Dabar papasakosiu apie savo ekstremaliausią darbinės karjeros etapą Londone – reklaminių skrajučių platinimą po namus. Kaip jau rašiau anksčiau, atvykau į Angliją dirbti žurnalistu vietos lietuvių laikraštyje. Deja, šis leidinys ilgai negyvavo, tad man teko keisti savo profilį – iš laikraščio darbuotojo tapau grindų klojėju, o vėliau – dar ir lapelių mėtytoju bei dažytoju. Tai kame tas lapelių mėtymo žavesys? :)

Aplinkos pakeitimas – į naudą?
Užsidarius laikraščiui „Europietis“, kuriame aš mažiau ar daugiau (ne)kokybiškai atlikinėjau žurnalisto ir net reklamos pardavimų vadybininko pareigas, mano ir laikraščio leidėjo keliai susikirsdavo vis rečiau. Padirbau jo grindų klojimo firmoje, pasiėmiau paskutinius pinigėlius už darbą laikraštyje ir... vėl supratau, kad pastovaus darbo kaip ir neturiu.

Tuo metu gyvenau Seven Kings rajone, Londono Rytuose. Vienoje iš pirmųjų šios istorijos dalių jau rašiau, jog draugas, kurio namuose buvau laikinai apsistojęs, mane su visa manta surinko ir išvežė į naująjį butą. Tą butą valdė neypatingai draugiška mano tautietė. Tada klestėjo ir dabar Londone klesti kambarių pernuomavimas – lietuvis išsinuomoja butą arba namą, pats gyvena viename kambaryje, o likusius kambarius išnuomoja savo tautiečiams. Žodžiu, tavo kambariokas gali būti visiškai atsitiktinis žmogus. Man taip ir buvo – bute, be šeimininkės su jos mažamečiu sūnumi, dar gyveno trys vaikinai. Iš jų nuolatinį darbą turėjo vienas. Taip jau sutapo, kad būtent jo kambaryje buvo laisva lova, kuri laikinai tapo mano privačiu kampeliu bendrabučio tipo bute.

Ilgai aš ten neištvėriau – savaitės dienomis namuose (jei tą butą galima vadinti namais) būdavo ramu – kas dirba, o kas sau ramiai namie sėdi. Bet savaitgaliais prasidėdavo festivaliai su degtine ir rusiška muzika. Ai, dar mano kambariokas girtas apsiverkdavo ir pasakodavo, kaip jis myli savo vaiką, kuris liko su mama Lietuvoje. Be abejo, jis buvo išsiskyręs. Vienas iš tokių balių baigėsi tuo, jog tas mano rusiškų dainų, degtinės ir girtų ašarų mėgėjas girtas sukėlė avariją... Vienintelė paguoda gyvenant tame bute buvo ta, jog nedingdavo daiktai. Atrodo, kad daiktai ir neturi dingi, bet tais laikais daliai Britanijos lietuvių apgauti ar apvogti savo tautietį buvo beveik prestižo reikalas :)

Taip jau sutapo, kad visai netoliese kiti pažįstami lietuviai nuomojosi visą namą ir jame atsilaisvino kambarys. Nors už tą kambarį man reikėjo mokėti daugiau, bet ilgai nesvarsčiau ir palikau savo ankstesnius namus su linksmaisiais kambariokais. Tiesa, pagyvenusių žmonių porelė, vietoj kurios aš atsikrausčiau į naująjį namą, turėjo labai neblogą bizniuką :) Jie gatvėse rinkdavo anglų išmestus televizorius, kompiuterių monitorius, viską laikydavo savo kambaryje ir bandydavo nebrangiai prastumti savo tautiečiams :) Tada kartais pagalvodavau, kad iš XXI amžiaus pradžios Vilniaus papuoliau ne į Londoną, o į XX amžiaus vidurio (geriausiu atveju) Londoniškių kaimą.

Lapelių mėtymas. Kiekviena diena – naujas nuotykis

Mano naujieji namai buvo tarsi kolūkio bendrabutis – visi naujieji kambariokai ir kambariokės dirbo tam pačiam bosui, kuris ir pats gyveno su mumis ir, kurio vardu buvo išnuomotas visas namas. Šio vyriškio su spalvota praeitimi Lietuvoje biznis buvo padėvėtų rūbų rinkimas ir gabenimas į Lietuvą. Tapau smulkiu šios pinigų darymo mašinos sraigteliu :) Tokio verslo modelį prieš dešimtmetį žinojo visi Anglijos lietuviai – po butus ir namus išmėtomi reklaminiai lapeliai su prašymu senus nereikalingus rūbus palikti maišuose lauke. Tada pravažiuoja rinkėjų brigada ir surenka tuos maišus. Visi surinkti rūbai suvežami į vieną vietą, pakraunami į sunkvežimį ir išsiunčiami į Lietuvą. Lietuvoje jie arba parduodami skudurynuose, arba siunčiami dar toliau į Rytus. Kai kurios rinkėjų firmos nepasikuklindavo ant lapelių užrašyti, jog renka labdarą trečiojo pasaulio šaliai Lietuvai, kurioje visi miršta badu. Mano firmos lapeliai buvo kur kas kuklesni – lapelyje buvo prašoma tik padėti skurstantiems neturtingų šalių gyventojams.

Kadangi tuo metu nuolatinio darbo neturėjau, tad kibau į tų lapelių platinimą. Šio darbo privalumas ir minusas tuo pačiu metu – visada esi gryname orei bei mėtai lapelius nepažįstamose Londono vietose. Darbas nebuvo ypatingai sunkus, bet ganėtinai nuobodus – pasiimi tūkstantį lapelių ir vaikštai po kiemus mėtydamas juos į duryse esančias pašto skyles. O už durų kartais tykodavo įvairūs siurprizai. Pavyzdžiui, šuo, kuriam tavo pirštai su lapeliu atrodo labai panašūs į žaisliuką, kurį galima nukąsti. Arba pakalbėti norintys pagyvenę, neblaivūs britai. Sunkiausiai su tokiais būdavo Rytų Londono rajonuose, nes ten daugelis žmonių kalba koknių tarme, kuri sunkiai suprantama net daugeliui kitų Londono gyventojų.

Iš įvairiausių nutikimų bemėtant lapelius, labiausiai įsiminė viena diena Pietų Londone. Mėčiau lapelius pagrinde juodaodžių apgyvendintame ne pačiame ramiausiame rajone. Užsuku už kampo, o ten – akligatvis, kuriame gal penki ar šeši juodukai jaunuoliai sustoję ratu garsiai leidžia muziką. Na, visi tikriausiai esate girdėję apie Londono (ir ypatingai Pietų Londono) paauglių gaujas. Jų tarpusavio konfliktai kartais baigiasi nužudymais ar sunkioms traumomis. Tad, išvydęs tą kompaniją, tikrai pasijutau nemaloniai. Bet ką daryti – apsisukti ir eiti? Kažkodėl pagalvojau, kad geriausiai elgtis natūraliai ir išmėtyti lapelius po akligatvyje esančius namus. Viskas praėjo ganėtinai sklandžiai, išskyrus vieno vaikino repliką, kad šiukšlinti jų rajone negalima.

Kiti kolegos lapelių mėtytojai ir mėtytojos pripasakojo daugiau „linksmų“ nuotykių. Žmonėms tekdavo susidurti su eksibicionistais, bėgti nuo šunų, netikėtai užklupusius gamtinius reikalus atlikti perlipus tvorą kieno nors sode. Žodžiu, kupinas nuotykių ir išbandymų darbas. Beje, tikriausiai, nėra nė vieno Londono rajono, kuriame nebūčiau bent kartą mėtęs tų lapelių :)

Dar prisiminiau vieną momentą, kai tikrai užėjo pyktis. Vakare pavargęs po lapelių mėtymo grįžinėjau iš kažkurio Londono pakraščio ir prie manęs stotyje priėjo dvi apkūnokos merginos. Jos liūdnai paaiškino, kad šioje šalyje gyventi labai sunku ir todėl joms trūksta pinigų nusipirkti porciją bulvių fri. Beveik garantuoju, kad jos gyvenime nebuvo dirbusios, jų tėvai nebuvo dirbę ir net jų tėvų tėvai neturėjo tokio nepatogumo, kaip darbas...

Kitoje dalyje – kaip iš lapelių mėtytojo po truputi tapau dažytoju bei pradėjau savo pirmuosius mažus bizniukus.

Remigijus, Anglija.lt , Cepelinas.co.uk