Nors visada optimistiškai tvirtinu, kad neturiu vilties pasenti, visgi kartkartėmis dingteli mintis – o kur dėsiuosi išėjusi į pensiją. Gyvensiu apšepusiame daugiabutyje Vilniuje arba Londone? Tikrai ne. Mano svajonė – įsigyti gabaliuką žemės kur nors Prancūzijos pietuose ir auginti figas. Ir nenustebčiau, jei koks nors anglas svajoja nusipirkti žemės Lietuvoje ir auginti bulves.

Vienais metais pasitaikė proga Kalėdas praleisti Ispanijoje, nuostabaus grožio nacionaliniame Andalūzijos parke, įsikūrusiame maždaug šimtas kilometrų į šiaurę nuo Gibraltaro. Vykau į svečius pas pažįstamus anglus, du prie septyniasdešimtmečio slenksčio artėjančius senukus, aukštai kalnuose įsigijusius apleistą avių augintojo fermą ir užveisusius ten vaismedžių sodą. Šildymą ir šiltą vandenį jiems tiekė saulės baterijos, generatorius gamino elektrą, nedidelis vandens siurbliukas iš kalnų šaltinio pumpavo vandenį į vandens saugyklą kieme.

Tokių vietų, kurias iš suvargusių avių augintojų už grašius nupirkę anglai pavertė rojaus sodais – pilna Ispanija. Gal įteisinus žemės pardavimą taip atsitiks ir Lietuvoje? Juk klimatas, bent vasarą, beveik artimas ispaniškam. O apleistų žemės sklypelių Ispanijoje pristigus, gal anglai susigundys savo atostogų namus įsirengti prie ežero Ignalinoje ar Dzūkijos pušynuose?

Nuoširdžiai prisipažinsiu – nežinau, ar įteisinus žemės pardavimą užsieniečiams Lietuvai nuo to bus geriau, ar blogiau. Nors, kai pagalvoji, kokia čia bėda, jei porelė olandų sumanys užveisti kur nors netoli Kaišiadorių kelis hektarus tulpių?
Bet Lietuvoj kilo didelis erzelis. Parašų rinkimo dėl referendumo vajus, pasiekęs net emigrantus. Pašaipos ir panieka iš valdžios lūpų referendumo šalininkams. Nenoras pripažinti surinktų balsų. Desperatiški raginimai pasirašiusiems atšaukti savo parašus. Tirados užgauliojimų, šliužais vadinant tuos, kurie pasisako prieš žemės pardavimą.

Kas dedasi? Kur tolerancija, kurios taip reikalaujama, kai eina kalba apie gėjus?
Ir nors manau, kad žemės pardavimas užsieniečiams Lietuvai nebūtų kenksmingas, aš pasisakau už referendumą. Tegu sprendžia žmonės. Ką pasirinks, tą turės. Bet kodėl Lietuvos valdžia, nesvarbu kokios spalvos ir partijos, taip sunerimo? Pasižiūrėtų i britus, kurių situacija daug sudėtingesnė – juk Škotijos referendumas grasina valstybės vientisumui. Duodu galvą kirsti, kad Britanijos valdžiai tas sumanymas labai nepatinka. Tačiau jokios isterijos.

Ar jums mieli landsbergiai, kubiliai, grybauskaitės, masiuliai ir visi kiti, kurie jau 20 metų maišotės politikoje, taip sunku į savo galvas įsidėti, kad pagarba kito nuomonei, yra demokratijos pamatas? Jeigu žmonėms atrodo, kad reikia referendumo, vadinasi - reikia.

Manau, kad šis referendumas - tai paskutinė galimybė Lietuvos politikams pasimokyti demokratijos. Jei šį kartą neišmoks, tai nebėra prasmės vargintis – išparduodame, kas dar liko, ir skirstomės. Kam mums ta valstybė, jei nemokam normaliai tvarkytis?

Zita Čepaitė