Vienas į Britaniją laimės ieškoti atklydęs lietuvis, susidūręs su nepakeliamais kambariokų įpročiais, pamėgino su tuo kovoti pasitelkdamas net ir policiją. Kuo tai baigėsi, sužinosite jo paties pasakojime.

*Kalba netaisyta.

"Anglijos didmiesčiuose veikiant įvairioms organizacijoms, sąjungoms, bendrijoms, emigrantai turi galimybę drąsiau ginti savo teisęs. Per daugelį metų jie patys tapo miestų dalis. O kaip viskas Anglijos kaimuose ir mažyčiuose miesteliuose? Apie tai ir norėjau pasidalinti su šiek tiek ironijos.

Šiais metais teko kraustytis iš vienos vietos į kitą. Tai darbo problema, tai pinigų stoka, tai nesugyvenamumas su kaimynais, bet šis kartas buvo kitos. Nors pinigų buvo skurdokai, bet gavau pasiūlymą dirbti kitame mieste, prestižinėje vietoje ir svarbiausia, didesnis atlyginimas.

Svarstyti apie persikėlimą į kitą miestą ilgai neteko, nes paprašė ilgai nedelsti – norinčių į šią vietą atsiras. Po kelių pokalbių su artimais žmonėmis, teko kraustytis. Kadangi negalėjau sau leisti nuomotis viso namo ar buto, teko rinktis jau skausmingai įprastą variantą – vieną kambarį name su kitais nuomininkais, kurių negali pažinti ir žinoti apie juos nieko, iki tol, kol nepradedi gyventi ir dalintis bendra erdve.

Iš pradžių buvau pašiurpęs – tokios baisios ir neprižiūrėtos „gyvenamosios vietos“ reikėtų paieškoti. Kilo įvairiausių minčių, neva gal šitas namas buvo apleistas, ir kažkas nutarė pasidaryti pinigėlių, tiesiog užimdamas jį ir nuomodamas kambarius. Bet laikui bėgant pasirodė, kad tai tiesiog savininko požiūris į verslą ir nuomininkus, kurie dažniausiai - emigrantai. Tad daugelis Anglijoje laikinai, tik vieno tikslo vedami – užsidirbti pinigų ir namo parvažiuoti praturtėjusiems. Jiems nereikia prabangos, nereikia ir rinktis darbų, ką gali gauti, tą dirba, kur pigiau, ten gyvena.

Šokiruotas buvau dėl tiesiog elementarių higienos taisyklių nesilaikymo ir žmonių tarpusavio pagarbos stokos – apie paskutinį minėtą dalyką net neverta kalbėti. Dažniau liksi nesuprastas ir išjuoktas. Daugelis namuose ir prieš tokius pačius emigrantus, jaučiasi ponas, nes žino, kad dirba daug, gauna daugiau, nei galėtų kada pasvajoti tėvynėje, ir nieko nedaro arba laukia tvarkos iš kitų. Tad jeigu kalbėtume smulkiau - šiukšlės neišnešamos savaitėmis ir visas turinys pradeda skleisti tokį kvapą, kad rūkantiems namuose jų dūmai kaip gaiviklis. Marihuaną ir alkoholį vartojantis jaunimas, akivaizdžiai kenčiantis nuo haliucinacijų ir paranojų, baugina savo išsiplėtusiomis akimis ir vos judančiu liežuviu, kaltindami visus likusius vagystėmis ir daiktų dingimu.

Anksčiau gyvenau namuose su itin pedantišku šeimininku, kuris iš pradžių pasirodė kaip širdies atgaiva. Tiek rūpesčio ir tvarkos ne viena moteris gali pavydėti. Vėliau paaiškėjo, kad tai liguistas požiūris, nes šis žmogus rūpindavosi ne tik tvarka, bet bandydavo kištis į asmeninį gyvenimą.

Vienaip ar kitaip, po tvarkingų namų šis buvo itin baisus. Savininkui pasakiau, kad norėčiau tik pagyventi kurį laiką, kol pradėsiu dirbti naujame darbe ir susitaupysiu užstatui – tuomet bėgte išbėgsiu. Pasiūlė kitą vietą, kurioje vietos daugiau, arčiau centro, bet kaina tokia pati. Apžiūrėjus kitą vietą paaiškėjo anksčiau minėti požiūriai į nuomininkus ir verslą – visi jo namai tokios pačios būklės, o labai nesistengiant ir baisesnių atrasi.

Naujieji nuomininkai buvo itin draugiški, juokėsi, skundėsi dėl tvarkos, ypač išgėrus neduodavo ramybės norėdami apie bet ką pasikalbėti. Neapsipratęs su padėtimi nutariau kalbėtis su gyventojais ieškodamas kompromisų. Pirmas prašymas buvo neberūkyti namuose. Čia į pagalbą man atskubėjo iš Afrikos atvykęs nuomininkas, kuris pritarė mano idėjai ir pats visuomet rūkydavo lauke. Kadangi buvau ne vienas, šis prašymas prigijo man esant namuose. Pamažu požiūris į mane pasikeitė kaip į teroristą, nes po rūkymo sekė kiti griežti apribojimai – garsios muzikos klausymas naktimis, „žolės“ rūkymas namuose ar kambariuose. Kartoti tekdavo per dieną po kelis kartus, kol tiesiog visi suprato, kad kitos išeities nėra.

Kadangi draugiškas kolektyvas, taip puikiai gyvenęs iki mano atsikraustymo, tikrai manęs ant rankų nešioti neketino, o vyresni 40+ metų vyrai jautėsi pažeminti ir sunkiai suprato, kodėl jiems reikia paklusti, tai nutarė mane paskųsti šeimininkui. Šis taip pat jau nebegalėjo manęs pavadinti geru žmogumi, nuolatos neduodančiu ramybės: tai dėl purvinos ir kreivos lovos ir čiužinio, išpuvusių grindų, varvančių kranų, nuolatos neduodančių naktimis miegoti namo gyventojų, narkotikų vartojimo, gėrimo, rūkymo namuose.

Buvo pasakyta, kad jeigu man nepatinka rojaus kampelis, visuomet galiu kraustytis kitur. Taip ir nusprendžiau padaryti, pradėjau ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Bet kol ieškojau, jaunieji saldaus dūmo mėgėjai vis paskelbdavo karą. Grįžus iš darbo, tiesiog negalima būdavo išbūti namuose, marihuanos kvapas buvo įsismelkęs net į sienas. Kvalifikuojami Anglijoje kaip B grupės narkotikai, voliodavosi ant stalo, duryse būdavo paliekami raktai ir atviri langai. Tarytum draugiškas kolektyvas gali užeiti, parūkyti, pavalgyti ir išeiti, dar kartu pasiimdamas ir raktą nuo namų, kad kiti praeiviai neužeitų parūkyti ir liktų pačiam.

Toleruoti tokio elgesio nebegalėjau, rizikavau prarasti darbą. Pasyviai rūkant kraujyje įrodymas likdavo. Darbdaviui patikrinus, pasiaiškinimai skambėtų kaip eilinio narkomano pasakojimas apie neva kitus rūkančius, o mane - žiūrintį. Teko kreiptis į vietinę policiją. Su gailesčiu rašiau anoniminį laišką radęs puslapį internete. Viską išdėsčiau ir išsiunčiau. Kitą dieną galvojau, teks važiuoti į komisariatą, nes turėtų apklausti visus, juk iki 5 metų kalėjimo- tokia griežčiausia bausmė už B klasės narkotikų vartojimą, bet ne platinimą.

Grįžęs po darbo nuėjau į savo kambarį ir laukiau, neužmigau. Kitą dieną jokių susirūpinusių policininkų nesulaukiau, po savaitės - vėl nieko. Kambario paieškos laimės keliu nutiestos nebuvo – per brangu. Apykanta ir įtampa namuose augo, kol vėl konflikto išprovokuotas kartojau savo taktinį karą – šis kartas buvo ne anoniminis, o detalizuotas: vardas, pavardė, adresas, kambarys, telefono numeris.

Skambutis pradžiugino. Skambino policija... Išklausinėjo visų smulkmenų ir „nudžiugino“, kad greito reagavimo būrys šiuo metu banditus gaudo, tad neatvažiuos, o rytoj naujų banditų padaugėjimas, o vėliau vagims skirti dėmesio žadėjo, kitą dieną išeiginė, tad nutarė perduoti tirti šį atvejį policijos savanoriams, kurie dirba nemokomai – vietinės bendruomenės rūpestingieji. Man didelio skirtumo nebuvo, nors ir kunigui – svarbiausia įskiepytų namuose naują taisyklę, kuri kankino visus nuo mano atvažiavimo pradžios.

Bėgo dienos. Pasyvus rūkymas retėjo, bet gyventojai neleisdavo užsimiršti apie jų įpročius. Savanoriai matyt buvo užimti banditais ir vagiais – daug darbo ir smulkmenos tikrai nerūpėjo. Niekas nesusirūpino. Pagalvojau, kad mano anglų kalba prasta, tad, matyt, suprato kitaip, neva kalbėjau apie vargšus, kurie šieno prisipjovė negalėdami nusipirkti tabako gaminių, o policija jų remti iš savo atlyginimo negali. Savanoriai dirba nemokomai, tad ko jiems čia dar eiti, patys pinigų neturi.

Įtampai pasiekus aukščiausią tašką beliko kartoti skundą – vėl skambinu ir šį kartą kalbu neskubėdamas, aiškiai, suprantamai, leisdamas suprasti, kad ne dėl paramos skambinu – visi dirbantys, tikrai tabako nusipirko, o prie jo - narkotinių medžiagų. Vėliau vėl skambinau, dar kelis kartus... Su manimi jau policijos operatorė sveikintis pradėjo – atpažindavo iš balso, o jeigu dar vardą pasakydavau, tai nebereikėjo ir teksto kartoti – suprasdavo viską, nieko naujo...

Policijos komisariate aiškinant apie narkotikų žalą ir šiuo metu galiojančius įstatymus, buvau pagirtas už įstatymų mokėjimą. Medalio niekas nedavė, bet ir sureikšminti namų gyventojų veiksmų neketino. Teko keliauti namo didžiuojantis savimi dėl Anglijos įstatymų išmanymo – ne taip jau prastai, kaip maniau prieš tai, moku anglų kalbą.

Pasaulyje stebuklų būna. Kai padaviau telefono ragelį savo fronto draugui, kuris pakartojo mano žodžius, atvyko patrulis. Rado vieną apsvaigusį nuo narkotikų jauną žmogų, raudonomis akimis, kalbantį nerišliai. Paprašė, kad daugiau taip nedarytų. Tas ilgai dvejojęs ir bandęs suprasti, ką šie mėlynai apsirengę nepažįstami žmonės daro šalia jo, šiaip ne taip sutiko, kad daugiau taip nedarys. Dokumentų jo neprašė, gailestingas patrulis su užuojauta žiūrėjo į narkomaną: „Nesupranta, kas mes, o dar paprašyk dokumentų, tai pagalvos, kad apvogti norime“. Išvažiavo...

Nuo tada rūkydavo tik prie namų, bet ne viduje. Mane pamačius visi skirstydavosi, likdavo tik iki kaulų čiulpų įgrisęs kvapas. Galiu sakyti, kad karas laimėtas!"