Kita emigracijos pusė: nesėkmingi vaikų žingsniai suaugusiųjų pasaulyje [skaitytojos laiškas, II d.] 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytoja Svetlana, pasakojusi apie tėvų paliktos Emilijos pirmuosius savarankiškus žingsnius gyvenime, atskleidė skaudžią šios istorijos pabaigą.

Apie prostituciją, kuri įtraukia kaip pelkė ir nebepaleidžia, bei sugriauto gyvenimo pabaigą skaitykite šiame pasakojime.
Pirma šios istorijos dalis – ČIA
.

*Kalba netaisyta

Mūsų terminale visoms merginoms vadovauti pradėjo mama Čiolė. S. nebebuvo, tai tuoj patekau į jos globą. Nepatiko būti po jos padu, bet žiemą keliauti po trasą nelabai traukė.

Kartais išvažiuodavau su kokiu vietiniu, bet tie daugiausia buvo vedę ir bijojo iš savo miesto pasiimti pakeleivę. Mamos Čiolės globoje buvo keletas pliusų - vonia, karštas vanduo ir moteriški reikmenys, nors dirbti reikėdavo ir per savo dienas.

Buvau išmokusi virtuoziškai tenkinti vyrus, tai klientų netrūkdavo ir net arbatpinigių duodavo. Jų Čiolei nereikėdavo atiduoti. Porą kartų su milicijos pagalba stipriai numelžėme užsieniečius. Kai akto metu pasirodydavo pareigūnas, paaiškindavo kokie straipsniai gresia už santykiavimą su nepilnamete, dingdavo visa vakarietiška arogancija. Dirbau, gyvenau ir laukiau vasaros, kad tik galėčiau ištrūkti iš terminalo.

Po to nutikimo su internacionaline brigada, susipažinau su jumis, Svetlana. Jūs man patikote, kad daug nemoralizavote, negąsdinote pataisos kolonijomis, o paprašėte Čiolės, kad mane prižiūrėtų ir perspėjote, kad baigsiu gyvenimą patvoryje. Nesitikėjau, kad jūs būsite teisi, bet jei ir būčiau žinojusi savo likimą, nebūčiau pakeitusį gyvenimo kelio.

Vieną kartą atsigulus ant trasos, po fūristais, atsikelti beveik neįmanoma. Tai kaip pelkė, kuri įtraukia ir nebepaleidžia, kol tampi nebereikalinga, o tada pati ir išspjauna į pakelės griovį. Ne visoms taip pasiseka kaip mamai Čiolei.

Atėjus pavasariui spjoviau į sėslų gyvenimą, kambarėlį, vonią ir su sofiku (Sovtransavto) išsiroviau į trasą. Jau turėjau patirties ir žinojau su kuo, kur važiuoti. Net savaitę gyvenau prie Lietuvos sienos, kol mano vairuotojas buvo Lietuvoje. Tik tą kartą mane pridavė į civilizuotą aikštelę, o ten aš užsidirbau sau ir šeimininkams. Siūlė visai vasarai pasilikti, bet man netiko. Gyveni vagonėlyje ir vaikštai kaip į darbą - į kabiną, pirtelę ar į kambarius.

Mane traukė trasa, nors jau pradėjo jaustis nuovargis. Atsibodo paprastas, vulgaraus, greitas seksas ir pinigai. Norėjosi ilgiau būti su vienu vairuotoju, bet deja. Vairuotojai nemėgsta ilgai tąsytis su viena. Jie labiau linkę aikštelėje pasitenkinti su vietine, susimokėti ir važiuoti. Papildoma gyventoja kabinoje - visada papildomi rūpesčiai. Nors be seksualinių poreikių tenkinimo ruošdavau maistą, tvarkydavau kabiną, bet vis dažniau būdavau perduodama per petį sekančiam.

Svajojau su Čiolės ir jūsų pagalba pabandyti pačiai tapti „mama Emilija“, nors tokios jaunos „mamomis“ nebūna.

Po eilinių trumpų atostogų vėl sėdau į kabiną. Vairuotojas pažadėjo nusivežti iki Sankt Peterburgo ir parvežti atgal. Tik išvažiavęs iš miesto įsuko į pilną šiukšlių aikštelę, net neužsitraukęs užuolaidų iššoko iš už vairo, nusmaukė kelnes ir liepė pūsti jo gintarinį saksofoną (nuo zonos laikų turėjo į penį įsidėjęs gintarinius šratus). Kažkas užsiblokavo. Prieš akis išniro murzinas smirdintis S. Sėdėjau kietai sukandus dantis ir visomis jėgomis bandžiai išsilaisvinti galvą iš jo tvirtų rankų.

Daugelis vyrų yra bjaurūs sutvėrimai. Kuo daugiau priešiniesi, tuo jie labiau puola, drasko, ypač jei jų rankose paprasta beteisė valkata. Jis įsiuto. Rėkė, daužė, draskė rūbus. Neturėjau tiek jėgų, kad apsiginčiau, bet iš paskutiniųjų laikiau sukandus dantis ir saugojau veidą. Kartais atrodė, kad išdaužys dantis, kad tik pasiektų tikslą, bet aš, kol turėjau sąmonę, saugojau juos leisdama šėlti iškrypėliui kitose kūno vietose. Tik man netekus sąmonės jis pasiekė tikslą.

Tai aš supratau atsipeikėjus nuoga, tarp šiukšlių kalno. Burnoje buvo tas šleikštus skonis, įstrigęs visam gyvenimui po draugystės su savivarčio vairuotoju. Dar radau šiek tiek jėgų išsikapstyti iš šiukšlių krūvos. Atsigavau ligoninėje. Nespėjus pilnai atsigauti, prisistatė mentai. Sukandus dantis tylėjau, nes žinojau, kad nuo atvirumo nukentėsiu tik pati. Tie ilgai netardė. Nenori kalbėti – tavo problemos.

Gulėdama palatoje labai išsigandau mirties. Tokios, apie kokią jūs sakėte, tokios, kokia mirė V. išstumta iš fūros, ar L. išmesta per langą Maskvos Korovino krovinių stotyje. O kiek tokių, apie kurias niekas nežino, kurių niekas neieško. Išsigandau ne tiek pačios mirties, kiek to purvo, supančio paskutiniąją gyvenimo minutę. Mane tas siaubas apėmė po to, kai atsigavau užversta šiukšlėmis.
– Aš nenoriu mirti šiukšlyne, aš noriu mirti švarioje vietoje,- sušnibždėjo mergina baigus savo pasakojimą.

Tuo momentu nesureagavau į tuos žodžius, dėl ko graužiuosi iki šių dienų. Ją, visą sudaužytą, rado žmonės, atvežę išmesti šiukšlių. Paguldė ją i seną varganą ligoninę ir niekam ji nerūpėjo, nes visi žinojo, kas ji per paukštytė. Tik truputį sustiprėjus pabandė apklusti dar kartą, bet ji tylėjo. Atėjus man vienai, viską papasakojo. Aš liepiau parašyti pareiškimą ir pasakyti, kas ją taip sudaužė. Mergina liūdnai šyptelėjo ir tarė:
– Jis vedęs, turi šeimą, biznį, įtakingų draugų. Kam jam gadinti gyvenimą dėl mažytės valkatos Emilijos.

Nujaučiau, ką ji turėjo galvoje. Tai buvo vienas iš naujų verslininkų, nusipirkęs keltą, importinių sunkvežimių ir priklausė nebaudžiamai kastai, bet tai buvo tik mano prielaidos. Prie tokių taip paprastai neprieisi ir jiems neįkąsi. Tą patį suvokė mažoji Emilija ir tikriausiai jo labai bijojo. Kai aš pakilau eiti, ji pasisiūlė palydėti.

Mudvi susikibusios ėjome ilgu koridoriumi. Ji, prisiglaudus prie manęs lyg prie motinos, o aš ją, lyg dukrą, stipriai spausdama prie savęs. Išėjus ji paprašė parūkyti. Kaip pareigūnė, neturėjau teisės duoti nepilnametei cigaretės, bet kaip moteris, kuri beveik visą gyvenimą rūko, puikiai supratau cigaretės vertę tokioje situacijoje. Mes nuėjome į mano mašiną. Neskubėdamos, kaip dvi senos draugės, traukėme dūmą ir tylėjome.

– Mylėkite savo vaikus, kokie jie bebūtų ir kur jie bebūtų,- tarė ir neatsigręždama nuėjo atgal į ligoninę.

Neužteko jėgų žiūrėti į nueinančią atsisukus, tai nulydėjau ją, žiūrėdama į veidrodėlį.

Dar tą pačią naktį paskambino iš ligoninės ir paprašė skubiai atvykti. Slaugė nepastebimai įkišo man į delną mažą lapelį ir nuvedė į vonią. Joje, persipjovus venas, gulėjo mažoji Emilija. Visoje ligoninėje vonia buvo pati švariausia patalpa, į kurią galėjo ji įeiti. Mergina ją ir pasirinko.

Raštelyje buvo užrašytas sunkvežimio numeris ir vairuotojo vardas. Aš buvau teisi. Tai buvo tas, apie kurį pagalvojau ir puikiai supratau, kad jis nebūtų palikęs ramybėje Emilijos. Aš prašiau vyro, kad jis areštuotų, pasodintų ar bent sužlugdytų jo verslą, bet tai buvo ne jo galioje.

– Jei tai būtų mūsų dukra, aš viską paaukočiau, kad pasodintų tą prievartautoją, o dabar mes nieko nelaimėsime, tik sukelsime betikslį triukšmą, įsigysime daug priešų ir galiausiai patys turėsime didelių problemų.

Tai skambėjo labai ciniškai, bet tokios buvo to laikmečio realijos. Viena šiek tiek guodžia, kad tą biznierių po gero pusmečio nužudė jo bendrai. Kaip buvo įprasta tais laikais – kažko nepasidalijo.

Skaitytoja Svetlana

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytoja Svetlana, pasakojusi apie tėvų paliktos Emilijos pirmuosius savarankiškus žingsnius gyvenime, atskleidė skaudžią šios istorijos pabaigą.

Apie prostituciją, kuri įtraukia kaip pelkė ir nebepaleidžia, bei sugriauto gyvenimo pabaigą skaitykite šiame pasakojime.
Pirma šios istorijos dalis – ČIA
.

*Kalba netaisyta

Mūsų terminale visoms merginoms vadovauti pradėjo mama Čiolė. S. nebebuvo, tai tuoj patekau į jos globą. Nepatiko būti po jos padu, bet žiemą keliauti po trasą nelabai traukė.

Kartais išvažiuodavau su kokiu vietiniu, bet tie daugiausia buvo vedę ir bijojo iš savo miesto pasiimti pakeleivę. Mamos Čiolės globoje buvo keletas pliusų - vonia, karštas vanduo ir moteriški reikmenys, nors dirbti reikėdavo ir per savo dienas.

Buvau išmokusi virtuoziškai tenkinti vyrus, tai klientų netrūkdavo ir net arbatpinigių duodavo. Jų Čiolei nereikėdavo atiduoti. Porą kartų su milicijos pagalba stipriai numelžėme užsieniečius. Kai akto metu pasirodydavo pareigūnas, paaiškindavo kokie straipsniai gresia už santykiavimą su nepilnamete, dingdavo visa vakarietiška arogancija. Dirbau, gyvenau ir laukiau vasaros, kad tik galėčiau ištrūkti iš terminalo.

Po to nutikimo su internacionaline brigada, susipažinau su jumis, Svetlana. Jūs man patikote, kad daug nemoralizavote, negąsdinote pataisos kolonijomis, o paprašėte Čiolės, kad mane prižiūrėtų ir perspėjote, kad baigsiu gyvenimą patvoryje. Nesitikėjau, kad jūs būsite teisi, bet jei ir būčiau žinojusi savo likimą, nebūčiau pakeitusį gyvenimo kelio.

Vieną kartą atsigulus ant trasos, po fūristais, atsikelti beveik neįmanoma. Tai kaip pelkė, kuri įtraukia ir nebepaleidžia, kol tampi nebereikalinga, o tada pati ir išspjauna į pakelės griovį. Ne visoms taip pasiseka kaip mamai Čiolei.

Atėjus pavasariui spjoviau į sėslų gyvenimą, kambarėlį, vonią ir su sofiku (Sovtransavto) išsiroviau į trasą. Jau turėjau patirties ir žinojau su kuo, kur važiuoti. Net savaitę gyvenau prie Lietuvos sienos, kol mano vairuotojas buvo Lietuvoje. Tik tą kartą mane pridavė į civilizuotą aikštelę, o ten aš užsidirbau sau ir šeimininkams. Siūlė visai vasarai pasilikti, bet man netiko. Gyveni vagonėlyje ir vaikštai kaip į darbą - į kabiną, pirtelę ar į kambarius.

Mane traukė trasa, nors jau pradėjo jaustis nuovargis. Atsibodo paprastas, vulgaraus, greitas seksas ir pinigai. Norėjosi ilgiau būti su vienu vairuotoju, bet deja. Vairuotojai nemėgsta ilgai tąsytis su viena. Jie labiau linkę aikštelėje pasitenkinti su vietine, susimokėti ir važiuoti. Papildoma gyventoja kabinoje - visada papildomi rūpesčiai. Nors be seksualinių poreikių tenkinimo ruošdavau maistą, tvarkydavau kabiną, bet vis dažniau būdavau perduodama per petį sekančiam.

Svajojau su Čiolės ir jūsų pagalba pabandyti pačiai tapti „mama Emilija“, nors tokios jaunos „mamomis“ nebūna.

Po eilinių trumpų atostogų vėl sėdau į kabiną. Vairuotojas pažadėjo nusivežti iki Sankt Peterburgo ir parvežti atgal. Tik išvažiavęs iš miesto įsuko į pilną šiukšlių aikštelę, net neužsitraukęs užuolaidų iššoko iš už vairo, nusmaukė kelnes ir liepė pūsti jo gintarinį saksofoną (nuo zonos laikų turėjo į penį įsidėjęs gintarinius šratus). Kažkas užsiblokavo. Prieš akis išniro murzinas smirdintis S. Sėdėjau kietai sukandus dantis ir visomis jėgomis bandžiai išsilaisvinti galvą iš jo tvirtų rankų.

Daugelis vyrų yra bjaurūs sutvėrimai. Kuo daugiau priešiniesi, tuo jie labiau puola, drasko, ypač jei jų rankose paprasta beteisė valkata. Jis įsiuto. Rėkė, daužė, draskė rūbus. Neturėjau tiek jėgų, kad apsiginčiau, bet iš paskutiniųjų laikiau sukandus dantis ir saugojau veidą. Kartais atrodė, kad išdaužys dantis, kad tik pasiektų tikslą, bet aš, kol turėjau sąmonę, saugojau juos leisdama šėlti iškrypėliui kitose kūno vietose. Tik man netekus sąmonės jis pasiekė tikslą.

Tai aš supratau atsipeikėjus nuoga, tarp šiukšlių kalno. Burnoje buvo tas šleikštus skonis, įstrigęs visam gyvenimui po draugystės su savivarčio vairuotoju. Dar radau šiek tiek jėgų išsikapstyti iš šiukšlių krūvos. Atsigavau ligoninėje. Nespėjus pilnai atsigauti, prisistatė mentai. Sukandus dantis tylėjau, nes žinojau, kad nuo atvirumo nukentėsiu tik pati. Tie ilgai netardė. Nenori kalbėti – tavo problemos.

Gulėdama palatoje labai išsigandau mirties. Tokios, apie kokią jūs sakėte, tokios, kokia mirė V. išstumta iš fūros, ar L. išmesta per langą Maskvos Korovino krovinių stotyje. O kiek tokių, apie kurias niekas nežino, kurių niekas neieško. Išsigandau ne tiek pačios mirties, kiek to purvo, supančio paskutiniąją gyvenimo minutę. Mane tas siaubas apėmė po to, kai atsigavau užversta šiukšlėmis.
– Aš nenoriu mirti šiukšlyne, aš noriu mirti švarioje vietoje,- sušnibždėjo mergina baigus savo pasakojimą.

Tuo momentu nesureagavau į tuos žodžius, dėl ko graužiuosi iki šių dienų. Ją, visą sudaužytą, rado žmonės, atvežę išmesti šiukšlių. Paguldė ją i seną varganą ligoninę ir niekam ji nerūpėjo, nes visi žinojo, kas ji per paukštytė. Tik truputį sustiprėjus pabandė apklusti dar kartą, bet ji tylėjo. Atėjus man vienai, viską papasakojo. Aš liepiau parašyti pareiškimą ir pasakyti, kas ją taip sudaužė. Mergina liūdnai šyptelėjo ir tarė:
– Jis vedęs, turi šeimą, biznį, įtakingų draugų. Kam jam gadinti gyvenimą dėl mažytės valkatos Emilijos.

Nujaučiau, ką ji turėjo galvoje. Tai buvo vienas iš naujų verslininkų, nusipirkęs keltą, importinių sunkvežimių ir priklausė nebaudžiamai kastai, bet tai buvo tik mano prielaidos. Prie tokių taip paprastai neprieisi ir jiems neįkąsi. Tą patį suvokė mažoji Emilija ir tikriausiai jo labai bijojo. Kai aš pakilau eiti, ji pasisiūlė palydėti.

Mudvi susikibusios ėjome ilgu koridoriumi. Ji, prisiglaudus prie manęs lyg prie motinos, o aš ją, lyg dukrą, stipriai spausdama prie savęs. Išėjus ji paprašė parūkyti. Kaip pareigūnė, neturėjau teisės duoti nepilnametei cigaretės, bet kaip moteris, kuri beveik visą gyvenimą rūko, puikiai supratau cigaretės vertę tokioje situacijoje. Mes nuėjome į mano mašiną. Neskubėdamos, kaip dvi senos draugės, traukėme dūmą ir tylėjome.

– Mylėkite savo vaikus, kokie jie bebūtų ir kur jie bebūtų,- tarė ir neatsigręždama nuėjo atgal į ligoninę.

Neužteko jėgų žiūrėti į nueinančią atsisukus, tai nulydėjau ją, žiūrėdama į veidrodėlį.

Dar tą pačią naktį paskambino iš ligoninės ir paprašė skubiai atvykti. Slaugė nepastebimai įkišo man į delną mažą lapelį ir nuvedė į vonią. Joje, persipjovus venas, gulėjo mažoji Emilija. Visoje ligoninėje vonia buvo pati švariausia patalpa, į kurią galėjo ji įeiti. Mergina ją ir pasirinko.

Raštelyje buvo užrašytas sunkvežimio numeris ir vairuotojo vardas. Aš buvau teisi. Tai buvo tas, apie kurį pagalvojau ir puikiai supratau, kad jis nebūtų palikęs ramybėje Emilijos. Aš prašiau vyro, kad jis areštuotų, pasodintų ar bent sužlugdytų jo verslą, bet tai buvo ne jo galioje.

– Jei tai būtų mūsų dukra, aš viską paaukočiau, kad pasodintų tą prievartautoją, o dabar mes nieko nelaimėsime, tik sukelsime betikslį triukšmą, įsigysime daug priešų ir galiausiai patys turėsime didelių problemų.

Tai skambėjo labai ciniškai, bet tokios buvo to laikmečio realijos. Viena šiek tiek guodžia, kad tą biznierių po gero pusmečio nužudė jo bendrai. Kaip buvo įprasta tais laikais – kažko nepasidalijo.

Skaitytoja Svetlana

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: