Kinus nugalėjęs lietuvis – Saatchi galerijoje - Anglija.lt
 

Kinus nugalėjęs lietuvis – Saatchi galerijoje  

Vilmantas Marcinkevičius (40 m.) – šiuolaikinis lietuvių tapytojas – pirmiausia išgarsėjo Danijoje, kur ne tik rengia savo parodas, bet ir buvo pakviestas nutapyti Danijos princo šeimos portretus. Dailininkas įkėlė koją į Londoną – vienas jo darbų atsidūrė įžymybių kalve pramintoje Saatchi galerijoje.

Su Vilmantu susitikome jo vizito Londone metu prabangiame Vakarų Londono rajone įsikūrusioje, skandalingomis ir daug žiūrovų sutraukiančiomis parodomis garsėjančioje Saatchi galerijoje. Vien pernai metais naujai atidaryta galerija King’s gatvėje (anksčiau galerija buvo kitoje vietoje) sulaukė rekordinio lankytojų skaičiaus. “Saatchi kaip „Coca-colą“ žino visi, o ar vartoja – čia kitas klausimas“, – šios galerijos populiarumą taikliai apibrėžia lietuvis menininkas.

Svajojo kabėti Saatchi galerijoje

Vien iš savo kūrybos besiverčiantis tapytojas sako, kad dar prieš metus galimybė pamatyti savo darbą šioje galerijoje jam atrodė kaip iliuzija. “Prieš metus lapkričio mėnesį su žmona buvom atvykę į Londoną, vaikščiojom, ėjom per parodas ir, aišku, aplankėm pačią pirmą naujai atidarytos Saatchi galerijos parodą. Ji buvo skirta šiuolaikiniam kinų menui. Buvo smalsu ne tik parodą pamatyti, bet ir tai, kaip istorinis pastatas pritaikytas šiuolaikiniam menui. Apžiūrėjom iš visų pusių - nuo grindų iki menų. Vaikščiojam su žmona ir jos seserimi, kuri, galima sakyti, tarp Londono ir Kopenhagos gyvena, ir juokaujam, kokios mano, kaip dailininko, svajonės būtų. Na, sakau, jau tokioje vietoje kabėti būtų neblogai. Ir šiaip, perėjus per ekspoziciją, o kiekvienas menininkas save truputį myli, pagalvojau - galėtų ir koks nors mano kūrinys kabėti ir niekas nesakytų, kad netinka“, – praeitų metų įspūdžius linksmai prisimena Vilmantas.
Grįžęs į Vilnių jis nusprendė paieškoti daugiau informacijos apie aplankytą galeriją. Internete susirado Saachi galerijos puslapį, kuris yra vienas lankomiausių pasaulyje, ir netikėtai aptiko, kad galima pateikti savo darbą „Saatchi Online“ konkursui. „Pradžioje nei taisyklių supratau, nei kaip ten viskas vyksta. Pasiūliau danų galerijai, gal pabandom, bet jie atsakė, kad internetiniai konkursai jiems neįdomu. Kaip tik tuo metu Vilniuje su viena meno vadybininke susitikau, pasikalbėjom, na, gal pabandom ką nors padaryti. Aš pats tiesiog techniškai nemokėjau, kaip tą paveikslą į puslapį įkelti, padėk, sakau“, – pasakoja dailininkas. Konkursui jis pasirinko darbą „XXI amžiaus madona“ tiesiog dėl to, kad jis buvo mažai rodytas.

„Sakau, per mažai jam dėmesio kliuvo, o jis toks su politiniais motyvais, kūdikis su pjautuvu, su raudonom kelnėm... Kadangi aš pats iš to laikmečio, tai lyg ir turiu teisę apie tai kalbėti, ir įdėjom...“

Rungtynių azartas

Dailininkas sako, kad įkėlęs paveikslą į internetinę erdvę, jo likimu jis nelabai domėjosi. „Kai įkėlėm paveikslą, ten jau buvo arti trijų tūkstančių kūrinių, visų vienu prisėdimu nė peržiūrėti neįmanoma, o kad išsirinktum už ką balsuoti, neįsivaizduoju... Man ir pačiam savo darbo tarp tos gausos nelabai sekėsi surasti... Po kiek laiko atidarau tą puslapį, žiūriu, du darbai – mano ir dar vienas. Galvoju, čia dabar kas, gal kompas užstrigo... Apžiūriu atidžiau, o ten parašyta „round finalists“.Vilmantas neslepia, kad tada jam nebuvo aišku, jog tai reiškia, kad jo ir dar vieno dailininko iš Kinijos darbas tapo tik tarpinio etapo laimėtojais, o tam, kad gautų pažadėtą tūkstančio svarų premiją, dar teks pasirungti su kitų raundų, kurių iš viso dešimt, nugalėtojais. „Man didžiausias džiaugsmas buvo būtent tada, nes iš maždaug trijų tūkstančių išrinko mano darbą... Sunku suvokti, kuo patraukia kūrinys, kad ties juo stabtelėtų žiūrovas ir bakstelėtų klavišą.“ Vilmantas patikino, kad pirmajame etape jokios paramos savo paveikslui neorganizavo, bet vėliau, kai kūrinys pakliuvo į dešimtuką, jį suėmė azartas. Jis ypač išaugo paaiškėjus, kad į galutinę dviejų finalininkų rungtį vėl pateko Vilmanto ir to paties kinų dailininko darbai. „O, galvoju, čia tikra internetinė kova.

Tada jau pradėjom stebėti, kaip viskas vyksta ir, aišku, visus per pažįstamus raginom balsuoti... Viskas keitėsi labai greitai. Paskutinę dieną ryte aš pralaiminėjau visu punktu, nors iš vakaro laimėjau. Ankstų rytą pasižiūriu, jau pralaimiu, nes, matyt, kinai anksčiau atsikėlę pabalsavo. Nusivylęs išvažiavau kažkur, gal padangų keisti, ir maždaug 10 valandą paskambina žmona ir sako, kad apsivertė balsai. Negali būti? Tada jau neatsitraukėm nuo kompiuterio, žiūrėjom, kaip sekasi, buvo įdomu...“, – pasakoja dailininkas.

Lietuvai nieko nekainavo

Vilmantas neslepia, kad apima malonus jausmas pagalvojus, jog virš 20 tūkst. konkurentų liko už nugaros. Be to, jo nuomone, svarbu dar ir tai, kad viskas čia buvo publikos rankose - jie renkasi, jie balsuoja ir tai parodo, kas žmonėms patinka, o kas ne.

„Tai kaip socialinis projektas. Vyko balsavimas, vyko tam tikra veikla, kai žmonės vieni kitus skatino balsuoti, po to daugybė žmonių mane sveikino ir jie patys jautėsi prisidėję. Juk niekas nevertė nė vieno balsuoti ar persiųsti paraginimą kitiems, kad balsuotų. Taigi išėjo, kad žmonės lyg ir laimėjo kartu... Internete vyko diskusija, kai kas sakė - kodėl turėčiau balsuoti, man paveikslas nepatinka. Kitas - na ir kas, kad nepatinka, vis viena reikia kinus nugalėti... Plius visa tai Lietuvai nieko nekainavo. Nes parodą surengti ar knygą iškleisti – reikia pinigų, o čia – už dyką, net ir išlaidas, kad paveikslas būtų atsiųstas, galerija apmokėjo.“

Už paveikslą – 25 tūkst. svarų

Saatchi galerijoje eksponuojami ir kiti dešimt į paskutinįjį etapą patekusių dalyvių paveikslų. Prie visų jų kabo kainos – kiekvieną iš tų paveikslų galima įsigyti už maždaug 2,5–3 tūkst. svarų. V.Marcinkevičiaus paveikslas įkainotas dešimt kartų brangiau. Dailininkas sakė, kad jo pageidavimu buvo nustatyta tokia kaina ir išdavė paslaptį, kodėl. „Tas paveikslas jau yra parduotas, jis yra privačioje galerijoje, bet aš to, laimėjęs konkursą, neakcentavau – gal sakys, kad pažeidei taisykles, mes kolekcionieriams priklausančių darbų nerodome. Kai dėjau į internetą, nemaniau, kad laimėsiu. Dėjau kaip paveikslą, kuris man pačiam patinka, o ne kaip darbą, kurį norėčiau parduoti, o kai taip išėjo, paskambinau paveikslo savininkui, sakau, reikia kainą nustatyti. Jis ir sako, šiaip aš to paveikslo neparduočiau, bet jei tau svarbu, kad jis galerijoje būtų, tai tada, jei kas norės pirkti, parduočiau už ne mažiau kaip 25 tūkst. svarų.“

Vilmantas sutinka, kad 25 tūkst. svarų už paveikslą net ir Londone yra nemažai. „Gal juos tas dirgina, galvoja, čia toks lietuvaitis „naglas“, įsivaizduoja kažką... Nes mano darbų kainas galima sužinoti atsidarius mane pristatančios galerijos Danijoje puslapį ir ten mano darbai kainuoja apie 10 tūkst. eurų, maždaug tris kartus mažiau nei šitas...“, – atvirauja dailininkas.

Ji sako, tik dabar išsiaiškinęs, kad į dešimtuką patekę dailininkai gauna progą ne tik parodyti savo darbus Saatchi galerijoje, bet ir parduoti juos be galerijos komisinių, t.y. už paties autoriaus nustatytą kainą.

Tapė princo šeimą

V.Marcinkevičius – vienas iš tų dailininkų, kuriems pavyksta pragyventi iš meno. Tačiau jis pripažįsta, kad jeigu tektų pardavinėti savo darbus vien Lietuvoje, gyventi būtų labai sunku. „Nuo pirmųjų parodų iki dabar per metus – iki dešimt pirkėjų. O dvylika metų galerijoje Danijoje duoda rezultatų, iš ekonominės pusės tai labai didelė paspirtis. Jei gyveni vien iš meno, šalia visų idėjų turi įsijungti ir kiti dalykai – kur pristatyti, kaip pristatyti, kodėl.“

Kad V.Marcinkevičius yra populiarus Danijoje, rodo ir tai, jog būtent jam buvo užsakyta nutapyti princo šeimos portretą. „Man tai buvo graži istorija, jiems – nelabai, nes šeima subyrėjo. 2004 metais jie dar buvo vedę ir reikėjo nutapyti bendrą visos šeimos paveikslą, paskui atskirai princo, princesės ir abiejų vaikų – iš viso penki paveikslai. Portretus gali nutapyti šimtai tūkstančių pasaulio menininkų ir kad mane tam darbui pasirinko, visiškas atsitiktinumas. Be to, aš pats savęs portretistu nelaikiau, tačiau nukrito tokia galimybė kaip gyvenimo dovana“, – teigia V.Marcinkevičius.

Beje, tais pačiais metais dailininkui teko tapyti ir vieno žinomo londoniečio, „University College London“ profesoriaus, Informacinių technologijų skyriaus steigėjo Peterio Kirsteino portretą. „Universitetas užsakė dailininką iš danų galerijos. Atvažiavau, susipažįstam, klausia – danas? Ne, sakau, lietuvis. O kiek metų Danijoje gyveni? Ne Danijoje, sakau, Vilniuje gyvenu. Portretą tapiau praktiškai jo kabinete, čia kažkur Londono centre“, – pasakoja tapytojas ir priduria, kad pats jis iki šiol taip ir nematė, kur kabo jo nutapytas paveikslas. „Buvo planuota daryti naujo statinio, kuriame įsikūrė NT skyrius, atidarymą, turėjo dalyvauti princo Charleso žmona Camilla, ir tas portretas turėjo būti ten pakabintas, bet taip ir nežinau, kaip buvo.“

Dailininkas minėjo, kad vienu metu su juo buvo kalbėta apie tai, kad gal nutapytų prezidento Valdo Adamkaus portretą, tačiau viskas taip ir liko šnekomis. V.Marcinkevičiaus nuomone, Lietuvoje dar trūksta dalykiško bendravimo tarp užsakovų ir menininkų.

Zita Čepaitė

Vilmantas Marcinkevičius (40 m.) – šiuolaikinis lietuvių tapytojas – pirmiausia išgarsėjo Danijoje, kur ne tik rengia savo parodas, bet ir buvo pakviestas nutapyti Danijos princo šeimos portretus. Dailininkas įkėlė koją į Londoną – vienas jo darbų atsidūrė įžymybių kalve pramintoje Saatchi galerijoje.

Su Vilmantu susitikome jo vizito Londone metu prabangiame Vakarų Londono rajone įsikūrusioje, skandalingomis ir daug žiūrovų sutraukiančiomis parodomis garsėjančioje Saatchi galerijoje. Vien pernai metais naujai atidaryta galerija King’s gatvėje (anksčiau galerija buvo kitoje vietoje) sulaukė rekordinio lankytojų skaičiaus. “Saatchi kaip „Coca-colą“ žino visi, o ar vartoja – čia kitas klausimas“, – šios galerijos populiarumą taikliai apibrėžia lietuvis menininkas.

Svajojo kabėti Saatchi galerijoje

Vien iš savo kūrybos besiverčiantis tapytojas sako, kad dar prieš metus galimybė pamatyti savo darbą šioje galerijoje jam atrodė kaip iliuzija. “Prieš metus lapkričio mėnesį su žmona buvom atvykę į Londoną, vaikščiojom, ėjom per parodas ir, aišku, aplankėm pačią pirmą naujai atidarytos Saatchi galerijos parodą. Ji buvo skirta šiuolaikiniam kinų menui. Buvo smalsu ne tik parodą pamatyti, bet ir tai, kaip istorinis pastatas pritaikytas šiuolaikiniam menui. Apžiūrėjom iš visų pusių - nuo grindų iki menų. Vaikščiojam su žmona ir jos seserimi, kuri, galima sakyti, tarp Londono ir Kopenhagos gyvena, ir juokaujam, kokios mano, kaip dailininko, svajonės būtų. Na, sakau, jau tokioje vietoje kabėti būtų neblogai. Ir šiaip, perėjus per ekspoziciją, o kiekvienas menininkas save truputį myli, pagalvojau - galėtų ir koks nors mano kūrinys kabėti ir niekas nesakytų, kad netinka“, – praeitų metų įspūdžius linksmai prisimena Vilmantas.
Grįžęs į Vilnių jis nusprendė paieškoti daugiau informacijos apie aplankytą galeriją. Internete susirado Saachi galerijos puslapį, kuris yra vienas lankomiausių pasaulyje, ir netikėtai aptiko, kad galima pateikti savo darbą „Saatchi Online“ konkursui. „Pradžioje nei taisyklių supratau, nei kaip ten viskas vyksta. Pasiūliau danų galerijai, gal pabandom, bet jie atsakė, kad internetiniai konkursai jiems neįdomu. Kaip tik tuo metu Vilniuje su viena meno vadybininke susitikau, pasikalbėjom, na, gal pabandom ką nors padaryti. Aš pats tiesiog techniškai nemokėjau, kaip tą paveikslą į puslapį įkelti, padėk, sakau“, – pasakoja dailininkas. Konkursui jis pasirinko darbą „XXI amžiaus madona“ tiesiog dėl to, kad jis buvo mažai rodytas.

„Sakau, per mažai jam dėmesio kliuvo, o jis toks su politiniais motyvais, kūdikis su pjautuvu, su raudonom kelnėm... Kadangi aš pats iš to laikmečio, tai lyg ir turiu teisę apie tai kalbėti, ir įdėjom...“

Rungtynių azartas

Dailininkas sako, kad įkėlęs paveikslą į internetinę erdvę, jo likimu jis nelabai domėjosi. „Kai įkėlėm paveikslą, ten jau buvo arti trijų tūkstančių kūrinių, visų vienu prisėdimu nė peržiūrėti neįmanoma, o kad išsirinktum už ką balsuoti, neįsivaizduoju... Man ir pačiam savo darbo tarp tos gausos nelabai sekėsi surasti... Po kiek laiko atidarau tą puslapį, žiūriu, du darbai – mano ir dar vienas. Galvoju, čia dabar kas, gal kompas užstrigo... Apžiūriu atidžiau, o ten parašyta „round finalists“.Vilmantas neslepia, kad tada jam nebuvo aišku, jog tai reiškia, kad jo ir dar vieno dailininko iš Kinijos darbas tapo tik tarpinio etapo laimėtojais, o tam, kad gautų pažadėtą tūkstančio svarų premiją, dar teks pasirungti su kitų raundų, kurių iš viso dešimt, nugalėtojais. „Man didžiausias džiaugsmas buvo būtent tada, nes iš maždaug trijų tūkstančių išrinko mano darbą... Sunku suvokti, kuo patraukia kūrinys, kad ties juo stabtelėtų žiūrovas ir bakstelėtų klavišą.“ Vilmantas patikino, kad pirmajame etape jokios paramos savo paveikslui neorganizavo, bet vėliau, kai kūrinys pakliuvo į dešimtuką, jį suėmė azartas. Jis ypač išaugo paaiškėjus, kad į galutinę dviejų finalininkų rungtį vėl pateko Vilmanto ir to paties kinų dailininko darbai. „O, galvoju, čia tikra internetinė kova.

Tada jau pradėjom stebėti, kaip viskas vyksta ir, aišku, visus per pažįstamus raginom balsuoti... Viskas keitėsi labai greitai. Paskutinę dieną ryte aš pralaiminėjau visu punktu, nors iš vakaro laimėjau. Ankstų rytą pasižiūriu, jau pralaimiu, nes, matyt, kinai anksčiau atsikėlę pabalsavo. Nusivylęs išvažiavau kažkur, gal padangų keisti, ir maždaug 10 valandą paskambina žmona ir sako, kad apsivertė balsai. Negali būti? Tada jau neatsitraukėm nuo kompiuterio, žiūrėjom, kaip sekasi, buvo įdomu...“, – pasakoja dailininkas.

Lietuvai nieko nekainavo

Vilmantas neslepia, kad apima malonus jausmas pagalvojus, jog virš 20 tūkst. konkurentų liko už nugaros. Be to, jo nuomone, svarbu dar ir tai, kad viskas čia buvo publikos rankose - jie renkasi, jie balsuoja ir tai parodo, kas žmonėms patinka, o kas ne.

„Tai kaip socialinis projektas. Vyko balsavimas, vyko tam tikra veikla, kai žmonės vieni kitus skatino balsuoti, po to daugybė žmonių mane sveikino ir jie patys jautėsi prisidėję. Juk niekas nevertė nė vieno balsuoti ar persiųsti paraginimą kitiems, kad balsuotų. Taigi išėjo, kad žmonės lyg ir laimėjo kartu... Internete vyko diskusija, kai kas sakė - kodėl turėčiau balsuoti, man paveikslas nepatinka. Kitas - na ir kas, kad nepatinka, vis viena reikia kinus nugalėti... Plius visa tai Lietuvai nieko nekainavo. Nes parodą surengti ar knygą iškleisti – reikia pinigų, o čia – už dyką, net ir išlaidas, kad paveikslas būtų atsiųstas, galerija apmokėjo.“

Už paveikslą – 25 tūkst. svarų

Saatchi galerijoje eksponuojami ir kiti dešimt į paskutinįjį etapą patekusių dalyvių paveikslų. Prie visų jų kabo kainos – kiekvieną iš tų paveikslų galima įsigyti už maždaug 2,5–3 tūkst. svarų. V.Marcinkevičiaus paveikslas įkainotas dešimt kartų brangiau. Dailininkas sakė, kad jo pageidavimu buvo nustatyta tokia kaina ir išdavė paslaptį, kodėl. „Tas paveikslas jau yra parduotas, jis yra privačioje galerijoje, bet aš to, laimėjęs konkursą, neakcentavau – gal sakys, kad pažeidei taisykles, mes kolekcionieriams priklausančių darbų nerodome. Kai dėjau į internetą, nemaniau, kad laimėsiu. Dėjau kaip paveikslą, kuris man pačiam patinka, o ne kaip darbą, kurį norėčiau parduoti, o kai taip išėjo, paskambinau paveikslo savininkui, sakau, reikia kainą nustatyti. Jis ir sako, šiaip aš to paveikslo neparduočiau, bet jei tau svarbu, kad jis galerijoje būtų, tai tada, jei kas norės pirkti, parduočiau už ne mažiau kaip 25 tūkst. svarų.“

Vilmantas sutinka, kad 25 tūkst. svarų už paveikslą net ir Londone yra nemažai. „Gal juos tas dirgina, galvoja, čia toks lietuvaitis „naglas“, įsivaizduoja kažką... Nes mano darbų kainas galima sužinoti atsidarius mane pristatančios galerijos Danijoje puslapį ir ten mano darbai kainuoja apie 10 tūkst. eurų, maždaug tris kartus mažiau nei šitas...“, – atvirauja dailininkas.

Ji sako, tik dabar išsiaiškinęs, kad į dešimtuką patekę dailininkai gauna progą ne tik parodyti savo darbus Saatchi galerijoje, bet ir parduoti juos be galerijos komisinių, t.y. už paties autoriaus nustatytą kainą.

Tapė princo šeimą

V.Marcinkevičius – vienas iš tų dailininkų, kuriems pavyksta pragyventi iš meno. Tačiau jis pripažįsta, kad jeigu tektų pardavinėti savo darbus vien Lietuvoje, gyventi būtų labai sunku. „Nuo pirmųjų parodų iki dabar per metus – iki dešimt pirkėjų. O dvylika metų galerijoje Danijoje duoda rezultatų, iš ekonominės pusės tai labai didelė paspirtis. Jei gyveni vien iš meno, šalia visų idėjų turi įsijungti ir kiti dalykai – kur pristatyti, kaip pristatyti, kodėl.“

Kad V.Marcinkevičius yra populiarus Danijoje, rodo ir tai, jog būtent jam buvo užsakyta nutapyti princo šeimos portretą. „Man tai buvo graži istorija, jiems – nelabai, nes šeima subyrėjo. 2004 metais jie dar buvo vedę ir reikėjo nutapyti bendrą visos šeimos paveikslą, paskui atskirai princo, princesės ir abiejų vaikų – iš viso penki paveikslai. Portretus gali nutapyti šimtai tūkstančių pasaulio menininkų ir kad mane tam darbui pasirinko, visiškas atsitiktinumas. Be to, aš pats savęs portretistu nelaikiau, tačiau nukrito tokia galimybė kaip gyvenimo dovana“, – teigia V.Marcinkevičius.

Beje, tais pačiais metais dailininkui teko tapyti ir vieno žinomo londoniečio, „University College London“ profesoriaus, Informacinių technologijų skyriaus steigėjo Peterio Kirsteino portretą. „Universitetas užsakė dailininką iš danų galerijos. Atvažiavau, susipažįstam, klausia – danas? Ne, sakau, lietuvis. O kiek metų Danijoje gyveni? Ne Danijoje, sakau, Vilniuje gyvenu. Portretą tapiau praktiškai jo kabinete, čia kažkur Londono centre“, – pasakoja tapytojas ir priduria, kad pats jis iki šiol taip ir nematė, kur kabo jo nutapytas paveikslas. „Buvo planuota daryti naujo statinio, kuriame įsikūrė NT skyrius, atidarymą, turėjo dalyvauti princo Charleso žmona Camilla, ir tas portretas turėjo būti ten pakabintas, bet taip ir nežinau, kaip buvo.“

Dailininkas minėjo, kad vienu metu su juo buvo kalbėta apie tai, kad gal nutapytų prezidento Valdo Adamkaus portretą, tačiau viskas taip ir liko šnekomis. V.Marcinkevičiaus nuomone, Lietuvoje dar trūksta dalykiško bendravimo tarp užsakovų ir menininkų.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 6)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: