Paskutinioji šio etapo vakarienė nuvedė į Pietryčių Londoną. Čia mus ir kitas šou dalyves priėmė vadybininkė Agnė. Kaip jai sekėsi nustebinti svečius egzotiškais patiekalais?

Nuotraukas iš Agnės vakarienės galite peržiūrėti Anglija.lt nuotraukų galerijoje, paspaudę čia...

Vaizdo įrašą su vakarienės akimirkomis rasite svetainėje "Youtube" adresu: http://www.youtube.com/anglijaLT

Žemiau - mūsų atstovės įspūdžiai iš pirmosios vakarienės

Agnės vakarienė su egzotikos prieskoniu

Agnės meniu:
Užkandis – krabų paplotėliai su salotų lapais
Pagrindinis patiekalas – troškinta jautienos nugarinė su kuskusu
Desertas – „creme brulee“

Paskutinioji šio etapo vakarienė nuvedė į Pietų Londoną. Tai pirmoji mano kelionė į Peckhamą – niekada net pro šalį važiuoti nebuvo tekę. Prisipažinsiu, apie šią Londono dalį žinojau tik tiek, kad ten pavojinga ir važinėja tramvajus. Žinia apie tramvajų man nuskambėjo labai egzotiškai. Antžeminės, požeminės ir dar kitokius, į lietuvių kalbą nelabai išverčiamus pavadinimus turinčios traukinių linijos, dvigubi ar viengubi, vienaukščiai ar dviaukščiai autobusai – įprasta. Tačiau tramvajus? Toks dalykas gali būti Rygoje, Kijeve, galų gale Maskvoje, bet tik ne Londone. Sėdėdama traukinyje, įdėmiai žvalgiausi į aplinkines gatves – galgi išvysiu kokius nors tramvajaus egzistavimo ženklus? Nepavyko. Vėliau pasitikslinau – tramvajus iš tiesų egzistuoja, tačiau toje Pietų Londono dalyje, kuri yra labiau į vakarus. Išlipus – rajonas kaip rajonas, su akiai įprastu stoties prieigų gyvenimu. Daugybė į gatvę atvirų prekystalių su vaisiais bei daržovėmis ar neaiškaus šviežumo žuvimi, vitrinos su auksu ir deimantais žėrinčiais, vos už dvidešimt svarų pardavinėjamais papuošalais – tokie vaizdai egzotika padvelktų nebent Londono naujokui. Senbuviams tai įgrisusi, o kai kam net atgrasi kasdienybė.

Visi esam prisiklausę apie Pietų Londono gaujas, tačiau Agnė nuo pat atvykimo, jau penkeri metai gyvena čia ir jaučiasi saugiai. Maždaug prieš metus su šeima persikraustė į naują butą, bet kol kas neturėjo galimybių tinkamai įsikurti – kol kas jai svarbiausia vienerių metų sūnus. Tą šeštadienį tėvas su sūnum buvo išsiųsti pas gimines, kad Agnė visą dėmesį galėtų skirti patiekalams ir svečiams.

Praeitame numeryje rašydama apie estetišką Danguolės vakarienę bandžiau atspėti, koks bus Agnės meniu. Minėjau, jog tikiuosi ko nors egzotiško ir beveik neapsirikau. Nesvarbu, kad ragauti to, ko nebuvau burnoj turėjusi, neteko – užkandžiui patiekti virtų bulvių ir krabų paplotėliai man buvo naujiena. Agnė prisipažino, jog minėtas patiekalas pasiskolintas iš vyro, kilusio iš Tanzanijos, šeimos virtuvės. Pagrindinis patiekalas irgi buvo ne iš tų, kokius gali aptikti prekybos centrų „ready meals“ lentynose ar pakeliui į namus nusipirkti „takeaway“ užeigose. Net restoranų, kurie tiektų kažką panašaus, reikėtų specialiai paieškoti. Mat jautieną su kuskusu Agnė gamino pagal marokietišką receptą. Moteris neslėpė, jog šiaurės Afrikos virtuvės patiekalai jos namuose gana dažni, o į lietuviško maisto parduotuves ji važiuojanti nebent tada, kai užsimano silkės arba juodos duonos.

Kol skanavom jautieną ir gyrėm šeimininkę, kad mėsa minkštai ištroškinta, kalba sukosi apie tai, kas kokio lietuviškam gomuriui nelabai įprasto gyvio mėsos esam ragavusios. Danguolė minėjo, jog dar sovietų laikais jos tėvas turėjo progą vykti į banginių medžioklę – jų mėsą moteris prisimena su pasigardžiavimu. Smalsavom, kam yra tekę valgyti ryklio ar stručio mėsos ar paragauti kinų mėgstamos, kaip tik šiomis dienomis uždraustos, šunienos. Ir suprantama, neapsiėjome nepakalbėjusios apie varlių šlauneles. Paragauti varlės – ir smalsu, ir atgrasu. Kažkas čia giliai pakasta – pradedant pasakomis apie varles karalienes, baigiant Donelaičio perspėjimu lietuviams nemėgdžioti prancūzų, kurie „varles bei rupuižes jus ėst pamokino“. Atrodo, prisikalbėjome – Rima atėjus pavasariui pažadėjo pakviesti visas paragauti ant žarijų keptų varlių. Tačiau tas malonumas dar prieš akis, o vakarienę pas Agnę baigėm Prancūziją ne mažiau negu varlės išgarsinusiu patiekalu – „crème brulee“, kurio didysis triukas yra deginto cukraus luobelė, visam patiekalui suteikianti karamelės prieskonį. Ir nors Agnė teigė kažkur skaičiusi, jog pirmieji apdeginti kremą sugalvojo anglai, bet prancūzai pasigavo, prilipdė savo pavadinimą ir paleido į pasaulį – dabar nebeįrodysi, kad anglai buvo pirmesni.

Pirmasis etapas baigėsi… Mmm… Buvo skanu. Ir konkuravimo įtampos nesijautė, ir kai kada žiauroki komentarai internete gilesnių nuoskaudų konkurso dalyvių širdyse, regis, nepaliko. Ačiū visoms už puikią vakarienę! O prieš akis dar vienas etapas. Su kuo čia susilažinus, teks ar neteks varlių šlaunelių paragauti?