Kelionė į Anglijos širdį (skaitytojos laiškas, foto) 

Anglija.lt skaitytoja Anastasija tęsia savo pasakojimų apie keliones po Angliją ciklą. Šį kartą keliausime maršrutu Peterborough - Coventry – Meriden – Stratford upon Avon - Leicester – Peterborough.

Liepos mėnesį lankėmės Anglijos Širdyje. Taip vadinama Vakarų Vidurio Anglija, kuri yra Vakarų Vidurio Anglijoje. Norėdami surasti tą Vidurio Vidurį, mes išsiaiškinome, jog:
• Jungtinę Karalystę sudaro Anglija, Velsas, Škotija ir Šiaurės Airija;
• Angliją sudaro Šiaurės Rytų, Šiaurės Vakarų, Jorkšyro ir Hamberio, Rytų Vidurio (East Midlands), Vakarų Vidurio (West Midlands), Rytų Anglijos, Pietryčių, Pietvakarių regionai ir Londonas;
• regionai skirstomi į grafystes, kurių Anglijoje yra 48;
• West Midlandso regione yra West Midlandso grafystė;
• West Midlandso grafystė skirstoma į 7 rajonus;
• Koventrio miestas yra vienas West Midlandso grafystės rajonų, o mes jame norėtume apsilankyti pirmiausiai.

Internete susiradome Koventrio naujosios katedros adresą ir išvažiavome. Važiuodami per Northamptono grafystę, esančią Rytų Vidurio Anglijoje (East Midlands), stengėmės nenuklysti į šalį, nors pagundų buvo. Privažiavus Elmingtoną, norėjosi pasukti į Foteringėjų (Fotheringhay), kuris yra vos už 3,3 mylių. Nuo Rothwello – tik 8,5 mylios iki Rokingemo (Rockingham) pilies. Nuo Naseby, kur yra upės Eivono ištakos, -12,1 mylių iki Althorpo, kur palaidota princesė Diana.

Vaikai skundėsi, kad nieko nemato. Jie, kaip ir daug kitų, važiuojančių per Northamptonshirą, tarp aukštų žolėtų šlaitų ir tankių gyvatvorių jautėsi lyg tunelyje. Aš, pirmąsyk gyvenime, pastebėjau, jog esu netolerantiška kai kuriems augalams. Nuo mažų dienų buvau mokyta kovoti su piktžolėmis. Teoriškai žinau apie šių žolių naudą žmogaus grožiui ir sveikatai, žinau, kad toliau nuo kelio esančios žolės specialiai nepjaunamos, kad sulaikytų automobilių išmetamas dujas, kad užuoglaudą turėtų paukšteliai, vabalėliai, pelės ir kiti gyvūnėliai. Praktiškai, pamačius pakelėje dilgėlių ir gurgždžių sąžalynus, man norisi išlipti iš automobilio ir rauti juos, rauti, kol liks plika žemė. Kitaip sakant, norisi Anglijoje įvesti lietuvišką tvarką. Ne man vienai.
Pažįstamos moterys pasakojo, kad prekybos centruose joms norisi pakelti ant grindų nukritusius baltus marškinėlius, palaidinukes ar kitas prekes ir padėti atgal į lentynas. Maisto fabrikuose dirbančios prisimena, kaip joms knietėdavo paragauti, ar netrūksta druskos salotose, ir, kaip skaudėdavo širdis, matant į atliekų konteinerius metamas vištų šlauneles, vien dėl to, kad šios nukrito ant, regis, sterilaus konvejerio. Taip per juokingas ir liūdnas patirtis formuojasi supratimas, kad esi svetimame vienuolyne, kuriame niekada negalėsi įvesti savos tvarkos.

Pravažiavę Welfordą, dešinėje kelio pusėje pamatėme Swinfordo vėjo turbinas. Supratome, kad pasiekėme kitą East Midlandso regiono grafystę Lesteršyrą (Leicestershire). Nebespėjome žvalgytis – daugėjo žiedinių sankryžų, tankėjo informaciniai kelio ženklai. Dar keli kilometrai, ir įvažiavome į Vorikšyrą (Warwickshire) – vieną iš šešių West Midlandso regiono grafysčių.

