Kam nereikia mokėti angliškai? - Anglija.lt
 

Kam nereikia mokėti angliškai? 

Kalbos klausimas lietuviams labai jautrus. Štai pakilo baisus triukšmas, ar kandidatai į ministrus moka angliškai. Pasirodo, negražu net klausti, ar būsimieji svarbiausi valstybės atstovai moka bent vieną kurią, išskyrus rusų, užsienio kalbą. Svarbu kompetencija, o ne kalbos mokėjimas, tam yra vertėjai. Bet būtų pats laikas bent prieš valytojomis ir statybininkais dirbančius emigrantus susigėsti – net jie ima suprasti, kad anglų kalbą mokėti naudinga.

Jeigu kam būsimų Lietuvos ministrų sugretinimas su Anglijoje nekvalifikuotus darbus dirbančiais lietuviais nuskambėjo kaip įžeidimas, iš karto atsiprašau. Bet panašumų matau, ir jie susiję ne su išsilavinimo lygiu, o su atvirumu aplinkai, su noru ir sugebėjimu bendrauti ne vien su savo šeima, bet su platesniu žmonių ratu.

Juk norint ir Anglijoje be anglų kalbos galima puikiausiai apsieiti. Valstybinėse įstaigose, ligoninėse, policijoje ar teismuose imigrantai nemokamai aprūpinami vertėjais, o apsipirkti parduotuvėje užtenka ir trijų žodžių – hi, yes ir no. Net ir jie nebūtini. Išgyventi be vietinės kalbos Anglijoje įmanoma ir yra gana daug tokių, kurie taip ir gyvena. Turiu galvoj ne vien lietuvius. O sakydama gyvena turiu galvoje egzistuoja, t.y. sugeba nenumirti badu ir pratęsti giminę. Apie ryšių su supančia aplinka užmezgimą bei dalyvavimą visuomenės gyvenime nėra nei kalbos.

Panašų užsisklendusios, saviizoliacijoje gyvenančios, savo sultyse verdančios bendruomenės įspūdį daro ir Lietuva. Gal dėl to, kad nemažai tų, kurie atviresni kontaktams ir domisi platesniu pasauliu, išvažiavo, o likusiesiems užtenka savo daržo problemų.

Įdomu ir tai, kad būtent anglų kalbos mokėjimas ar nemokėjimas itin susiję su savo vertės pasitikrinimu. Jeigu įsiuntama vien dėl klausimo, ar moki angliškai, tai su saviverte tikrai ne kas. O savo vertės nejaučiantis asmuo kokį postą beužimtų ir kiek išmokto pasitikėjimo savimi bedemonstruotų, yra lengvai manipuliuojamas.

Kadų kadais, praeito šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje pasitaikė proga su dviem Lietuvos parlamentarais dalyvauti konferencijoje apie moterų teises. Konferencija vyko Briuselyje, į ją iš visos Europos susirinko įtakingi asmenys - vyrai ir moterys. Mokslininkai ir politikai skaitė pranešimus.

Konferencija vyko angliškai be vertimo, ir kvietime apie tai buvo pranešta. Mūsų Seimo nariai – konservatorius ir socialdemokratė – nei vienas tos kalbos nemokėjo. Kol sėdėdavo salėje, viskas gerai, bet per kavos pertraukėles ar pietaujant kitų konferencijos dalyvių užkalbinti jie išsigąsdavo ir purtydavo galvas. Vėliau susirado baltarusių ar ukrainiečių delegaciją ir bendravo su jais rusiškai. Rusų kalba bandė bendrauti ir su estais, bet nepavyko – šie rusiškai kalbėti kategoriškai atsisakė.

Nesupratau, kodėl jie į tą jiems nesuprantama kalba organizuotą konferenciją važiavo? Gal dėl to, kad už viską sumokėjo organizatoriai, ir jiems tai buvo proga paturistauti? Kai paklausiau, pasakė, kad daugiau nebuvo kam. Aš jų vietoje tokioje situacijoje būčiau sudegusi iš gėdos. Bet jie nesudegė. Tačiau kituose seimuose jų nebebuvo – arba nekandidatavo, arba nebuvo išrinkti.

Tikrai nesiginčysiu su tais, kurie sakys, kad sunku angliškai išmokti iš knygų ar kursuose. Bet jei būsimieji ministrai turi ūpą mokintis, turiu pasiūlymą susikrovus lagaminą atvažiuoti bent metams į Londoną ir padirbėti statybose ar kambarine viešbutyje. Nauda dviguba – ir kalbos pagrindų išmoksite, ir tikro gyvenimo paragausite.

Zita Čepaitė

Kalbos klausimas lietuviams labai jautrus. Štai pakilo baisus triukšmas, ar kandidatai į ministrus moka angliškai. Pasirodo, negražu net klausti, ar būsimieji svarbiausi valstybės atstovai moka bent vieną kurią, išskyrus rusų, užsienio kalbą. Svarbu kompetencija, o ne kalbos mokėjimas, tam yra vertėjai. Bet būtų pats laikas bent prieš valytojomis ir statybininkais dirbančius emigrantus susigėsti – net jie ima suprasti, kad anglų kalbą mokėti naudinga.

Jeigu kam būsimų Lietuvos ministrų sugretinimas su Anglijoje nekvalifikuotus darbus dirbančiais lietuviais nuskambėjo kaip įžeidimas, iš karto atsiprašau. Bet panašumų matau, ir jie susiję ne su išsilavinimo lygiu, o su atvirumu aplinkai, su noru ir sugebėjimu bendrauti ne vien su savo šeima, bet su platesniu žmonių ratu.

Juk norint ir Anglijoje be anglų kalbos galima puikiausiai apsieiti. Valstybinėse įstaigose, ligoninėse, policijoje ar teismuose imigrantai nemokamai aprūpinami vertėjais, o apsipirkti parduotuvėje užtenka ir trijų žodžių – hi, yes ir no. Net ir jie nebūtini. Išgyventi be vietinės kalbos Anglijoje įmanoma ir yra gana daug tokių, kurie taip ir gyvena. Turiu galvoj ne vien lietuvius. O sakydama gyvena turiu galvoje egzistuoja, t.y. sugeba nenumirti badu ir pratęsti giminę. Apie ryšių su supančia aplinka užmezgimą bei dalyvavimą visuomenės gyvenime nėra nei kalbos.

Panašų užsisklendusios, saviizoliacijoje gyvenančios, savo sultyse verdančios bendruomenės įspūdį daro ir Lietuva. Gal dėl to, kad nemažai tų, kurie atviresni kontaktams ir domisi platesniu pasauliu, išvažiavo, o likusiesiems užtenka savo daržo problemų.

Įdomu ir tai, kad būtent anglų kalbos mokėjimas ar nemokėjimas itin susiję su savo vertės pasitikrinimu. Jeigu įsiuntama vien dėl klausimo, ar moki angliškai, tai su saviverte tikrai ne kas. O savo vertės nejaučiantis asmuo kokį postą beužimtų ir kiek išmokto pasitikėjimo savimi bedemonstruotų, yra lengvai manipuliuojamas.

Kadų kadais, praeito šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje pasitaikė proga su dviem Lietuvos parlamentarais dalyvauti konferencijoje apie moterų teises. Konferencija vyko Briuselyje, į ją iš visos Europos susirinko įtakingi asmenys - vyrai ir moterys. Mokslininkai ir politikai skaitė pranešimus.

Konferencija vyko angliškai be vertimo, ir kvietime apie tai buvo pranešta. Mūsų Seimo nariai – konservatorius ir socialdemokratė – nei vienas tos kalbos nemokėjo. Kol sėdėdavo salėje, viskas gerai, bet per kavos pertraukėles ar pietaujant kitų konferencijos dalyvių užkalbinti jie išsigąsdavo ir purtydavo galvas. Vėliau susirado baltarusių ar ukrainiečių delegaciją ir bendravo su jais rusiškai. Rusų kalba bandė bendrauti ir su estais, bet nepavyko – šie rusiškai kalbėti kategoriškai atsisakė.

Nesupratau, kodėl jie į tą jiems nesuprantama kalba organizuotą konferenciją važiavo? Gal dėl to, kad už viską sumokėjo organizatoriai, ir jiems tai buvo proga paturistauti? Kai paklausiau, pasakė, kad daugiau nebuvo kam. Aš jų vietoje tokioje situacijoje būčiau sudegusi iš gėdos. Bet jie nesudegė. Tačiau kituose seimuose jų nebebuvo – arba nekandidatavo, arba nebuvo išrinkti.

Tikrai nesiginčysiu su tais, kurie sakys, kad sunku angliškai išmokti iš knygų ar kursuose. Bet jei būsimieji ministrai turi ūpą mokintis, turiu pasiūlymą susikrovus lagaminą atvažiuoti bent metams į Londoną ir padirbėti statybose ar kambarine viešbutyje. Nauda dviguba – ir kalbos pagrindų išmoksite, ir tikro gyvenimo paragausite.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 10)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: