Kas kaltas, kad emigrantų vaikai nemoka lietuviškai? 

Lietuvoje kelinti metai iš eilės kariaujama, ar leisti vartoti pavardžių rašyboje w ir q, ar ne. Liaudžiai poniškos politikų rungtynės, kas didesnis patriotas, nelabai rūpi. Liaudis tą w ir q praris, kaip prarijo „nelietuviškas“ f ir h, ir lietuviškumo dėl to neprarado. Gal vietoj rietynių dėl poros raidžių pats laikas ką nors nuveikti, kad emigrantų vaikai nepamirštų lietuvių kalbos?

Anglijoje sutinku nemažai žmonių, iš Lietuvos emigravusių prieš dešimt ir daugiau metų. Iš gimtinės jie išvyko jaunuoliai, čia susituokė, čia augina vaikus. Jeigu šeima lietuviška, vaikas perima tėvų kalbą, tačiau pradėję lankyti ikimokyklines lavinimo įstaigas, jie mokosi angliškai. Beje, tyrimai rodo, kad vaikai, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, ją išmoksta geriau, negu angliškai nuo gimimo kalbantys vietiniai.

Tėvai, net tie, kurie labai lietuviškai nusiteikę, ir namuose reikalauja kalbėti tik gimtąja kalba, vaikui paaugus susiduria su problemomis. Pavyzdžiui, kaip elgtis, jeigu vaikas į klausimus atsakinėja angliškai. Ne iš piktos valios, o todėl, kad jam taip patogiau. Pykti? Bausti? Neleisti žiūrėti televizoriaus ar žaisti kompiuteriu?

Gimtosios kalbos aplinkoje augę ir į svetimą šalį išvykę tėvai neturi nei patirties, nei įgūdžių, nei žinių, ką daryti, kad svetimos kalbos aplinkoje augantys jų vaikai mokytųsi lietuviškai. Kurį laiką reikalavimais ir draudimais mygę savo atžalą vartoti gimtąją kalbą ir šeštadieniais vežioję jį į lietuvišką mokyklėlę, vaikui peržengus dešimties metų slenkstį, nuleidžia rankas.

Kiek kartų teko kalbėtis su tėvais, kurių vaikai jau vargiai graibosi lietuviškai, jų žodžiuose dažnai girdėjau ir kaltę, ir gėdą. Nes visi tik ir kala – vaikas nemoka lietuviškai, vadinasi, kalti tėvai. Tačiau vietoj kaltinus gal būtų pats laikas paieškoti būdų, kaip tiems tėvams padėti.

Tad štai kur didžiulis veiklos baras visiems, susirūpinusiems lietuvių kalbos išlikimu. Štai, kas turėtų būti skelbiama nacionaliniu interesu. Štai į ką galėtų būti sutelkiamos viso pasaulio lietuviškos bendruomenės pastangos - kad lietuviškai kalbėti, rašyti ir skaityti mokančių skaičius nemažėtų.

Tad gal laikas pamiršti tas dvi raides ir nustoti patiems dėl jų pjautis, ir kitus pjudyti. Dėl to, kad į raidyną bus įvestos w ir q, kalba tikrai neišnyks. Bet jei ja nebebus kam kalbėti, kas tada džiaugsis išsaugota, gražia, nesuteršta, bet mirusia kalba?

Zita Čepaitė

Lietuvoje kelinti metai iš eilės kariaujama, ar leisti vartoti pavardžių rašyboje w ir q, ar ne. Liaudžiai poniškos politikų rungtynės, kas didesnis patriotas, nelabai rūpi. Liaudis tą w ir q praris, kaip prarijo „nelietuviškas“ f ir h, ir lietuviškumo dėl to neprarado. Gal vietoj rietynių dėl poros raidžių pats laikas ką nors nuveikti, kad emigrantų vaikai nepamirštų lietuvių kalbos?

Anglijoje sutinku nemažai žmonių, iš Lietuvos emigravusių prieš dešimt ir daugiau metų. Iš gimtinės jie išvyko jaunuoliai, čia susituokė, čia augina vaikus. Jeigu šeima lietuviška, vaikas perima tėvų kalbą, tačiau pradėję lankyti ikimokyklines lavinimo įstaigas, jie mokosi angliškai. Beje, tyrimai rodo, kad vaikai, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, ją išmoksta geriau, negu angliškai nuo gimimo kalbantys vietiniai.

Tėvai, net tie, kurie labai lietuviškai nusiteikę, ir namuose reikalauja kalbėti tik gimtąja kalba, vaikui paaugus susiduria su problemomis. Pavyzdžiui, kaip elgtis, jeigu vaikas į klausimus atsakinėja angliškai. Ne iš piktos valios, o todėl, kad jam taip patogiau. Pykti? Bausti? Neleisti žiūrėti televizoriaus ar žaisti kompiuteriu?

Gimtosios kalbos aplinkoje augę ir į svetimą šalį išvykę tėvai neturi nei patirties, nei įgūdžių, nei žinių, ką daryti, kad svetimos kalbos aplinkoje augantys jų vaikai mokytųsi lietuviškai. Kurį laiką reikalavimais ir draudimais mygę savo atžalą vartoti gimtąją kalbą ir šeštadieniais vežioję jį į lietuvišką mokyklėlę, vaikui peržengus dešimties metų slenkstį, nuleidžia rankas.

Kiek kartų teko kalbėtis su tėvais, kurių vaikai jau vargiai graibosi lietuviškai, jų žodžiuose dažnai girdėjau ir kaltę, ir gėdą. Nes visi tik ir kala – vaikas nemoka lietuviškai, vadinasi, kalti tėvai. Tačiau vietoj kaltinus gal būtų pats laikas paieškoti būdų, kaip tiems tėvams padėti.

Tad štai kur didžiulis veiklos baras visiems, susirūpinusiems lietuvių kalbos išlikimu. Štai, kas turėtų būti skelbiama nacionaliniu interesu. Štai į ką galėtų būti sutelkiamos viso pasaulio lietuviškos bendruomenės pastangos - kad lietuviškai kalbėti, rašyti ir skaityti mokančių skaičius nemažėtų.

Tad gal laikas pamiršti tas dvi raides ir nustoti patiems dėl jų pjautis, ir kitus pjudyti. Dėl to, kad į raidyną bus įvestos w ir q, kalba tikrai neišnyks. Bet jei ja nebebus kam kalbėti, kas tada džiaugsis išsaugota, gražia, nesuteršta, bet mirusia kalba?

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 54)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: