Karas keliuose - Anglija.lt
 

Karas keliuose 

Jurgita Sausaitytė

Ne, ne apie sprogmenis ir ne šaltuosius ginklus keliuose... Apie manierų karą tarp eismo dalyvių...

Daugiau nei pusę metų gyvenu Londone ir kasdien (išskyrus savaitgalius) vairuoju automobilį, bet nė karto (tpfu tpfu tpfu – tris kartus spjaunu per petį) nepatekau į avarinę situaciją!

Ir ne dėl to, kad būčiau puiki vairuotoja! Ir ne dėl to, kad eismo taisykles mokėčiau lyg penkis pirštus.

Priešingai: tik pradėjus važinėt Londono gatvėmis, buvau tikra nelaimė, patikėkit! Vien jau koks stresas bėgius perjunginėt kaire ranka (kai prieš tai šešerius metus buvau pratus - dešine!). Stresas vairuot kairiąją kelio puse ir pirmumą teikt važiuojantiems iš kairės!

Pirmas dvi savaites čia išliejau devynis prakaitus, kol įpratau! Jaučiausi lyg kvailoj komedijoj: praleidus man reikalingą gatvę, tekdavo apvažiuot didžiulį ratą, norint grįžt atgal. Mat eismas daugelyje vietų vienpusis ir negali tiesiog apsisukti čia pat ir važiuot norima linkme.

Kad ir kiek naujų, man neįprastų vairavimo subtilybių teko patirti, kad ir kiek kartų sukėliau kvailas blondiniškas situacijas kelyje (pripažįstu!), niekas nė nesuburbėjo (na, tik išskyrus tą atvejį, kai sunkvežimį vairavęs vyriškis atsidaręs langą šūktelėjo: „Lėčiau!”). Londone vairuotojai visad praleis, stabtels, kad kitam būtų patogu, ir mostels ranka (“ačiū”), jei jį praleisi (Lietuvoj sulauktum mojuojant nebent viduriniuoju pirštu).

Ne kartą pagalvojau: nejau esu SUPER mandagių žmonių krašte!? Bet juk Londonas – ne anglų miestas: juk čia suvažiavę viso pasaulio žmonės. Nejau lietuviai – barbarai?

Manau, kalbėt reiktų ne apie londoniečių SUPER mandagumą, o tiesiog apie mandagumo trūkumą Lietuvos gatvėse.

Dažniausia mes tesugebam vairuojančiam kolegai pagrūmot, kelyje nieko nepraleist (vien iš principo), o avarijos atveju, ieškot moters (ji visada kalta) arba aiškintis situaciją rėkiant išsijuosus (tarsi nuo to kas pasikeis).

Be viso to, kad vairuotojas vairuotojui – priešas, tai lietuviškam kely dar sutiksi ir kito plauko priešų: už kiekvieno bereikalingo krūmo, lyg vilkai tūnantys laimikio, slepiasi pareigūnai. Hm, juokinga… Kely žaidžiam žaidimus, lyg maži vaikai smėlio dėžėj.

Daugelyje pasaulio šalių pareigūnai – eismo dalyvių pagalbininkai, bet tik ne Lietuvoj! Juk iš kiekvieno reik išpešt naudos sau (pora litų, butelys ir panašios smulkmės…). Na gerai jau, perdaug neburbėsiu, nes atrodo, kad pamažu, situacija (kalbant apie kyšius) kinta į gerąją pusę. Bet…

Buvau nustebus, kai kartą naktinio Londono gatve užnugaryje pamačiau policijos pareigūnų automobilį. Kažką vijosi. Įsijungę šviesas ir net garsą!

“Turbūt įvyko kažkas rimto”, - pagalvojau. Kol galiausia, privažiavę šalia manęs, policininkai ėmė mojuoti (neva – sustok). “Ojoj, nejau kažko prisidirbau?!”. Kūnu perėjo šiurpulys, nejučia ėmė drebėt rankos. “Va dabar tai jau sumokėsiu”, - pamaniau. “Gal greitį viršijau?”, - mintys galvoj nedavė ramybės.


“Panele, ar jūs nerandat kelio?, - šyptelėjo pareigūnė. – Gal padėti?”. Išsišiepiau iki ausų, išgirdus klausimą. Net atsidusau, kaip palengvėjo. Mat policininkai pastebėjo, kaip prie šviesoforo kiek užsisėdėjau spoksodama į žemėlapį, tad… nusprendė mane pasivyt ir padėti!

“Neturi ką veikt“, - pagalvosit? Hm, o sėdėt krūmuose laukiant grobio – didelis veiksmas?

Čia policininkai greičio viršijančių negaudo: juos stebi vaizdo kameros. O ir apskritai greitį viršija nedaugelis. Keliuose čia šypsomasi, o nesimosikuojama.

Kad lietuviai keliuose – barbarai, esam patyrę kone kiekvienas ir dviračio šia tema neišradau. Bet paklauskim pirmiausia savęs: “Ar AŠ nesu barbaras? Ar praleidžiu šalia važiuojantį, o dviratininką tai turbūt su keiksmais mintyse palydžiu?..”.

Negaliu pykt, nes ir mano pačios atsakymas prieš aštuonis mėnesius būtų buvęs teigiamas… :)

Dažniausia tampam tokiais, kokius esam įpratę matyt aplinkui. Bet, jei pradėsim nuo savęs, gal bent po keleto metų keliuose bus daugiau šypsenų :)

Jurgita Sausaitytė

Ne, ne apie sprogmenis ir ne šaltuosius ginklus keliuose... Apie manierų karą tarp eismo dalyvių...

Daugiau nei pusę metų gyvenu Londone ir kasdien (išskyrus savaitgalius) vairuoju automobilį, bet nė karto (tpfu tpfu tpfu – tris kartus spjaunu per petį) nepatekau į avarinę situaciją!

Ir ne dėl to, kad būčiau puiki vairuotoja! Ir ne dėl to, kad eismo taisykles mokėčiau lyg penkis pirštus.

Priešingai: tik pradėjus važinėt Londono gatvėmis, buvau tikra nelaimė, patikėkit! Vien jau koks stresas bėgius perjunginėt kaire ranka (kai prieš tai šešerius metus buvau pratus - dešine!). Stresas vairuot kairiąją kelio puse ir pirmumą teikt važiuojantiems iš kairės!

Pirmas dvi savaites čia išliejau devynis prakaitus, kol įpratau! Jaučiausi lyg kvailoj komedijoj: praleidus man reikalingą gatvę, tekdavo apvažiuot didžiulį ratą, norint grįžt atgal. Mat eismas daugelyje vietų vienpusis ir negali tiesiog apsisukti čia pat ir važiuot norima linkme.

Kad ir kiek naujų, man neįprastų vairavimo subtilybių teko patirti, kad ir kiek kartų sukėliau kvailas blondiniškas situacijas kelyje (pripažįstu!), niekas nė nesuburbėjo (na, tik išskyrus tą atvejį, kai sunkvežimį vairavęs vyriškis atsidaręs langą šūktelėjo: „Lėčiau!”). Londone vairuotojai visad praleis, stabtels, kad kitam būtų patogu, ir mostels ranka (“ačiū”), jei jį praleisi (Lietuvoj sulauktum mojuojant nebent viduriniuoju pirštu).

Ne kartą pagalvojau: nejau esu SUPER mandagių žmonių krašte!? Bet juk Londonas – ne anglų miestas: juk čia suvažiavę viso pasaulio žmonės. Nejau lietuviai – barbarai?

Manau, kalbėt reiktų ne apie londoniečių SUPER mandagumą, o tiesiog apie mandagumo trūkumą Lietuvos gatvėse.

Dažniausia mes tesugebam vairuojančiam kolegai pagrūmot, kelyje nieko nepraleist (vien iš principo), o avarijos atveju, ieškot moters (ji visada kalta) arba aiškintis situaciją rėkiant išsijuosus (tarsi nuo to kas pasikeis).

Be viso to, kad vairuotojas vairuotojui – priešas, tai lietuviškam kely dar sutiksi ir kito plauko priešų: už kiekvieno bereikalingo krūmo, lyg vilkai tūnantys laimikio, slepiasi pareigūnai. Hm, juokinga… Kely žaidžiam žaidimus, lyg maži vaikai smėlio dėžėj.

Daugelyje pasaulio šalių pareigūnai – eismo dalyvių pagalbininkai, bet tik ne Lietuvoj! Juk iš kiekvieno reik išpešt naudos sau (pora litų, butelys ir panašios smulkmės…). Na gerai jau, perdaug neburbėsiu, nes atrodo, kad pamažu, situacija (kalbant apie kyšius) kinta į gerąją pusę. Bet…

Buvau nustebus, kai kartą naktinio Londono gatve užnugaryje pamačiau policijos pareigūnų automobilį. Kažką vijosi. Įsijungę šviesas ir net garsą!

“Turbūt įvyko kažkas rimto”, - pagalvojau. Kol galiausia, privažiavę šalia manęs, policininkai ėmė mojuoti (neva – sustok). “Ojoj, nejau kažko prisidirbau?!”. Kūnu perėjo šiurpulys, nejučia ėmė drebėt rankos. “Va dabar tai jau sumokėsiu”, - pamaniau. “Gal greitį viršijau?”, - mintys galvoj nedavė ramybės.


“Panele, ar jūs nerandat kelio?, - šyptelėjo pareigūnė. – Gal padėti?”. Išsišiepiau iki ausų, išgirdus klausimą. Net atsidusau, kaip palengvėjo. Mat policininkai pastebėjo, kaip prie šviesoforo kiek užsisėdėjau spoksodama į žemėlapį, tad… nusprendė mane pasivyt ir padėti!

“Neturi ką veikt“, - pagalvosit? Hm, o sėdėt krūmuose laukiant grobio – didelis veiksmas?

Čia policininkai greičio viršijančių negaudo: juos stebi vaizdo kameros. O ir apskritai greitį viršija nedaugelis. Keliuose čia šypsomasi, o nesimosikuojama.

Kad lietuviai keliuose – barbarai, esam patyrę kone kiekvienas ir dviračio šia tema neišradau. Bet paklauskim pirmiausia savęs: “Ar AŠ nesu barbaras? Ar praleidžiu šalia važiuojantį, o dviratininką tai turbūt su keiksmais mintyse palydžiu?..”.

Negaliu pykt, nes ir mano pačios atsakymas prieš aštuonis mėnesius būtų buvęs teigiamas… :)

Dažniausia tampam tokiais, kokius esam įpratę matyt aplinkui. Bet, jei pradėsim nuo savęs, gal bent po keleto metų keliuose bus daugiau šypsenų :)

 (Komentarų: 7)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: