Prognozuojama, kad 2014 gimstamumo rodiklis Lietuvoje sumažės iki 1,29 ir taps vienu žemiausių pasaulyje. Ko dabar trūksta lietuviams, kad negimdo, kur politikai ieško neaugančio gimstamumo šaknų ir kaip žada spręsti problemą?

Kaip skelbta, per gyvenimą viena dviejų žmonių šeima Lietuvoje pagimdo daugmaž 1,5 vaiko, kai pasaulio vidurkis – 2,5 vaiko.

Seimo parlamentinės grupės nariui Rimantui Jonui Dagiui sunkiai suprantama tokia padėtis, tačiau aišku – norint ją pagerinti, reikia esminių pasikeitimų šeimos politikoje.

„Jeigu mūsų visuomenėje ir toliau šeimos bus nepatvarios, gimstamumas neišvengiamai mažės. Kuo nestabilesnis darinys, tuo mažesnis gimstamumas“, – mano parlamentaras.

Išmokos davė efektą, bet to nepakanka

Pasak R. Dagio, dosnios motinystės išmokos davė savo efektą, padidino gimstamumą Lietuvoje, tačiau dabar to nebepakanka.

„Reikalingos kitos priemonės, tokios, kaip būsto jaunoms šeimoms programa. Tačiau, deja, mes kol kas priėmėme tik socialinio būsto programą, prie antros dalies niekaip neprieinam, nors ten nėra labai didelės išlaidos valstybei“, – sakė Seimo narys.

Vis dėlto, R. Dagio nuomone, visų svarbiausia „išlaikyti kuo stabilesnę šeimą, kuri turėtų darbą, virš galvos stogą ir tada vaikų gimstamumas bus didesnis“.

„Svarbus ir visuomenės požiūris į mamas, tėvus, kurie augina vaikus. Tačiau iš kitos pusės jaučiame labai didžiulį spaudimą ir ataką iš norinčių sunaikinti šeimą kaip instituciją. Visokie lygių galimybių stebėjimo institutai, visos ponios povilionienės už tai turi prisiimti aiškią atsakomybę, nes jie ir griauna šią struktūrą, vietoje šeimos prioriteto iškelia visai kitokius prioritetus“, – apgailestavo R. Dagys.

Kada „gimstamumas auga automatiškai“

Pasak politiko, auginti vaikus – pagarbos vertas veiksmas ir jei žmonės tai jaučia, „gimstamumas auga automatiškai“.

„Tačiau tam didelės įtakos turi ir šeimos politika. Pavyzdžiui, jau metus laiko vilkinamas teisinės normos aiškinimas, kas yra šeima. Konstitucinis teismas šeimos sąvoką pakabino ore, pavadindamas dariniu, kuriuo gali būti bet kas ir bet kokiu būdu, todėl veiksmingos paramos šeimai kaip tokiai ir nėra. Nebeaišku, ką remti, nes pinigų viskam neužteks. Tada pereinama prie požiūrio atskirai į vaiką, atskirai į mamą, atskirai į tėtį, nors tai – kelias į niekur, reikia žiūrėti visumos“, – įsitikinęs parlamentaras.

R. Dagio nuomone, politikos neaiškumas veikia žmonių sprendimą gimdyti ar negimdyti. „Žiūrint į kitų metų biudžetą, priemonėms, tiesiogiai susijusioms su šeimos politika, numatyta pusė milijono. Tai – tragiškai mažai. Ką reiškia pusė milijono litų, kai valstybės biudžetas siekia 30 milijardų. Maža to, prie šeimos politikos priskiriame visokių vaiko teisių kontrolieriaus įstaigų išlaikymą, institucijas, kurios prižiūri, kovoja su smurtu. Taip, jos reikalingos, bet prie ko čia šeimos politika?“ – nesuprantama pašnekovui.

Svarbu, kad gimdytų kuo anksčiau

Jeigu būtų jo valia, R. Dagys prioritetą skirtų santuokos stiprinimui (kad žmonėms būtų padedama gyventi kartu, spręsti jiems iškylančius klausimus) ir socialinę politiką orientuotų būtent per šeimą, per jų pajamų, poreikių skaičiavimą.

Paklaustas, ar tai sakydamas turi omenyje tik vadinamą tradicinę šeimą, J. Dagys sakė, jog nėra tokios sąvokos. Yra šeima ir taškas.

„Dėl gimstamumo, jau seniai išsiaiškinta, ko reikia – kad šeima būtų kuo stipresnė ir pirmas vaikas gimtų kuo anksčiau. Čia yra demografinė klasika. Visos priemonės, galinčios tai stiprinti, prisideda prie demografinės situacijos gerinimo“, – sakė parlamentinės grupės „Už šeimą“ narys.

Nesutinka tinkamo partnerio arba nori gyventi sau

Kas trečias Lietuvos gyventojas, paklaustas, kodėl nusprendė neturėti vaikų, teigia, kad nesutiko tinkamo partnerio, dar beveik 30 proc. nori gyventi sau. Tai parodė apklausa, kurią metų pradžioje atliko „Spinter tyrimai“.

Įdomu, kad beveik dešimt procentų apklaustųjų net neplanuoja turėti vaikų, beveik penktadalis – dar ketina.

Atskirai apklausus vaikų neturinčius respondentus paaiškėjo, kad beveik trečdalis nesutiko tinkamo partnerio, tik kiek mažiau neturėti vaikų nutarė todėl, kad nori gyventi sau, 13,3 proc. negali susilaukti, 12,7 – turi kitų tikslų.

Tinkamo partnerio(-ės) nebuvimą dažniau nurodė didmiesčių gyventojai, vyrai. Norintys gyventi sau – jaunesnio amžiaus (18-35 m.) atstovai, moterys, didmiesčių gyventojai. Turintys kitų tikslų dažniau nurodė turintys aukštąjį išsimokslinimą, aukštesnių pajamų respondentai ir vyrai.

Įsivaizdavimas neatitinka tikrovės

Sociologei M. Ališauskienė plačiau pakomentavo dažniausiai minėtą atsakymą į klausimą, kodėl nusprendė neturėti vaikų.

„Tai, kad net trečdalis apklaustųjų teigė vaikų neturintys todėl, kad nesutiko tinkamo partnerio, gali rodyti, jog ieškoma tokio žmogaus, su kuriuo būtų patogu, tinkama auginti vaikus. Ne partnerio kaip gyvenimo, sielos draugo, o to, kuris tinkamas. Tai įdomu“, – apklausą komentavo Vytauto Didžiojo universiteto docentė Milda Ališauskienė.

Atkreipdama dėmesį, jog tinkamo partnerio nebuvimą dažniau nurodė vyrai, M. Ališauskienė sakė: „Tai tik patvirtina, kad didmiesčiuose gyvenančios moterys yra labiau išsilavinusios ir gyvenime turi kitokių tikslų, nėra tradiciškai suvokiamos kaip moterys, kurios būtų tinkamos partnerės“.

Mokslininkei kilo klausimas, kokią moterį vyrai mato, kaip partnerę, kuri būtų tinkama auginti vaikus? „Dirbanti visą darbo dieną, norinti tobulėti, norinti lygiavertės partnerystės moteris tinkama partnerė auginti vaikus ar ne? Ar vis dėlto reikia moteris, kuri atsiduotų namams?“, – kėlė klausimus sociologė.

M. Ališauskienė čia įžvelgia ir tam tikrų projekcijų galimybę: „Vaikų neturintys dėl to, kad, kaip teigia, nerado tinkamos partnerės, susikūrę moters, su kuria norėtų auginti vaikus, paveikslą, tačiau jis nelabai atitinka tikrovės, todėl tokios partnerės nesutinka“.

Sociologei atrodo natūralu, kad gyvena sau ir neskuba vaikų gimdyti jauni žmonės nuo 18 iki 35 metų amžiaus. „Tai tiesiog rodo tendenciją atidėti šeimos kūrimą vėlesniam laikotarpiui, kurią patvirtina ir demografinių tyrimų duomenys. Pirmiausia siekiama susikurti gerovę, užsitikrinti karjerą, tapti brandžia asmenybe ir tik tada planuoti vaikus“, – sakė VDU docentė.

Pasak mokslininkės, minėtus pokyčius lemia pakitusi visuomenės struktūra. Vėlyvosios modernybės visuomenėje žmonės nori individualiai tobulėti, pasiekti brandą, kurios pagrindu ateinančioms kartoms perduos tai, ką sukūrė, sukaupė.

Peržengėm demografinio nykimo ribą

Statistikos departamento duomenimis, metų pradžioje Lietuvoje gyveno 532,6 tūkst. vaikų iki 18 metų. Vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje nuolat mažėjo: 2001 m. pradžioje vaikai sudarė 24,4 proc. visų gyventojų, o 2014 m. pradžioje –18,1 proc.

Berniukų 2014 m. pradžioje buvo 13,6 tūkst. daugiau negu mergaičių.

Pernai Lietuvoje gimė 29,9 tūkst. kūdikių – tai 574 (1,9 proc.) mažiau negu 2012 metais. Gimusių vaikų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, per metus nežymiai sumažėjo – nuo 10,2 iki 10,1. Pirmagimiai sudarė beveik pusę (48,2 proc.) visų gimusiųjų 2013 metais, antragimiai – trečdalį (36,9 proc.), trečiais vaikais šeimoje gimusieji sudarė kiek daugiau nei dešimtadalį (10,5 proc.), ketvirtaisiais ir paskesniais – 4,4 proc.

„Iš viso šalyje 2013 m. gimė 353 dvynukų poros, 7 šeimos susilaukė trynukų ir viena – ketvertuko“, – vardijo Statistikos departamento Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Stolytė.

Suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje 2013 metais buvo 1,59. Prognozė, kurią skelbia Eurostatas 2020 metams yra 1, 7. Toks suminis gimstamumo rodiklis jau vadinamas demografiniu nykimu.

Jungtinių Tautų skaičiavimais, šio šimtmečio pabaigoje Lietuvoje liks tik 2,453 mln. gyventojų, tačiau suminis gimstamumo rodiklis pasieks 2,04 ir pagaliau garantuos kartų kaitą.

Gimstamumo požiūriu sektinu pavyzdžiu minimoje Prancūzijoje suminis gimstamumo rodiklis viršija 2.

Statistikos departamento duomenimis, 2013 m. pradžioje Europos Sąjungos valstybėse narėse 19,8 procento visų gyventojų sudarė vaikai iki 18 metų. Didžiausią dalį vaikai sudarė Airijoje (26,5 proc.), Prancūzijoje (23,5 proc.), Danijoje (22 proc.), mažiausią – Vokietijoje (16,7 proc.), Bulgarijoje (17,1 proc.), Italijoje (17,8 proc.)