Važiuojant per Rugby rajoną, vieni kelio ženklai informavo, kad dešinėje, prie Newton and Biggin kaimo, yra senovinio romėnų miesto Tripontium liekanos. Kiti kvietė važiuoti į Nuneatoną, didžiausią Vorikšyro grafystės miestą, arba į Stratford upon Avon – Viljamo Šekspyro gimtinę. Mes planavome aplankyti Stretfordą prie Eivono, bet vėliau. Pirmiau norėjome patekti į Anglijos Širdį – West Midlandso grafystę.

Koventrio miestas, kaip ir kiti Anglijos miestai, prasidėjo staiga. Plačios šviesios gatvės su puikiais kotedžais ir daugybe gėlių vedė į ūksmingą miesto centrą, kur vyko šventė – Godivos (Gedaivos) festivalis. Mes sužinojome, kad ledi Godiva buvo anglosaksų grafienė – Mersijos grafo Leofrico žmona, 1043 metais kartu su savo vyru įkūrusi benediktinų vienuolyną. Pasak legendos, ji prajojo per Koventrio miestą nuoga tam, kad jos vyras sumažintų žmonėms nebepakeliamus mokesčius. Miesto gyventojai, sužinoję apie Godivos pasiaukojimą, raudojo ir meldėsi. Tik vienas žmogus – netikėlis Tomas – spoksojo į nuogą grafienę ir šaipėsi. Gerai nesupratome, kas jam nutiko – lyg tai apako, lyg tai numirė. Žodžiu, pasibaigė labai blogai. Miesto gyventojams tą netikėlį primena alaus baras “Peeping Thomas”, o ledi Godivos atminimas įamžintas škotų skulptoriaus sero Williamo Reid Dicko, poeto lordo Alfredo Tennysono ir kitų menininkų kūriniuose.

Pastatę automobilį netoli miesto parko, kuriame jau rinkosi šventės dalyviai, nuėjome prie naujosios Koventrio katedros, Naujoji katedra pastatyta prie gotikinės, 1940 metais lapkričio 14 dieną Luftwaffe subomborduotos katedros griuvėsių.

Mes neįsivaizdavome, kad profesionaliai sutvarkyti griuvėsiai gali būti tokie gražūs. Rašoma, kad pirmasis griuvėsių grožį pastebėjęs tuometis Katedros rektorius Dickas Howardas. Ankstų rytą, po nemiegotos nakties, rektorius stovėjęs tebedegančio miesto sudegusioje katedroje, negalėdamas atitraukti akių nuo plytų ir akmenų nėrinio. Tada jis paėmęs gabaliuką kreidos ir ant sienos užrašęs: “Tėvas atleis”. Po šešių savaičių , per Kalėdas rektorius savo pamoksle jau kvietė žmones nekerštauti, nepasiduoti pykčiui ir neapykantai, būti ištikimiems humanizmo idėjoms, kurti geresnį pasaulį ir statyti naują katedrą, kaip meilės, vilties ir tikėjimo ženklą. Po dvidešimt dvejų metų Koventryje iškilo architektūros šedevras - nauja, moderni Šv. Mykolo katedra. Prie jos sienos - bronzinė skulptūra “Šv. Mykolo pergalė prieš Šėtoną”. Šis skulptoriaus Jacobo Epsteino kūrinys teigia Gėrio pergalę prieš Blogį ir vienija visų tikėjimų Koventrio gyventojus.

Kartu su katedros statyba vyko miesto atstatymo darbai. Miesto aikštėje buvo pastatytas paminklas. Nežinomam kariui? Neviliui Čemberlenui? Vinstonui Čerčiliui? Karaliui Jurgiui VI? Ne, 1949 metais, kai visuose Lietuvos miestuose buvo statomi paminklai Komunistų partijos įkūrėjui ir pirmiesiems sekretoriams, anglai Koventryje pastatė paminklą Godivai – dailiai, jaunai, ilgaplaukei, stačiakrūtei moteriai, gelbėjusiai žmones nuo skurdo ir vargo. Koventryje matėme daug įspūdingų skulptūrų, bet, regis, nė viena jų populiarumu neprilygsta Godivai.

Iš Koventrio nuvažiavome į Anglijos geografinį centrą – Merideną. Tikėjomės pamatyti didingą paminklą, panašų į koloną, žyminčią Europos centrą Lietuvoje. Anglijos geografiniame centre – kuklus, šiek tiek aptrupėjęs stulpas, pastatytas tvarkingai nušienautoje, apskritoje miestelio aikštėje. Sprendžiant iš kitąpus kelio esančios gerai įrengtos, didelės sporto ir pramogų aikštės, vietinė valdžia įstengtų pastatyti prabangesnį stulpą, žymintį Anglijos geografinį centrą. Nestato, nes naujasis nebūtų autentiškas. Be to, Anglijoje atsirado dar trys nauji centrai: vienas – Lesteršyre, kitas – Vorikšyre, trečias – Derbyšyre. Meridenui, penkis šimtus metų išbuvusiam Anglijos geografiniu centru, naujųjų centrų atsiradimas nepakenkė. Bent jau nepakenkė tiek, kiek Europos geografiniam centrui, esančiam Girijos kaime, pakenkė skelbimas, jog tikrasis geografinis centras esąs gretimame - Pašilių kaime.

Nuo Merideno – tik 15,8 mylių iki Birmingamo. Sunku buvo atsispirti norui apsižvalgyti viename svarbiausių Anglijos ekonominių centrų, bet, norėdami pamatyti viską, būtume rizikavę nepamatyti nieko, todėl iš Merideno pasukome tiesiai į Viljamo Šekspyro miestą - Stretfordą prie Eivono. 25500 gyventojų turintis Stratford upon Avon miestas yra Stratford on Avon rajone. Žinojome, bet, kol savo akimis nepamatėme, neįsivaizdavome, kaip gerai gyvena žmonės krašte, nenualintame karų, revoliucijų, ekonomikos perversmų. Regis, tokį gyvenimą įsivaizdavo Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės vadovas, vienas žymiausių tarpukario Lietuvos intelektualų, profesorius Augustinas Voldemaras. Gal šiandien mes taip ir gyventume, kaip kalbėjo ir rašė Voldemaras, jeigu ne lenkų okupacija su visomis keturiomis demarkacijos linijomis, jeigu ne perversmai, jeigu ne tremtys, jeigu ne karas, pokaris, nacionalizacija, jeigu ne geležinė uždanga, atskyrusi Lietuvą nuo Vakarų Europos, jei ne privatizacija ir prichvatizacija.

Manėme, kad Stretfordas prie Eivono išsidėstęs plačiai, ir mes klaidžiosime, klaidžiosime, ieškodami ir nerasdami Šventos Trejybės bažnyčios, kur krikštytas ir palaidotas Viljamas Šekspyras, nerasime jo gimtojo namo, Karališkojo teatro, pavadinto jo vardu. Bijojome, kad nerasime, kur pastatyti automobilį (iš Vilniaus atsivežta baimė). Įtampa atslūgo, vos įvažiavus į miestą. Automobilį pastatėme erdvioje aikštelėje prie „Butterfly Farm”. Drugelių fermos? Užėjome pažiūrėti.

Aukštame stikliniame pastate žydėjo klestėjo tropikų augalai. Kai kurie buvo pažįstami, auginami mūsų namuose ir gėlynuose, bet labai vešlūs ir aukšti. Tik gerai įsižiūrėję, supratome, kad žiedais apsipylusios, gal pusantro metro aukščio gražuolės yra mūsuose įprastos gvaizdūnės. Žydinčios nektaringos gėlės vijosi kolonomis, sviro nuo lubų. Baseinėliuose, tarp vandens augalų, plaukiojo žuvys, o į juos almėjo kriokliukai. Tarp lubų ir grindų, tarp žiedų ir lapų skraidė šimtai visokiausių drugelių. Kitoje salėje auginami vikšrai. Trečioje, pavadintoje „Vabzdžių miestu“, eksponuojami vabzdžiai, vorai, voragyviai.

Išėję iš Drugelių fermos, patekome į žmonių spūstį. Mieste vyko Upės šventė. Pėsčiųjų tiltu ėjome taip lėtai, lyg Velykų rytą eitume Komunijos. Daugybė žmonių buriavosi prie V. Šekspyro gimtojo namo, sėdėjo, pasitiesę pledus ant žolės, priešais Karališkąjį teatrą, plaukiojo laiveliais ir valtimis Eivono upe. Mes paupiu nuėjome į Šventos Trejybės bažnyčią, paskui - prie 1888 metais pastatyto monumento. Stebėjomės skulptoriaus Ronaldo Growerio sukurtomis V.Šekspyro ir keturių jo literatūrinių personažų statulomis – kupinu dvejonių, skausmo ir sielvarto Hamletu, tarp realiojo ir pasąmoninio pasaulių pasimetusia Ledi Makbet, riebiu, tuščiagarbiu pagyrūnu Falstafu ir makiaveliškuoju princu Haliu, kuris, troško karaliaus karūnos, bet bijojo, kad jo nenunuodytų, todėl šlaistėsi su draugeliais po smukles, garbino pakelių plėšikus ir, lyg lietuviškasis Selas, vaidino blogą berniuką.

O kur karalius Lyras su savo dukterimis? Regana ir ją pasmaugusi Honerilė - nežinia kur. Kordelija su tėvu palaidoti kriptoje po Souro upe. Toj pačioje upėje, į kurią buvo įmestas mūšyje žuvęs karalius Ričardas III? O kur Souro (Soar) upė? Lesteršyre. Važiuojame į Lesterį!

Nuo Enderby miestelio pasukome į Watermead country parką, įkurtą Stoar upės slėnyje, už 5,6 mylių nuo Lesterio. Ten – Karaliaus Lyro ir John Merricko ežerai. Mitologinio keltų karaliaus Lyro, valdžiusio Britaniją VIII amžiuje, vardu pavadintame ežere pastatyta skulptūra. Skulptorius Davidas Hunteris pavaizdavo Karalių, suklupusį prie jauniausios dukters, jos seserų meilužio valia, kalėjime pasmaugtos Prancūzijos karalienės Kordelijos.

Greta esantis ežeras primena Atlantos vasaros olimpinių žaidynių vicečempioną Johną Merricką, kuris, būdamas 26 metų, žuvo 1997 – aisiais, per avariją Italijoje. Aplink ežerus - natūralių pievų draustinis. Čia negalima išrauti nė vienos dilgėlės, augančios pakrūmėje. Tiesa, dilgėlių ir norėdamas neišrausi, nes jos užgožtos gervuogių.

Lesterį – vieną seniausių Anglijos miestų, įkurtą 50 – aisiais metais po Kristaus gimimo, pasiekėme vakarop. Mieste, pasižyminčiame etninių grupių gausa, gyvena 330000 gyventojų. Lesteris - pramonės ir prekybos miestas. Jame daug jaunimo, aukštas edukacijos lygis. Mes pavaikščiojome miesto aikštėje, apžiūrėjome Rotušę, Bokšto laikrodį su garbingiausių miesto vyrų statulomis, Džeimso Butlerio skulptūrą „Siuvėja”, pirmąją viešą statulą Lesteryje - „Ratlendo hercogas “ ir nuėjome į Katedrą.

1086 metais pradėtoje statyti Lesterio katedroje nufotografavome portiką su septynių šventųjų statulomis, spalvotais ornamentais išdabintas lubas, Rytinį langą, kuriame įmontuotas monumentas žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare. Perskaitėme, kad šioje katedroje bus iškilmingai perlaidotas karalius Ričardas III, kurio palaikus pernai identifikavo Lesterio universiteto ekspertai. .

„Pasirodo, kad mūšyje žuvęs karalius Ričardas Trečiasis nebuvo įmestas į Souro upę. Jeigu būtų įrodyta, kad ir karaliaus Lyro kriptos po Souro upe nėra, ar tai nepakenktų Viljamo Šekspyro šlovei ir jo tragedijos populiarumui? ” - važiuojant namo, paklausė anūkas. Ne, nepakenktų, kaip nepakenkė įvairiausios spekuliacijos jo autorystės, religijos ar lytinės orientacijos temomis. Prieš keturis šimtus metų parašyta tragedija „Karalius Lyras” visame pasaulyje žinoma ne dėl kriptos po Souro upe, o dėl minties, kad vaikai myli tėvus tiek, kiek liepia pareiga: nei daugiau, nei mažiau, o tėvams vaikų nedėkingumas skaudesnis už gyvatės geluonį. Ši ir kitos, protu suvoktos ir menine kalba išreikštos, Viljamo Šekspyro mintys lėmė jam amžinąjį išlikimą.

Anglijos Širdyje matėme daug paminklų asmenybėms, kurios sugebėjo savo idėjas išreikšti menine forma, o savo idealus pritaikyti tikrovei ir netgi juos įgyvendinti.

Anastasija Bučienė

Dėkojame Anastasijai už pasakojimą ir nuotraukas!
O gal Tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

www.anglija.lt

Anglija.lt naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti be raštiško "Anglija.lt Ltd." sutikimo draudžiama.

Anglija.lt skaitytoja Anastasija tęsia savo pasakojimų apie keliones po Angliją ciklą. Šį kartą keliausime maršrutu Peterborough - Coventry – Meriden – Stratford upon Avon - Leicester – Peterborough.

Liepos mėnesį lankėmės Anglijos Širdyje. Taip vadinama Vakarų Vidurio Anglija, kuri yra Vakarų Vidurio Anglijoje. Norėdami surasti tą Vidurio Vidurį, mes išsiaiškinome, jog:
• Jungtinę Karalystę sudaro Anglija, Velsas, Škotija ir Šiaurės Airija;
• Angliją sudaro Šiaurės Rytų, Šiaurės Vakarų, Jorkšyro ir Hamberio, Rytų Vidurio (East Midlands), Vakarų Vidurio (West Midlands), Rytų Anglijos, Pietryčių, Pietvakarių regionai ir Londonas;
• regionai skirstomi į grafystes, kurių Anglijoje yra 48;
• West Midlandso regione yra West Midlandso grafystė;
• West Midlandso grafystė skirstoma į 7 rajonus;
• Koventrio miestas yra vienas West Midlandso grafystės rajonų, o mes jame norėtume apsilankyti pirmiausiai.

Internete susiradome Koventrio naujosios katedros adresą ir išvažiavome. Važiuodami per Northamptono grafystę, esančią Rytų Vidurio Anglijoje (East Midlands), stengėmės nenuklysti į šalį, nors pagundų buvo. Privažiavus Elmingtoną, norėjosi pasukti į Foteringėjų (Fotheringhay), kuris yra vos už 3,3 mylių. Nuo Rothwello – tik 8,5 mylios iki Rokingemo (Rockingham) pilies. Nuo Naseby, kur yra upės Eivono ištakos, -12,1 mylių iki Althorpo, kur palaidota princesė Diana.

Vaikai skundėsi, kad nieko nemato. Jie, kaip ir daug kitų, važiuojančių per Northamptonshirą, tarp aukštų žolėtų šlaitų ir tankių gyvatvorių jautėsi lyg tunelyje. Aš, pirmąsyk gyvenime, pastebėjau, jog esu netolerantiška kai kuriems augalams. Nuo mažų dienų buvau mokyta kovoti su piktžolėmis. Teoriškai žinau apie šių žolių naudą žmogaus grožiui ir sveikatai, žinau, kad toliau nuo kelio esančios žolės specialiai nepjaunamos, kad sulaikytų automobilių išmetamas dujas, kad užuoglaudą turėtų paukšteliai, vabalėliai, pelės ir kiti gyvūnėliai. Praktiškai, pamačius pakelėje dilgėlių ir gurgždžių sąžalynus, man norisi išlipti iš automobilio ir rauti juos, rauti, kol liks plika žemė. Kitaip sakant, norisi Anglijoje įvesti lietuvišką tvarką. Ne man vienai.
Pažįstamos moterys pasakojo, kad prekybos centruose joms norisi pakelti ant grindų nukritusius baltus marškinėlius, palaidinukes ar kitas prekes ir padėti atgal į lentynas. Maisto fabrikuose dirbančios prisimena, kaip joms knietėdavo paragauti, ar netrūksta druskos salotose, ir, kaip skaudėdavo širdis, matant į atliekų konteinerius metamas vištų šlauneles, vien dėl to, kad šios nukrito ant, regis, sterilaus konvejerio. Taip per juokingas ir liūdnas patirtis formuojasi supratimas, kad esi svetimame vienuolyne, kuriame niekada negalėsi įvesti savos tvarkos.

Pravažiavę Welfordą, dešinėje kelio pusėje pamatėme Swinfordo vėjo turbinas. Supratome, kad pasiekėme kitą East Midlandso regiono grafystę Lesteršyrą (Leicestershire). Nebespėjome žvalgytis – daugėjo žiedinių sankryžų, tankėjo informaciniai kelio ženklai. Dar keli kilometrai, ir įvažiavome į Vorikšyrą (Warwickshire) – vieną iš šešių West Midlandso regiono grafysčių.

Važiuojant per Rugby rajoną, vieni kelio ženklai informavo, kad dešinėje, prie Newton and Biggin kaimo, yra senovinio romėnų miesto Tripontium liekanos. Kiti kvietė važiuoti į Nuneatoną, didžiausią Vorikšyro grafystės miestą, arba į Stratford upon Avon – Viljamo Šekspyro gimtinę. Mes planavome aplankyti Stretfordą prie Eivono, bet vėliau. Pirmiau norėjome patekti į Anglijos Širdį – West Midlandso grafystę.

Koventrio miestas, kaip ir kiti Anglijos miestai, prasidėjo staiga. Plačios šviesios gatvės su puikiais kotedžais ir daugybe gėlių vedė į ūksmingą miesto centrą, kur vyko šventė – Godivos (Gedaivos) festivalis. Mes sužinojome, kad ledi Godiva buvo anglosaksų grafienė – Mersijos grafo Leofrico žmona, 1043 metais kartu su savo vyru įkūrusi benediktinų vienuolyną. Pasak legendos, ji prajojo per Koventrio miestą nuoga tam, kad jos vyras sumažintų žmonėms nebepakeliamus mokesčius. Miesto gyventojai, sužinoję apie Godivos pasiaukojimą, raudojo ir meldėsi. Tik vienas žmogus – netikėlis Tomas – spoksojo į nuogą grafienę ir šaipėsi. Gerai nesupratome, kas jam nutiko – lyg tai apako, lyg tai numirė. Žodžiu, pasibaigė labai blogai. Miesto gyventojams tą netikėlį primena alaus baras “Peeping Thomas”, o ledi Godivos atminimas įamžintas škotų skulptoriaus sero Williamo Reid Dicko, poeto lordo Alfredo Tennysono ir kitų menininkų kūriniuose.

Pastatę automobilį netoli miesto parko, kuriame jau rinkosi šventės dalyviai, nuėjome prie naujosios Koventrio katedros, Naujoji katedra pastatyta prie gotikinės, 1940 metais lapkričio 14 dieną Luftwaffe subomborduotos katedros griuvėsių.

Mes neįsivaizdavome, kad profesionaliai sutvarkyti griuvėsiai gali būti tokie gražūs. Rašoma, kad pirmasis griuvėsių grožį pastebėjęs tuometis Katedros rektorius Dickas Howardas. Ankstų rytą, po nemiegotos nakties, rektorius stovėjęs tebedegančio miesto sudegusioje katedroje, negalėdamas atitraukti akių nuo plytų ir akmenų nėrinio. Tada jis paėmęs gabaliuką kreidos ir ant sienos užrašęs: “Tėvas atleis”. Po šešių savaičių , per Kalėdas rektorius savo pamoksle jau kvietė žmones nekerštauti, nepasiduoti pykčiui ir neapykantai, būti ištikimiems humanizmo idėjoms, kurti geresnį pasaulį ir statyti naują katedrą, kaip meilės, vilties ir tikėjimo ženklą. Po dvidešimt dvejų metų Koventryje iškilo architektūros šedevras - nauja, moderni Šv. Mykolo katedra. Prie jos sienos - bronzinė skulptūra “Šv. Mykolo pergalė prieš Šėtoną”. Šis skulptoriaus Jacobo Epsteino kūrinys teigia Gėrio pergalę prieš Blogį ir vienija visų tikėjimų Koventrio gyventojus.

Kartu su katedros statyba vyko miesto atstatymo darbai. Miesto aikštėje buvo pastatytas paminklas. Nežinomam kariui? Neviliui Čemberlenui? Vinstonui Čerčiliui? Karaliui Jurgiui VI? Ne, 1949 metais, kai visuose Lietuvos miestuose buvo statomi paminklai Komunistų partijos įkūrėjui ir pirmiesiems sekretoriams, anglai Koventryje pastatė paminklą Godivai – dailiai, jaunai, ilgaplaukei, stačiakrūtei moteriai, gelbėjusiai žmones nuo skurdo ir vargo. Koventryje matėme daug įspūdingų skulptūrų, bet, regis, nė viena jų populiarumu neprilygsta Godivai.

Iš Koventrio nuvažiavome į Anglijos geografinį centrą – Merideną. Tikėjomės pamatyti didingą paminklą, panašų į koloną, žyminčią Europos centrą Lietuvoje. Anglijos geografiniame centre – kuklus, šiek tiek aptrupėjęs stulpas, pastatytas tvarkingai nušienautoje, apskritoje miestelio aikštėje. Sprendžiant iš kitąpus kelio esančios gerai įrengtos, didelės sporto ir pramogų aikštės, vietinė valdžia įstengtų pastatyti prabangesnį stulpą, žymintį Anglijos geografinį centrą. Nestato, nes naujasis nebūtų autentiškas. Be to, Anglijoje atsirado dar trys nauji centrai: vienas – Lesteršyre, kitas – Vorikšyre, trečias – Derbyšyre. Meridenui, penkis šimtus metų išbuvusiam Anglijos geografiniu centru, naujųjų centrų atsiradimas nepakenkė. Bent jau nepakenkė tiek, kiek Europos geografiniam centrui, esančiam Girijos kaime, pakenkė skelbimas, jog tikrasis geografinis centras esąs gretimame - Pašilių kaime.

Nuo Merideno – tik 15,8 mylių iki Birmingamo. Sunku buvo atsispirti norui apsižvalgyti viename svarbiausių Anglijos ekonominių centrų, bet, norėdami pamatyti viską, būtume rizikavę nepamatyti nieko, todėl iš Merideno pasukome tiesiai į Viljamo Šekspyro miestą - Stretfordą prie Eivono. 25500 gyventojų turintis Stratford upon Avon miestas yra Stratford on Avon rajone. Žinojome, bet, kol savo akimis nepamatėme, neįsivaizdavome, kaip gerai gyvena žmonės krašte, nenualintame karų, revoliucijų, ekonomikos perversmų. Regis, tokį gyvenimą įsivaizdavo Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės vadovas, vienas žymiausių tarpukario Lietuvos intelektualų, profesorius Augustinas Voldemaras. Gal šiandien mes taip ir gyventume, kaip kalbėjo ir rašė Voldemaras, jeigu ne lenkų okupacija su visomis keturiomis demarkacijos linijomis, jeigu ne perversmai, jeigu ne tremtys, jeigu ne karas, pokaris, nacionalizacija, jeigu ne geležinė uždanga, atskyrusi Lietuvą nuo Vakarų Europos, jei ne privatizacija ir prichvatizacija.

Manėme, kad Stretfordas prie Eivono išsidėstęs plačiai, ir mes klaidžiosime, klaidžiosime, ieškodami ir nerasdami Šventos Trejybės bažnyčios, kur krikštytas ir palaidotas Viljamas Šekspyras, nerasime jo gimtojo namo, Karališkojo teatro, pavadinto jo vardu. Bijojome, kad nerasime, kur pastatyti automobilį (iš Vilniaus atsivežta baimė). Įtampa atslūgo, vos įvažiavus į miestą. Automobilį pastatėme erdvioje aikštelėje prie „Butterfly Farm”. Drugelių fermos? Užėjome pažiūrėti.

Aukštame stikliniame pastate žydėjo klestėjo tropikų augalai. Kai kurie buvo pažįstami, auginami mūsų namuose ir gėlynuose, bet labai vešlūs ir aukšti. Tik gerai įsižiūrėję, supratome, kad žiedais apsipylusios, gal pusantro metro aukščio gražuolės yra mūsuose įprastos gvaizdūnės. Žydinčios nektaringos gėlės vijosi kolonomis, sviro nuo lubų. Baseinėliuose, tarp vandens augalų, plaukiojo žuvys, o į juos almėjo kriokliukai. Tarp lubų ir grindų, tarp žiedų ir lapų skraidė šimtai visokiausių drugelių. Kitoje salėje auginami vikšrai. Trečioje, pavadintoje „Vabzdžių miestu“, eksponuojami vabzdžiai, vorai, voragyviai.

Išėję iš Drugelių fermos, patekome į žmonių spūstį. Mieste vyko Upės šventė. Pėsčiųjų tiltu ėjome taip lėtai, lyg Velykų rytą eitume Komunijos. Daugybė žmonių buriavosi prie V. Šekspyro gimtojo namo, sėdėjo, pasitiesę pledus ant žolės, priešais Karališkąjį teatrą, plaukiojo laiveliais ir valtimis Eivono upe. Mes paupiu nuėjome į Šventos Trejybės bažnyčią, paskui - prie 1888 metais pastatyto monumento. Stebėjomės skulptoriaus Ronaldo Growerio sukurtomis V.Šekspyro ir keturių jo literatūrinių personažų statulomis – kupinu dvejonių, skausmo ir sielvarto Hamletu, tarp realiojo ir pasąmoninio pasaulių pasimetusia Ledi Makbet, riebiu, tuščiagarbiu pagyrūnu Falstafu ir makiaveliškuoju princu Haliu, kuris, troško karaliaus karūnos, bet bijojo, kad jo nenunuodytų, todėl šlaistėsi su draugeliais po smukles, garbino pakelių plėšikus ir, lyg lietuviškasis Selas, vaidino blogą berniuką.

O kur karalius Lyras su savo dukterimis? Regana ir ją pasmaugusi Honerilė - nežinia kur. Kordelija su tėvu palaidoti kriptoje po Souro upe. Toj pačioje upėje, į kurią buvo įmestas mūšyje žuvęs karalius Ričardas III? O kur Souro (Soar) upė? Lesteršyre. Važiuojame į Lesterį!

Nuo Enderby miestelio pasukome į Watermead country parką, įkurtą Stoar upės slėnyje, už 5,6 mylių nuo Lesterio. Ten – Karaliaus Lyro ir John Merricko ežerai. Mitologinio keltų karaliaus Lyro, valdžiusio Britaniją VIII amžiuje, vardu pavadintame ežere pastatyta skulptūra. Skulptorius Davidas Hunteris pavaizdavo Karalių, suklupusį prie jauniausios dukters, jos seserų meilužio valia, kalėjime pasmaugtos Prancūzijos karalienės Kordelijos.

Greta esantis ežeras primena Atlantos vasaros olimpinių žaidynių vicečempioną Johną Merricką, kuris, būdamas 26 metų, žuvo 1997 – aisiais, per avariją Italijoje. Aplink ežerus - natūralių pievų draustinis. Čia negalima išrauti nė vienos dilgėlės, augančios pakrūmėje. Tiesa, dilgėlių ir norėdamas neišrausi, nes jos užgožtos gervuogių.

Lesterį – vieną seniausių Anglijos miestų, įkurtą 50 – aisiais metais po Kristaus gimimo, pasiekėme vakarop. Mieste, pasižyminčiame etninių grupių gausa, gyvena 330000 gyventojų. Lesteris - pramonės ir prekybos miestas. Jame daug jaunimo, aukštas edukacijos lygis. Mes pavaikščiojome miesto aikštėje, apžiūrėjome Rotušę, Bokšto laikrodį su garbingiausių miesto vyrų statulomis, Džeimso Butlerio skulptūrą „Siuvėja”, pirmąją viešą statulą Lesteryje - „Ratlendo hercogas “ ir nuėjome į Katedrą.

1086 metais pradėtoje statyti Lesterio katedroje nufotografavome portiką su septynių šventųjų statulomis, spalvotais ornamentais išdabintas lubas, Rytinį langą, kuriame įmontuotas monumentas žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare. Perskaitėme, kad šioje katedroje bus iškilmingai perlaidotas karalius Ričardas III, kurio palaikus pernai identifikavo Lesterio universiteto ekspertai. .

„Pasirodo, kad mūšyje žuvęs karalius Ričardas Trečiasis nebuvo įmestas į Souro upę. Jeigu būtų įrodyta, kad ir karaliaus Lyro kriptos po Souro upe nėra, ar tai nepakenktų Viljamo Šekspyro šlovei ir jo tragedijos populiarumui? ” - važiuojant namo, paklausė anūkas. Ne, nepakenktų, kaip nepakenkė įvairiausios spekuliacijos jo autorystės, religijos ar lytinės orientacijos temomis. Prieš keturis šimtus metų parašyta tragedija „Karalius Lyras” visame pasaulyje žinoma ne dėl kriptos po Souro upe, o dėl minties, kad vaikai myli tėvus tiek, kiek liepia pareiga: nei daugiau, nei mažiau, o tėvams vaikų nedėkingumas skaudesnis už gyvatės geluonį. Ši ir kitos, protu suvoktos ir menine kalba išreikštos, Viljamo Šekspyro mintys lėmė jam amžinąjį išlikimą.

Anglijos Širdyje matėme daug paminklų asmenybėms, kurios sugebėjo savo idėjas išreikšti menine forma, o savo idealus pritaikyti tikrovei ir netgi juos įgyvendinti.

Anastasija Bučienė

Dėkojame Anastasijai už pasakojimą ir nuotraukas!
O gal Tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

 (Komentarų: 4)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: