Kam reikalingos garsenybės? 

Anglijoj gyvenant neišvengiamai tenka susidurti su tokia sąvoka kaip garsenybių kultūra (celebrity culture). Tai ištisa žiniasklaidos industrija, apimanti iliustruotus pasakojimus apie garsenybių gyvenimus ir nuotykius. Lietuvoje tokia industrija irgi egzistuoja. Kaip sekasi Stumbrų ir Šedžių šeimynėlėms, ar ką pusryčiams valgė kokia nors Ivanova, turbūt žino kas antras Lietuvos gyventojas. Bet dar neteko girdėti, kad Lietuvoj jiems būtų mokama už apsilankymą kavinėje ar madų pristatyme. Lietuvos žvaigždutės dar džiaugiasi pakviestos ir pinigų neprašo – iki tikro garsenybės statuso joms dar toli.

Kartą teko būti parodos atidaryme, į kurį atvyko BBC1 vakaro žinių ir kitų populiarių televizijos laidų vedėja Fiona Bruce. Kadangi parodą organizavo lietuvė ir buvo eksponuojami lietuvių dailininkų kūriniai, pasiteiravau, kaip pavyko lietuviška paroda sudominti tokį žinomą žmogų. Atsakymas buvo paprastas – mes sumokėjom.

Buvau taip nustebinta, kad net nepaklausiau kiek, bet parodos organizatorei mokėti už garsenybės vizitą į parodos atidarymą atrodė visiškai normali praktika. Ji paaiškino, kad užtenka paskambinti garsenybės agentui, kurį turi visos garsenybės, pateikti pasiūlymą, sutarti dėl kainos ir žvaigždė tavo. Valandai ar dviem – irgi priklauso nuo kainos. Panašu į eskortą, ar ne?

Tie, kas perka garsenybes savo renginiams papuošti, nelinkę tuo didžiuotis ar girtis. Tai gyvenimo būtinybė ir tiek. Nieko nepadarysi, jei paprasti piliečiai atkreipia dėmesį tik į tai, ką vertina žinomi žmonės. Batai, drabužiai, turistinių maršrutų kryptys, pomėgiai, skoniai, net vertybės modeliuojami pagal žvaigždes ir žvaigždutes.

Nenuostabu, kad žmonės, ypač jauname amžiuje, ką nors kopijuoja, nori būti panašūs į savo garbinamus objektus. Sakyčiau – puiku, jei paauglės šoktų kopijuoti jau minėtą žinomą žurnalistę ir laidų vedėją. Bet dažniausiai šokama kopijuoti tas ir tuos, kurie garsenybėmis tampa ne dėl proto ar talento, o dėl to, kad mielai eksponuoja tam tikras savo kūno dalis. O kadangi tas kūno dalis visi turime, tai įsivaizduoti, kad garsenybe galim tapti kiekvienas, visai nesunku.

Tačiau peik nepeikęs garsenybių kultūra šiandien reikalinga kaip oras ir vanduo. Ji suteikia žmonėms orientyrus - tegu apgaulingus bet geriau, negu jokių, ji padeda susigaudyti, kas ko vertas, suteikia pramogą ir susietumo su kitais iliuziją. Ir dar - garsenybių kultūrai galima suversti visas kaltes dėl visuomenę apnikusių blogybių.

Neseniai paskelbtas tyrimas, atskleidęs, kad Britanijoje vaikai pernelyg anksti tampa suaugusiais, kad kas trečias dvylikametis yra žiūrėjęs porno filmus, o du trečdaliai susirūpinę dėl savo išvaizdos, žodžiu, dar vaikai, o interesai nedaug kuo skiriasi nuo suaugusiųjų. Įdomiausia, kad kaltų dėl ankstyvo vaikų suaugimo tyrėjams toli ieškoti neprireikė: tai pornografija internete ir garsenybių kultūra.

Pornografija internete – atskiras klausimas; jos prieinamumą galima apriboti, bet to nesiimama. Ir ne dėl baimės, kaip dažnai skelbiama, suvaržyti “žodžio” laisvę. (“Žodžio” būtinai turiu paimti į kabutes, nes pornografijos filmuose, kiek jos mačiau, nesu fanė, žodžių kaip ir nėra.) Pornografija internete neribojama dėl vienos paprastos priežasties - ten sukasi XXL pinigai, o ten kur XXL pinigai, ten reguliuojančių taisyklių dydis yra XXS.

Na o garsenybių kultūra kaip tas berniukas, kurį visi muša - jai priekaištauti galima ne tik dėl vaikų per ankstyvo suaugumo, bet ir dėl senių suvaikėjimo. Ir apskritai, dėl visko, kas kiekvienam iš mūsų nepatinka.

Zita Čepaitė

Anglijoj gyvenant neišvengiamai tenka susidurti su tokia sąvoka kaip garsenybių kultūra (celebrity culture). Tai ištisa žiniasklaidos industrija, apimanti iliustruotus pasakojimus apie garsenybių gyvenimus ir nuotykius. Lietuvoje tokia industrija irgi egzistuoja. Kaip sekasi Stumbrų ir Šedžių šeimynėlėms, ar ką pusryčiams valgė kokia nors Ivanova, turbūt žino kas antras Lietuvos gyventojas. Bet dar neteko girdėti, kad Lietuvoj jiems būtų mokama už apsilankymą kavinėje ar madų pristatyme. Lietuvos žvaigždutės dar džiaugiasi pakviestos ir pinigų neprašo – iki tikro garsenybės statuso joms dar toli.

Kartą teko būti parodos atidaryme, į kurį atvyko BBC1 vakaro žinių ir kitų populiarių televizijos laidų vedėja Fiona Bruce. Kadangi parodą organizavo lietuvė ir buvo eksponuojami lietuvių dailininkų kūriniai, pasiteiravau, kaip pavyko lietuviška paroda sudominti tokį žinomą žmogų. Atsakymas buvo paprastas – mes sumokėjom.

Buvau taip nustebinta, kad net nepaklausiau kiek, bet parodos organizatorei mokėti už garsenybės vizitą į parodos atidarymą atrodė visiškai normali praktika. Ji paaiškino, kad užtenka paskambinti garsenybės agentui, kurį turi visos garsenybės, pateikti pasiūlymą, sutarti dėl kainos ir žvaigždė tavo. Valandai ar dviem – irgi priklauso nuo kainos. Panašu į eskortą, ar ne?

Tie, kas perka garsenybes savo renginiams papuošti, nelinkę tuo didžiuotis ar girtis. Tai gyvenimo būtinybė ir tiek. Nieko nepadarysi, jei paprasti piliečiai atkreipia dėmesį tik į tai, ką vertina žinomi žmonės. Batai, drabužiai, turistinių maršrutų kryptys, pomėgiai, skoniai, net vertybės modeliuojami pagal žvaigždes ir žvaigždutes.

Nenuostabu, kad žmonės, ypač jauname amžiuje, ką nors kopijuoja, nori būti panašūs į savo garbinamus objektus. Sakyčiau – puiku, jei paauglės šoktų kopijuoti jau minėtą žinomą žurnalistę ir laidų vedėją. Bet dažniausiai šokama kopijuoti tas ir tuos, kurie garsenybėmis tampa ne dėl proto ar talento, o dėl to, kad mielai eksponuoja tam tikras savo kūno dalis. O kadangi tas kūno dalis visi turime, tai įsivaizduoti, kad garsenybe galim tapti kiekvienas, visai nesunku.

Tačiau peik nepeikęs garsenybių kultūra šiandien reikalinga kaip oras ir vanduo. Ji suteikia žmonėms orientyrus - tegu apgaulingus bet geriau, negu jokių, ji padeda susigaudyti, kas ko vertas, suteikia pramogą ir susietumo su kitais iliuziją. Ir dar - garsenybių kultūrai galima suversti visas kaltes dėl visuomenę apnikusių blogybių.

Neseniai paskelbtas tyrimas, atskleidęs, kad Britanijoje vaikai pernelyg anksti tampa suaugusiais, kad kas trečias dvylikametis yra žiūrėjęs porno filmus, o du trečdaliai susirūpinę dėl savo išvaizdos, žodžiu, dar vaikai, o interesai nedaug kuo skiriasi nuo suaugusiųjų. Įdomiausia, kad kaltų dėl ankstyvo vaikų suaugimo tyrėjams toli ieškoti neprireikė: tai pornografija internete ir garsenybių kultūra.

Pornografija internete – atskiras klausimas; jos prieinamumą galima apriboti, bet to nesiimama. Ir ne dėl baimės, kaip dažnai skelbiama, suvaržyti “žodžio” laisvę. (“Žodžio” būtinai turiu paimti į kabutes, nes pornografijos filmuose, kiek jos mačiau, nesu fanė, žodžių kaip ir nėra.) Pornografija internete neribojama dėl vienos paprastos priežasties - ten sukasi XXL pinigai, o ten kur XXL pinigai, ten reguliuojančių taisyklių dydis yra XXS.

Na o garsenybių kultūra kaip tas berniukas, kurį visi muša - jai priekaištauti galima ne tik dėl vaikų per ankstyvo suaugumo, bet ir dėl senių suvaikėjimo. Ir apskritai, dėl visko, kas kiekvienam iš mūsų nepatinka.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 12)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: