti į tas painias ir neracionalias lietuviško gyvenimo taisykles. Štai, kad ir Vilniaus viešojo transporto sistema, kurioje susigaudyti gali tik vietinis ir tik tas, kas nuolat tąja sistema naudojasi ir išsiugdo šeštąjį pojūtį, padedantį atspėti, kaip kokioje situacijoje elgtis.

Anglijoje gyvenant beveik antrąja prigimtim tapo įprotis į autobusą įlipti pro priekines duris. Man tai atrodo labai logiška, ypač jei neturi bilieto ir nori jį nusipirkti pas vairuotoją. Tačiau Vilniuje tai ne visuomet įmanoma. Kartą, kai vairuotojas neatidarė priekinių durų, įlipau per vidurines, nusigrūdau pro žmones iki vairuotojo kabinos ir parašiusi bilieto naiviai pasiteiravau: „O kam tos priekinės durys?“ Jis pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kad iškart supratau, jog geriau būčiau jį rusiškais matais iškoliojusi, negu tokio mano galva paprasto ir mandagaus klausimo paklaususi.
„Kaip tai kam?“ – nustebo vairuotojas ir pažvelgė į mane kaip į nevisaprotę. „Durys yra tam, kad pro jas žmonės vaikščiotų, ar ne?“ – tęsiu beveik rizikuodama, kad jis man talonėlio neparduos ir išmes iš troleibuso. Dar kartą dėbtelėjęs į mane jis išspaudė štai tokį paaiškinimą - esą viena moteriškė, norėdama nusipirkti talonėlį, išdaužė durų stiklą. Bet stiklas jau įdėtas! Ir nejaugi dėl vienos moteriškės pusė Vilniaus trolebusų dabar važinės neatidarinėdami pirmųjų durų!?

Nesiginčiju, moteriškės Lietuvoje turbūt tikrai labai pavojingos ir Lietuvos vyriškius nuo jų reikėtų saugoti įstatymu. Bet kol tokio įstatymo nėra, mano klausimas, kam troleibusui reikalingos pirmosios durys, manau, yra teisingas ir logiškas.

Bet tikrieji Lietuvos gyventojai tokių klausimų neuždavinėja. Kažkaip kartą, kai vėl nepavyko pasinaudoti pirmosiomis durimis, pasiteiravau bendrakeleivių, kodėl taip yra. Jie traukė pečiais, ir žvilgčiojo į mane lyg iš Mėnulio nukritusią. „Kaip jūs žinote, - neatlyžau, - kuris troleibusas pirmąsias duris atidaro, o kuris – ne? “ Jie vėl patraukė pečiais. „Kažkaip žinom,“ – murmtelėjo viena moteriškė.

Tada ir supratau, kad pasidariau tikra emigrantė. Viena, todėl, kad jau praradau vidinę nuovoką, padedančią susigaudyti lietuviško gyvenimo nelogiškumuose. Ir antra, todėl, kad su tais nelogiškumais nebemoku susitaikyti. Ir turbūt net fizinis grįžimas į Lietuvą nebepadėtų.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 16)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: