Kaip emigrantas tampa žmogumi 

Neseniai visi žiniasklaidos kanalai, tarp jų ir emigrantų tinklapis anglija.lt, paskelbė, kad pernai iš Lietuvos išvyko 54 tūkst. žmonių. Darbo paieškos - svarbiausia išvykimo priežastis. Tačiau vis dažniau nurodoma dar viena – užsienyje lietuviai pajunta, kad yra laikomi žmonėmis.Tik pamanykite - Lietuvoje kokioje nors kontoroje darbavęsis ir pastumdėliu jautęsis į Angliją atvykęs ir valytoja ar leiborium įsidarbinęs tautietis staiga žmogiškąjį orumą atgauna! Tai viena iš nelengvai atspėjamų emigracinės būties paslapčių.

Ir, beje, kas per užkratas yra apnikęs Lietuvą, kad žmogiškasis orumas ten suyra taip pat sparčiai ir be pėdsakų, kaip naikinant įkalčius į sieros rūgštį įmestas nužudytojo kūnas?

Tie, kas turėjo laimės (ar nelaimės?) augti ir bręsti sovietiniais laikais, turbūt puikiai atsimena dainelę:„Ja načalnik - ty durak, ty načalnik - ja durak“. Tiems, kas tais laikais nebrendo ir rusų kalbos neišmoko arba primiršo, išversiu. Skambėtų maždaug taip: aš viršininkas – tu kvailys, tu viršininkas – aš kvailys.

Rusų kalbos daugelis nebemoka, skambioji frazė beveik visiems išgaravo iš galvos, tačiau įsitikinimas, kad tas, kuris viršesnis, tas geriau viską išmano, liko. Deja, vienas labai svarbus dalykas, kuris buvo užkoduotas rusiškoje frazėje, pamirštas. Tai abipusiškumas, parodantis, kad viršininkas ir kvailys, t.y. turtus ir galią turintis, ir tas, kuris nuo jo priklauso, gali susikeisti vietomis.

Lietuvoje valdininkas ar įmonės vadovas, ar bet kuris aukštesnę padėtį užimantis asmuo būtinai ras kaip parodyti, kad jis yra viršesnis. O kadangi kiekvienas viršesnis paprastai turi už save viršesnį, kuris savo viršeniškumą irgi turi kokiu nors būdu išreikšti, toji viršesniųjų ir žemesniųjų arba viršininkų ir kvailių grandinė taip ir tęsiasi. Žmogiškajam orumui tokioje grandinėje vietos nėra.

Ir iš tos grandinės išsivaduoti galima tik iš jos fiziškai ištrūkus – arba nusiritus į visišką socialinį užribį, tapus benamiu bei valkata, į kurį jau niekas nebekreipia dėmesio, arba emigravus.

Jau pats apsisprendimas emigruoti, t.y. ištrūkti iš aukščiau minėtos grandinės, ir yra tas pirmas žingsnis, padedantis žmogiškąjį orumą atgauti.

Na, o atsidūrus užsienyje, pavyzdžiui, Anglijoje, didžiausias priešas tam emigracijos aktu atgauti pradėtam orumui yra kiti, anksčiau atvykę lietuviai, čia kažkodėl irgi bandantys nupinti panašią viršesniojo-žemesniojo grandinę, ir akylai stebintys bei aršiai nirštantys, jei kas juos pavadina juodarabiais, o tai reiškia priskiria paniekinamųjų grupei.

Tačiau lietuviška aplinka čia nėra vienintelė ir nebūtina joje įsikibus laikytis. O angliška visuomenė, nors į klases susikaidžiusi ir klasinės priklausomybės ženklų tegu ir nedemonstruojanti, bet paisanti, vieno dalyko niekada nedarys – savo pranašumo prieš menkesnes pajamas turintį ar žemesnę padėtį užimantį neparodys. Jiems tai daryti per žema.

Toji nuostata, kad žeminti kitą per žema, persiduoda ir likusiems, ir taip susikuria erdvė žmogumi pasijusti tam, kas Lietuvoje žmogumi nesijautė.

Aišku, ir Anglijoj ne vien šventieji gyvena. Ir charakteriai bei temparamentai nevienodi, ir didžiuliais kiekiais iš visų pakraščių plūsta čia žmonės su savo papročiais ir įsivaizdavimais, ir patys anglai savo šalies, o ypač Londono, skundžiasi nebeatpažįstantys. Ir senos geros angliškos tradicijos čia iš viso pasaulio suplūdusio tautų margumyno reguliuoti jau nebepajėgia. Tokiu atveju padeda taisyklės ir vidinės tvarkos sistemos, kurios neleidžia vieniems kitų akivaizdžiai uiti ir engti.

Bet kaip bebūtų, jausmo, kad esi žmogus, niekas iš šalies neįpūs. Tą jausmą reikia ne tik savyje užauginti, bet ir už jį pakovoti. Kaip mano kaime sakydavo – ant palinkusio karklo visos ožkos lipa.

Tik kaip tą palinkusio karklo dvasią iš savęs išguiti. Emigracija neblogas vaistas, bet tinka ne visiems.

Zita Čepaitė

Neseniai visi žiniasklaidos kanalai, tarp jų ir emigrantų tinklapis anglija.lt, paskelbė, kad pernai iš Lietuvos išvyko 54 tūkst. žmonių. Darbo paieškos - svarbiausia išvykimo priežastis. Tačiau vis dažniau nurodoma dar viena – užsienyje lietuviai pajunta, kad yra laikomi žmonėmis.Tik pamanykite - Lietuvoje kokioje nors kontoroje darbavęsis ir pastumdėliu jautęsis į Angliją atvykęs ir valytoja ar leiborium įsidarbinęs tautietis staiga žmogiškąjį orumą atgauna! Tai viena iš nelengvai atspėjamų emigracinės būties paslapčių.

Ir, beje, kas per užkratas yra apnikęs Lietuvą, kad žmogiškasis orumas ten suyra taip pat sparčiai ir be pėdsakų, kaip naikinant įkalčius į sieros rūgštį įmestas nužudytojo kūnas?

Tie, kas turėjo laimės (ar nelaimės?) augti ir bręsti sovietiniais laikais, turbūt puikiai atsimena dainelę:„Ja načalnik - ty durak, ty načalnik - ja durak“. Tiems, kas tais laikais nebrendo ir rusų kalbos neišmoko arba primiršo, išversiu. Skambėtų maždaug taip: aš viršininkas – tu kvailys, tu viršininkas – aš kvailys.

Rusų kalbos daugelis nebemoka, skambioji frazė beveik visiems išgaravo iš galvos, tačiau įsitikinimas, kad tas, kuris viršesnis, tas geriau viską išmano, liko. Deja, vienas labai svarbus dalykas, kuris buvo užkoduotas rusiškoje frazėje, pamirštas. Tai abipusiškumas, parodantis, kad viršininkas ir kvailys, t.y. turtus ir galią turintis, ir tas, kuris nuo jo priklauso, gali susikeisti vietomis.

Lietuvoje valdininkas ar įmonės vadovas, ar bet kuris aukštesnę padėtį užimantis asmuo būtinai ras kaip parodyti, kad jis yra viršesnis. O kadangi kiekvienas viršesnis paprastai turi už save viršesnį, kuris savo viršeniškumą irgi turi kokiu nors būdu išreikšti, toji viršesniųjų ir žemesniųjų arba viršininkų ir kvailių grandinė taip ir tęsiasi. Žmogiškajam orumui tokioje grandinėje vietos nėra.

Ir iš tos grandinės išsivaduoti galima tik iš jos fiziškai ištrūkus – arba nusiritus į visišką socialinį užribį, tapus benamiu bei valkata, į kurį jau niekas nebekreipia dėmesio, arba emigravus.

Jau pats apsisprendimas emigruoti, t.y. ištrūkti iš aukščiau minėtos grandinės, ir yra tas pirmas žingsnis, padedantis žmogiškąjį orumą atgauti.

Na, o atsidūrus užsienyje, pavyzdžiui, Anglijoje, didžiausias priešas tam emigracijos aktu atgauti pradėtam orumui yra kiti, anksčiau atvykę lietuviai, čia kažkodėl irgi bandantys nupinti panašią viršesniojo-žemesniojo grandinę, ir akylai stebintys bei aršiai nirštantys, jei kas juos pavadina juodarabiais, o tai reiškia priskiria paniekinamųjų grupei.

Tačiau lietuviška aplinka čia nėra vienintelė ir nebūtina joje įsikibus laikytis. O angliška visuomenė, nors į klases susikaidžiusi ir klasinės priklausomybės ženklų tegu ir nedemonstruojanti, bet paisanti, vieno dalyko niekada nedarys – savo pranašumo prieš menkesnes pajamas turintį ar žemesnę padėtį užimantį neparodys. Jiems tai daryti per žema.

Toji nuostata, kad žeminti kitą per žema, persiduoda ir likusiems, ir taip susikuria erdvė žmogumi pasijusti tam, kas Lietuvoje žmogumi nesijautė.

Aišku, ir Anglijoj ne vien šventieji gyvena. Ir charakteriai bei temparamentai nevienodi, ir didžiuliais kiekiais iš visų pakraščių plūsta čia žmonės su savo papročiais ir įsivaizdavimais, ir patys anglai savo šalies, o ypač Londono, skundžiasi nebeatpažįstantys. Ir senos geros angliškos tradicijos čia iš viso pasaulio suplūdusio tautų margumyno reguliuoti jau nebepajėgia. Tokiu atveju padeda taisyklės ir vidinės tvarkos sistemos, kurios neleidžia vieniems kitų akivaizdžiai uiti ir engti.

Bet kaip bebūtų, jausmo, kad esi žmogus, niekas iš šalies neįpūs. Tą jausmą reikia ne tik savyje užauginti, bet ir už jį pakovoti. Kaip mano kaime sakydavo – ant palinkusio karklo visos ožkos lipa.

Tik kaip tą palinkusio karklo dvasią iš savęs išguiti. Emigracija neblogas vaistas, bet tinka ne visiems.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 30)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: