Kultūrinis šokas, smagios būsto paieškos ir aukso kalnai? Antroji vieno iš Anglija.lt įkūrėjų Remigijaus pasakojimo dalis apie jo pirmuosius metus Anglijoje.
Pirmąją pasakojimo dalį galite rasti paspaudę čia...

Ką gi, aš jau tvirtai stoviu ant Angliškos žemelės, tiksliau, ant grindų „Heathrow“ oro uosto atvykimo salėje. Nors žinojau, kad papulsiu į kitokią aplinką, bet tikrai nesitikėjau, kad atsidursiu pačiame kultūrinio katilo centre – aplinkui pilna įvairiausių rasių, tautybių, kultūrų atstovų. Visi plūsta į tą išsvajotąją Jungtinę Karalystę :) Besidairant aplinkui, atsiranda mane pasitikti turėjęs bičiulis. Jis sodina man į metro ir taip prasideda mano kelionė į pirmuosius namus naujoje šalyje. Po to paaiškės, kad tokių namų per nepilnus metus pakeisiu daugiau, nei darboviečių.

Pirmas įspūdis – kosmosas, bet ne aukso kalnai

Važiuojame metro traukiniu, o aš net nesuprantu nei į kokią miesto pusę važiuojame, nei kaip bilietu pasinaudoti. Galų gale išlipame iš po žemių į paviršių ir pamatau užrašytą stoties pavadinimą: „Park Royal“. Draugas paaiškina, kad čia Londono metro „mėlynos” linijos vakarų trečia zona. O kas ta trečia zona, o kas ta mėlyna linija? Na, vėliau išsiaiškinsiu.

Pora, pas kurią apsistojau pirmosiomis dienomis, priėmė man labai šiltai, nors patys nuomavosi tik kambarį. Tik pavalgęs, išgėręs porą angliško elio butelių (tada pasirodė labai tirštas ir kartus) ir atsigulęs ant žemės pakloto čiužinio supratau, kad visiškai nebuvau pagalvojęs, kur reikės apsistoti – nebūsi gi dviejų kambarių buto viename kambaryje gyvenančios porelės naminis gyvūnas :)

Kitą rytą nusprendžiau susipažinti su rajonu, nes buvome su būsimu darbdaviu sutarę, kad pradėsiu dirbti tik už kelių dienų. O viskas taip keista – parduotuvės su neaiškiais užrašais „off licence“, greito maisto užeigos ir labai daug nebaltų žmonių. Man, atvykusiam iš Lietuvos, visa tai buvo labai neįprasta.

Tą vakarą su mane priėmusiais pažįstamais nuėjome pasivaikščioti į šalia esantį parkelį. Ten, ramiai sėdint ant suoliuko, mano draugai pasakojo, kaip Anglijoje galima nesunkiai užsidirbti ir nebrangiai įsigyti gerų daiktų. Kažkodėl įsiminė, kaip draugas pasakė, kad odinei striukei – švarkui užsidirbo per vieną dieną ir dar gali sau leisti nuolat valgyti krevetes :) Man tokia informacija nepadarė jokio įspūdžio – nei tada man reikėjo brangių rūbų, nei dabar reikia. Tiesa, krevetes pamėgau. Žodžiu, Londonas pritrenkė savo dydžiu ir įvairumu, bet jau tada supratau, kad nenorėsiu čia likti visam laikui. Gal Anglijoje ir lengviau prisikasti prie tų aukso kalnų, bet tai tikrai nereiškia, kad ir kitur negalima rasti aukso, jei moki jo ieškoti.

Pereinamasis prizas arba būsto paieškos

Kaip ir minėjau, tik Anglijoje suvokiau, kad reikės susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą. Kaip tai daryti neturėjau jokio supratimo. Bičiuliai, kurie priėmė mane pirmosiomis dienomis nusprendė, kad man jau laikas kraustytis. Sėdome trise į „raudoną“ metro liniją ir patraukėme į priešingą miesto pusę. Ten, Londono Rytuose gyveno kiti pažįstami, kurių laikinu sugyventiniu turėjau tapti. Dar perkant bilietą, buvau pamokytas pagudrauti ir pirkti pigesnį, su kuriuo negalima važiuoti per centrą. Aišku, visi taip ir pravažiuodavo centrą pusiau zuikiu :)

Naujoji gyvenamoji vieta stipriai skyrėsi nuo pirmosios. Visų pirma, rajonas buvo apstatytas ne daugiabučiais, o privačiais namais. Visų antra, indusų buvo dar daugiau, nei Vakaruose :) Tie eilėmis vienas šalia kito sustatyti namukai man atrodė labai gražiai. Ir tik vėliau supratau, kad beveik visas Londonas toks. Pamenu, net nufotografavau gatvę ir nuotrauką išsiunčiau draugei į Lietuvą. Jai irgi padarė įspūdi tie namai.

Naujajame name gyveno trys poros. Dalį gyventojų pažinojau dar iš studijų metų. Visgi kartais būdavo naudingas tas per įvairius vakarėlius Vilniuje išplėstas pažįstamų ratas :) Man išskyrė mažiuką vienvietį kambarį antrame aukšte virš laiptų. Šitas kambarys, kurio tikroji paskirtis – sandėliukas, tarp vietos lietuvių turi juokingą pavadinimą, bet dabar jo nepamenu.

Šalia naujųjų namų vėl radau kelias greito maisto užeigas. Vienoje iš jų labai pamėgau pirkti vištienos gabaliukus „chicken nuggets“. Kainuodavo jie labai pigiai. Tik po to, kai visur pradėjo rašyti, iš kokių atliekų gaminami tie „nagetai", supratau, kame šuo pakastas.

Bet ir šis butas buvo tik laikina stotelė mano epopėjoje. Už geros savaitės vienas iš naujųjų bendrabučių surinko mane su visais negausiais mano daiktais ir pridavė savo pažįstamiems į netoliese esantį „Seven Kings“ rajoną. Būčiau su mielu noru likęs tame senajame name, bet, jei vežė, tai ir važiavau. Naujajame name jau turėjau nuosavą kambarį ir įsikūriau ilgesniam laikui. Nenustebau visiškai, kad tas „ilgesnis“ laikas ilgai neužtruko, bet apie tai ir apie mano darbinius nuotykius – kitoje dalyje.

Remigijus Kostrovickas,
Cepelinas.co.uk