Kandidatas į Britanijos premjero postą J. Corbyn – potencialus Rusijos draugas 

Jau šį trečiadienį Didžiosios Britanijos gyventojų laukia politinis spektaklis – premjero Davido Camerono pirmasis tiesioginis susidūrimas su naujuoju opozicijos lyderiu Jeremy Corbynu.
Pastarasis, šeštadienį ryškia persvara laimėjęs Leiboristų partijos pirmininko rinkimus, žada pasiūlyti centro kairės politinei jėgai naują radikalią viziją. Tuo metu konservatoriai rengiasi būsimiems mūšiams, taikydamiesi į ankstesnius J. Corbyno pasisakymus užsienio bei saugumo politikos klausimais. Ar tikrai J. Corbyno sėkmė 2020 metų rinkimuose atneštų Rusijai naują draugą Vakarų Europoje?

Tai, kad leiboristai turės naują vadovybę, buvo aišku jau nuo šių metų gegužės, kai tuometinis partijos lyderis Edas Milibandas atsistatydinęs prisiėmė atsakomybę dėl pralaimėjimo parlamento rinkimuose. Jau kurį laiką buvo žinoma ir tai, kad pirmininko rinkimus turėtų laimėti J. Corbynas, taip ir nesulaukęs rimtesnio pasipriešinimo.

Tačiau pats J. Corbyno iškilimas buvo netikėtas. Nors jis Parlamento nariu mažiausioje plotu Londono ir visos Didžiosios Britanijos rinkimų apygardoje buvo išrinktas dar 1983 metais, dar visai neseniai jis tebuvo mažai kam žinomas leiboristų partijos autsaideris. Kai J. Corbynas birželio mėnesį pranešė kandidatuojantis į leiboristų partijos pirmininkus, daugelis numojo ranka. Kol nepasirodė viešosios nuomonės apklausų rezultatai, įtvirtinę jį kaip aiškų favoritą.

Europinės kairės krizė

Kur slypi J. Corbyno sėkmės paslaptis? Johnas Cassidy iš „The New Yorker“ nurodo, kad „J. Corbyno sėkmė nėra tokia jau šokiruojanti. Tai yra naujausia europinės centro kairės krizės apraiška, susiduriant su lėtu ekonomikos augimu ir taupymo ekonomika. Britiškame kontekste ji taip pat atspindi „naujojo Darbo“ lyderių kartos, iškilusios, kai Tony Blairas ir Gordonas Brownas vadovavo partijai, nesėkmę“.

Graikiją sukrėtus neregėto masto krizei, tradicines partijas nušlavė radikalūs „Syriza“ socialistai su Aleksiu Cipru priešakyje (ir, kaip dažnai teigiama, pagilino krizę chaotiškomis derybomis su tarptautiniais kreditoriais). Ispanijoje sumaištį ilgai kėlė „Podemos“ („Mes galime) kairieji populistai, tik neseniai vėl kiek smuktelėję viešosios nuomonės apklausose. Toje pačioje Didžiojoje Britanijoje, tiksliau, jos škotiškoje dalyje, Leiboristų partiją nustelbė taip pat centro kairei priskiriama Škotijos nacionalinė partija (SNP), siekianti dar ir Škotijos nepriklausomybės.

Pačių britų leiboristų lyderiai, kaip primena J. Cassidy, po 2008 metų, kai prasidėjo viešųjų finansų griūtis, pralaimėjo visus svarbiausius rinkimus ir, rodos, pasijuto nesaugiai. Jie nedrįso griežčiau pasisakyti prieš konservatorių vykdytą taupymo politiką, ir taip dar greičiau prarado savo rinkėjų pasitikėjimą. J. Corbynas, amžinas maištininkas, buvo vienas nedaugelio, kurie krizės metais nepailsdamas kritikavo tiek konservatorių, tiek ir savo partijos veiksmus. Ir tai galiausiai jam pelnė eilinių partijos narių, pavargusių nuo taupymo, simpatijas.

Daugybė klausimų

Vos per keletą leiboristų pirmininko rinkimų kampanijos mėnesių prie partijos prisijungė daugiau nei 100 tūkst. naujų narių. Vien per šeštadienio pavakarę ir sekmadienio pirmąją pusę, vos paskelbus apie J. Corbyno pergalę, prisijungė dar daugiau nei 15 tūkst. narių. Partijos sekretorius Iainas McNicolas „Twitter“ rašė, kad ji jau turi daugiau nei 325 tūkst. narių.

Toks svaiginamas partijos narių skaičiaus augimas pakurstė neramias diskusijas centro kairės pažiūrų dienraščių, tokių kaip „The Guardian“ ir „The Independent“, puslapiuose. Ar J. Corbynas laimėjo vien dėl naujųjų partiečių balsų? O gal partijai kaip niekad reikėjo „šviežio kraujo“?

Prie viso to prisidėjo svarbiausias klausimas – ar leiboristų partija su J. Corbynu priešakyje pajėgi laimėti 2020 metų parlamento rinkimus? Ne vien žiniasklaida, bet ir ankstesni leiboristų lyderiai, tokie kaip Tony Blairas ir Gordonas Brownas, šį kairįjį radikalą, pasisakantį už infrastruktūros įmonių nacionalizavimą, didesnius mokesčius turtingiesiems ir nemokamą aukštąjį mokslą, laiko iš esmės „neišrenkamu“. O didieji leiboristų priešininkai konservatoriai jau dabar skuba tai priminti kiekviena jiems patogia proga.

„Leiboristų partija dabar yra grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui, mūsų ekonominiam saugumui ir jūsų šeimos saugumui“, – tikrą audrą „Twitter“ sukėlė konservatorių lyderis, Didžiosios Britanijos premjeras D. Cameronas, pakartodamas gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono teiginį. Visa konservatorių partija, rodos, jau dabar kyla į puolimą prieš bene ryškiausią J. Corbyno trūkumą – jo ankstesnius pasisakymus užsienio ir saugumo politikos klausimais.

Liberali ir dešinioji žiniasklaida taip pat taria savo žodį. „Jis yra intuityviai nusiteikęs prieš Ameriką, nemėgsta NATO, nori atsisakyti Britanijos branduolinių ginklų, kaltina Vakarus dėl Rusijos invazijos Ukrainoje ir nemato jokių galimybių, kad britų kariai galėtų kovoti užsienyje, – vardija „The Economist“, galiausiai pereidamas prie ironijos. – Jis bičiuliaudavosi su teroristų grupėmis, įskaitant IRA, „Hamas“ ir „Hizbullah“. Jis abejingas Europos Sąjungai, kas nepadės premjerui D. Cameronui, mėginančiam išvengti „Brexit“ (Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES – Alfa.lt). Tuo pačiu metu skrieja sveikinimai iš: Bernie Sanderso Amerikoje, VDR besiilginčių vokiečių ir Cristinos Kirchner Argentinoje. Jai patinka jo planas dėl bendro Folklendų valdymo – dar vienas garantuotas būdas laimėti rinkėjų balsų.“

Britų žurnalistas Edwardas Lucasas, didelę karjeros dalį praleidęs analizuodamas Rusijos vidaus ir užsienio politiką, naujausiame komentare naujienų agentūrai BNS rėžė, kad „Corbyno draugai užsienyje rodo, kad jis netinka vadovauti Britanijai“. Labiausiai ilgamečiam „The Economist“ korespondentui ir redaktoriui kliūva J. Corbyno požiūris į Rusiją: „Piktnaudžiavimas valdžia įprastu atveju turėtų nemenkai užrūstinti poną Corbyną. Tačiau jis linkęs kai ko nematyti. Kremlius yra nusistatęs prieš Vakarus. Vakarai yra blogis. Taigi Kremlius yra geras.“

E. Lucasas taip pat vardija daugelį Rusijos valdančiojo režimo bruožų, kurie esą turėtų piktinti tokį „idealistišką politikos priešgyną“, kaip naujasis leiboristų vadovas, tačiau, rodos, nepriverčia jo atsisakyti simpatijų Vladimirui Putinui, kuris vykdo autoritarinę vidaus ir imperialistinę išorės politiką. Be kita ko, jis nesupranta, kaip J. Corbyno šalininkai gali dėl karo Ukrainoje kaltinti NATO, kai būtent Rusija taip akivaizdžiai siekia įbauginti savo artimiausias kaimynes.

Išbandymai kraštutinėms pozicijoms

Vien kritika ilgai sotus nebūsi, ir netgi britų konservatoriai tai turėtų suprasti. Kaip nurodo Sebastianas Payne'as straipsnyje Politico.eu, dešinioji partija šiuo metu puikiai supranta, kad ji yra atsidūrusi palankioje padėtyje, tačiau nenori perlenkti lazdos ir išeikvoti sukauptą politinį kapitalą, kai iki kitų parlamento rinkimų liko tiek daug, net penkeri metai. D. Camerono tinkamumą būti šalies premjeru, lyginant su J. Corbynu, šiuo metu teigiamai vertina gerokai daugiau britų, ir šį pranašumą konservatoriai gins visomis išgalėmis.

Vis dėlto, pasak S. Payne'o, jau artimiausiu metu Didžiajai Britanijai gali tekti apsispręsti dėl karinės intervencijos Sirijoje, kurią vis labiau skatina Europos Sąjungą užplūdę karo pabėgėliai. Galų gale atėjus laikui Parlamente balsuoti šiuo jautriu klausimu, J. Corbynas, jei nuspręstų būti ištikimas sau, greičiausiai balsuotų prieš, ir sulauktų aršios kritikos savo partijos viduje. Ir konservatoriai nepraleistų progos pakartoti, kad jis yra „grėsmė nacionaliniam saugumui“.

Viskas rodo, kad J. Corbynui artimiausiu metu greičiausiai nebus lengva. Jis sužadino dideles viltis, tačiau jas patenkinti, neturint valdžios, bus sunku. Naujojo leiboristų lyderio kraštutinės pozicijos daugeliu klausimų vers jį imtis veiksmų, kurie daug kam atrodys kaip rimtos politinės klaidos, o bandymai atsitraukti ir elgtis nuosaikiau kels ištikimiausių šalininkų pasipiktinimą.

Štai ir naujai sudarytame šešėliniame ministrų kabinete galima suskaičiuoti neįprastai daug moterų, tačiau nė viena jų pradžioje negavo iš tiesų aukštos pozicijos. Tai užtraukė leiboristams tradiciškai prijaučiančių feministų pyktį, o J. Corbyno komandai teko simboliškai nusileisti. Tokių situacijų, kai bus nepatenkinta viena ar kita grupė, opozicijos lyderio J. Corbyno karjeroje turėtų būti dar gerokai daugiau. Ir labai daug priklausys nuo to, kaip jam seksis su tokiais iššūkiais dorotis.

Jei pasitvirtins prognozės, kada Leiboristų partija dabar trauksis į politinio spektro kairę, tuo daugiau vietos centre liks (nusilpusiems) liberalams demokratams bei tiems patiems konservatoriams, kuriuos iš kitos, dešiniosios, pusės spaudžia dešinieji Nepriklausomybės partijos (UKIP) populistai. Kai kurie konservatorių parlamentarai, kaip teigia S. Payne'as, jau dabar įsivaizduoja save kaip tvirtus centristus bei „tikrą darbo ir darbo žmonių partiją“ – vizija, kurios turinys neabejotinai skiriasi nuo to, ką potencialiems rinkėjams planuoja pasiūlyti J. Corbynas.

Lietuvoje J. Corbynas daugiausiai dėmesio sulauks – jau dabar sulaukia – dėl savo pasisakymų užsienio politikos klausimais. Jei nebus didelių pokyčių, prieš 2020 metų britų rinkimus bent jau lietuviai turėtų būti tikri, ką norėtų matyti Didžiosios Britanijos premjero poste. Ir tai greičiausiai nebus J. Corbynas.

www.anglija.lt

Jau šį trečiadienį Didžiosios Britanijos gyventojų laukia politinis spektaklis – premjero Davido Camerono pirmasis tiesioginis susidūrimas su naujuoju opozicijos lyderiu Jeremy Corbynu.
Pastarasis, šeštadienį ryškia persvara laimėjęs Leiboristų partijos pirmininko rinkimus, žada pasiūlyti centro kairės politinei jėgai naują radikalią viziją. Tuo metu konservatoriai rengiasi būsimiems mūšiams, taikydamiesi į ankstesnius J. Corbyno pasisakymus užsienio bei saugumo politikos klausimais. Ar tikrai J. Corbyno sėkmė 2020 metų rinkimuose atneštų Rusijai naują draugą Vakarų Europoje?

Tai, kad leiboristai turės naują vadovybę, buvo aišku jau nuo šių metų gegužės, kai tuometinis partijos lyderis Edas Milibandas atsistatydinęs prisiėmė atsakomybę dėl pralaimėjimo parlamento rinkimuose. Jau kurį laiką buvo žinoma ir tai, kad pirmininko rinkimus turėtų laimėti J. Corbynas, taip ir nesulaukęs rimtesnio pasipriešinimo.

Tačiau pats J. Corbyno iškilimas buvo netikėtas. Nors jis Parlamento nariu mažiausioje plotu Londono ir visos Didžiosios Britanijos rinkimų apygardoje buvo išrinktas dar 1983 metais, dar visai neseniai jis tebuvo mažai kam žinomas leiboristų partijos autsaideris. Kai J. Corbynas birželio mėnesį pranešė kandidatuojantis į leiboristų partijos pirmininkus, daugelis numojo ranka. Kol nepasirodė viešosios nuomonės apklausų rezultatai, įtvirtinę jį kaip aiškų favoritą.

Europinės kairės krizė

Kur slypi J. Corbyno sėkmės paslaptis? Johnas Cassidy iš „The New Yorker“ nurodo, kad „J. Corbyno sėkmė nėra tokia jau šokiruojanti. Tai yra naujausia europinės centro kairės krizės apraiška, susiduriant su lėtu ekonomikos augimu ir taupymo ekonomika. Britiškame kontekste ji taip pat atspindi „naujojo Darbo“ lyderių kartos, iškilusios, kai Tony Blairas ir Gordonas Brownas vadovavo partijai, nesėkmę“.

Graikiją sukrėtus neregėto masto krizei, tradicines partijas nušlavė radikalūs „Syriza“ socialistai su Aleksiu Cipru priešakyje (ir, kaip dažnai teigiama, pagilino krizę chaotiškomis derybomis su tarptautiniais kreditoriais). Ispanijoje sumaištį ilgai kėlė „Podemos“ („Mes galime) kairieji populistai, tik neseniai vėl kiek smuktelėję viešosios nuomonės apklausose. Toje pačioje Didžiojoje Britanijoje, tiksliau, jos škotiškoje dalyje, Leiboristų partiją nustelbė taip pat centro kairei priskiriama Škotijos nacionalinė partija (SNP), siekianti dar ir Škotijos nepriklausomybės.

Pačių britų leiboristų lyderiai, kaip primena J. Cassidy, po 2008 metų, kai prasidėjo viešųjų finansų griūtis, pralaimėjo visus svarbiausius rinkimus ir, rodos, pasijuto nesaugiai. Jie nedrįso griežčiau pasisakyti prieš konservatorių vykdytą taupymo politiką, ir taip dar greičiau prarado savo rinkėjų pasitikėjimą. J. Corbynas, amžinas maištininkas, buvo vienas nedaugelio, kurie krizės metais nepailsdamas kritikavo tiek konservatorių, tiek ir savo partijos veiksmus. Ir tai galiausiai jam pelnė eilinių partijos narių, pavargusių nuo taupymo, simpatijas.

Daugybė klausimų

Vos per keletą leiboristų pirmininko rinkimų kampanijos mėnesių prie partijos prisijungė daugiau nei 100 tūkst. naujų narių. Vien per šeštadienio pavakarę ir sekmadienio pirmąją pusę, vos paskelbus apie J. Corbyno pergalę, prisijungė dar daugiau nei 15 tūkst. narių. Partijos sekretorius Iainas McNicolas „Twitter“ rašė, kad ji jau turi daugiau nei 325 tūkst. narių.

Toks svaiginamas partijos narių skaičiaus augimas pakurstė neramias diskusijas centro kairės pažiūrų dienraščių, tokių kaip „The Guardian“ ir „The Independent“, puslapiuose. Ar J. Corbynas laimėjo vien dėl naujųjų partiečių balsų? O gal partijai kaip niekad reikėjo „šviežio kraujo“?

Prie viso to prisidėjo svarbiausias klausimas – ar leiboristų partija su J. Corbynu priešakyje pajėgi laimėti 2020 metų parlamento rinkimus? Ne vien žiniasklaida, bet ir ankstesni leiboristų lyderiai, tokie kaip Tony Blairas ir Gordonas Brownas, šį kairįjį radikalą, pasisakantį už infrastruktūros įmonių nacionalizavimą, didesnius mokesčius turtingiesiems ir nemokamą aukštąjį mokslą, laiko iš esmės „neišrenkamu“. O didieji leiboristų priešininkai konservatoriai jau dabar skuba tai priminti kiekviena jiems patogia proga.

„Leiboristų partija dabar yra grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui, mūsų ekonominiam saugumui ir jūsų šeimos saugumui“, – tikrą audrą „Twitter“ sukėlė konservatorių lyderis, Didžiosios Britanijos premjeras D. Cameronas, pakartodamas gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono teiginį. Visa konservatorių partija, rodos, jau dabar kyla į puolimą prieš bene ryškiausią J. Corbyno trūkumą – jo ankstesnius pasisakymus užsienio ir saugumo politikos klausimais.

Liberali ir dešinioji žiniasklaida taip pat taria savo žodį. „Jis yra intuityviai nusiteikęs prieš Ameriką, nemėgsta NATO, nori atsisakyti Britanijos branduolinių ginklų, kaltina Vakarus dėl Rusijos invazijos Ukrainoje ir nemato jokių galimybių, kad britų kariai galėtų kovoti užsienyje, – vardija „The Economist“, galiausiai pereidamas prie ironijos. – Jis bičiuliaudavosi su teroristų grupėmis, įskaitant IRA, „Hamas“ ir „Hizbullah“. Jis abejingas Europos Sąjungai, kas nepadės premjerui D. Cameronui, mėginančiam išvengti „Brexit“ (Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES – Alfa.lt). Tuo pačiu metu skrieja sveikinimai iš: Bernie Sanderso Amerikoje, VDR besiilginčių vokiečių ir Cristinos Kirchner Argentinoje. Jai patinka jo planas dėl bendro Folklendų valdymo – dar vienas garantuotas būdas laimėti rinkėjų balsų.“

Britų žurnalistas Edwardas Lucasas, didelę karjeros dalį praleidęs analizuodamas Rusijos vidaus ir užsienio politiką, naujausiame komentare naujienų agentūrai BNS rėžė, kad „Corbyno draugai užsienyje rodo, kad jis netinka vadovauti Britanijai“. Labiausiai ilgamečiam „The Economist“ korespondentui ir redaktoriui kliūva J. Corbyno požiūris į Rusiją: „Piktnaudžiavimas valdžia įprastu atveju turėtų nemenkai užrūstinti poną Corbyną. Tačiau jis linkęs kai ko nematyti. Kremlius yra nusistatęs prieš Vakarus. Vakarai yra blogis. Taigi Kremlius yra geras.“

E. Lucasas taip pat vardija daugelį Rusijos valdančiojo režimo bruožų, kurie esą turėtų piktinti tokį „idealistišką politikos priešgyną“, kaip naujasis leiboristų vadovas, tačiau, rodos, nepriverčia jo atsisakyti simpatijų Vladimirui Putinui, kuris vykdo autoritarinę vidaus ir imperialistinę išorės politiką. Be kita ko, jis nesupranta, kaip J. Corbyno šalininkai gali dėl karo Ukrainoje kaltinti NATO, kai būtent Rusija taip akivaizdžiai siekia įbauginti savo artimiausias kaimynes.

Išbandymai kraštutinėms pozicijoms

Vien kritika ilgai sotus nebūsi, ir netgi britų konservatoriai tai turėtų suprasti. Kaip nurodo Sebastianas Payne'as straipsnyje Politico.eu, dešinioji partija šiuo metu puikiai supranta, kad ji yra atsidūrusi palankioje padėtyje, tačiau nenori perlenkti lazdos ir išeikvoti sukauptą politinį kapitalą, kai iki kitų parlamento rinkimų liko tiek daug, net penkeri metai. D. Camerono tinkamumą būti šalies premjeru, lyginant su J. Corbynu, šiuo metu teigiamai vertina gerokai daugiau britų, ir šį pranašumą konservatoriai gins visomis išgalėmis.

Vis dėlto, pasak S. Payne'o, jau artimiausiu metu Didžiajai Britanijai gali tekti apsispręsti dėl karinės intervencijos Sirijoje, kurią vis labiau skatina Europos Sąjungą užplūdę karo pabėgėliai. Galų gale atėjus laikui Parlamente balsuoti šiuo jautriu klausimu, J. Corbynas, jei nuspręstų būti ištikimas sau, greičiausiai balsuotų prieš, ir sulauktų aršios kritikos savo partijos viduje. Ir konservatoriai nepraleistų progos pakartoti, kad jis yra „grėsmė nacionaliniam saugumui“.

Viskas rodo, kad J. Corbynui artimiausiu metu greičiausiai nebus lengva. Jis sužadino dideles viltis, tačiau jas patenkinti, neturint valdžios, bus sunku. Naujojo leiboristų lyderio kraštutinės pozicijos daugeliu klausimų vers jį imtis veiksmų, kurie daug kam atrodys kaip rimtos politinės klaidos, o bandymai atsitraukti ir elgtis nuosaikiau kels ištikimiausių šalininkų pasipiktinimą.

Štai ir naujai sudarytame šešėliniame ministrų kabinete galima suskaičiuoti neįprastai daug moterų, tačiau nė viena jų pradžioje negavo iš tiesų aukštos pozicijos. Tai užtraukė leiboristams tradiciškai prijaučiančių feministų pyktį, o J. Corbyno komandai teko simboliškai nusileisti. Tokių situacijų, kai bus nepatenkinta viena ar kita grupė, opozicijos lyderio J. Corbyno karjeroje turėtų būti dar gerokai daugiau. Ir labai daug priklausys nuo to, kaip jam seksis su tokiais iššūkiais dorotis.

Jei pasitvirtins prognozės, kada Leiboristų partija dabar trauksis į politinio spektro kairę, tuo daugiau vietos centre liks (nusilpusiems) liberalams demokratams bei tiems patiems konservatoriams, kuriuos iš kitos, dešiniosios, pusės spaudžia dešinieji Nepriklausomybės partijos (UKIP) populistai. Kai kurie konservatorių parlamentarai, kaip teigia S. Payne'as, jau dabar įsivaizduoja save kaip tvirtus centristus bei „tikrą darbo ir darbo žmonių partiją“ – vizija, kurios turinys neabejotinai skiriasi nuo to, ką potencialiems rinkėjams planuoja pasiūlyti J. Corbynas.

Lietuvoje J. Corbynas daugiausiai dėmesio sulauks – jau dabar sulaukia – dėl savo pasisakymų užsienio politikos klausimais. Jei nebus didelių pokyčių, prieš 2020 metų britų rinkimus bent jau lietuviai turėtų būti tikri, ką norėtų matyti Didžiosios Britanijos premjero poste. Ir tai greičiausiai nebus J. Corbynas.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: