Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Dažnai kalbama, kad emigracija neigiamai veikia šalies ekonomiką, tačiau rečiau susimąstoma apie prasčiausius šio reiškinio padarinius, kuriuos patiria šeima, o ypač vaikai.
Anglija.lt skaitytoja Svetlana dalinasi kiek kitokios - ne į Vakarus, o į Rytus - emigracijos prisiminimais. Apie tai, kaip vaiko gyvenimas be tėvų meilės gali sugriūti dar ankstyvoje paauglystėje, skaitykite šiame laiške.
*Kalba netaisyta.

Taip likimas susiklostė, kad dar tarybiniais laikais paskui vyrą išvykau į Rusiją. Turėjau ne santuokinę dukra. Vyras žadėjo ja rūpintis kaip sava, bet mano mama buvo griežtai prieš, kad ją pasiimčiau į Tarybų Sąjungos gilumą. Mergaitė buvo ne meilės, o skaudžios jaunatviškos klaidos vaisius. Rūpinausi, maitinau, bet nejaučiau jai fanatiškos motiniškos meilės, tiesiog auginau. Dukra paskutiniu metu labiau linko prie močiutės, todėl išsiskyrimas nebuvo labai skausmingas.

Turbūt nieko nėra baisiau tėvams išgirsti iš kaimynų ar giminaičių, kad tavo dukra eina blogu keliu. Dar baisiau, kai tai reikia pripažinti pačiai motinai ir dalį kaltės dėl to prisiimti sau. Teko daug matyti ir turėti reikalų su nepilnametėmis paleistuvėmis. Būtent su paleistuvėmis, valkatomis, bet ne prostitutėmis. Pastarųjų kategoriją stovėjo ant aukštesnės pakopos ir su jomis buvo mažiau problemų – buvo, kas už jų veiklą sumoka.

Žiūrėdama į murzinas nutąsytas trasos merginas, kartais prieš akis iškildavo ir mano dukra. Ji nebuvo taip žemai nusiritusi, bet buvo pasukusi negeru keliu ir tie skaudūs žodžiai, pasakomi jos močiutei, mano mamai, pasiekdavo ir mane.
Deja, mus skyrė didelis atstumas, jos neauginau, o jai užaugus negalėjau daryti įtakos pasirinktam keliui. Viena, kas dabar guodžia, kad ji nenusirito iki žemiausio laiptelio, kritiniu momentu rado jėgų sustoti ir neperžengti paskutinės ribos, todėl dabar turi normalų gyvenimą. Mažo žingsnelio betrūko, kad mano dukrą būtų ištikęs panašus likimas, kaip vienos jaunos merginos, pavadinsiu ją Emilija, su kuria, dėl savo darbo specifikos, teko ne kartą bendrauti.

Paskutinio susitikimo metu Emilija papasakojo savo gyvenimą. Tai buvo sutrumpinta gyvenimo išpažintis. Deja, aš buvau ne tose pareigose, kad duočiau išrišimą, o ir mane pačią slėgė motiniška išdavystė savo dukros atžvilgiu.

Mūsų rajonas nebuvo kažkuo ypatingas. Vagiliaudavo, pasipešdavo, viena kitą moterį nuskriausdavo. Šiek tiek papildomų problemų kėlė didelė krovinių stotis, pagal dabartinę terminologiją –transporto terminalas. Ten suvažiuodavo vairuotojai iš visos Tarybų Sąjungos, bet be peštynių, pijokysčių, vienos kitos sumuštos vietinės paleistuvės niekuo ypatingu neišskyrė.

Sugriuvus sąjungai atsirado daug iki tol nebūtų neigiamų reiškinių. Nenoriu apie juos šnekėti, nes visos buvusios tarybinės respublikos turėjo, manau, ir tebeturi panašias problemas. Viena iš jų – pabėgėliai. Dabar bandoma kontroliuoti jų srautus, kažkuo padėti, o pirmieji niekam nerūpėjo ir buvo palikti likimo valiai. Prasidėjus masiniam rusakalbių žmonių bėgimui iš vadinamų neramių regionų, nemažai šeimų įsikūrė ir mūsų mieste.

Emilija į mūsų miestą pateko būtent dėl aukščiau išvardytų aplinkybių. Tėvas per neramumus dingo, motina neatlaikius tokių išbandymų netrukus mirė nuo infarkto. Mergina pasiliko su močiute, kuri neturėjo nei galimybių, nei jėgų pilnai pasirūpinti anūke.

Pirmą kartą ta mergina pakliuvo į mūsų akiratį, kai apsuko apie pirštą kelis tolimų reisų vairuotojus. Tiesa, tuo momentu ji jau buvo mėtyta, vėtyta ir turėjo patirties. Prasidėjus laukiniam kapitalizmui, krovinių stotyje įrengė muitinę, restoraną, truputi paremontavo bendrabutį, trumpai sakant, sukūrė infrastruktūrą. Atsirado daug užsieniečių vairuotojų, nors visai neseniai jie buvo tos pačios šalies vairuotojais. Kartais jie savaitėmis gyveno mašinose, aikštelėje prie terminalo ir šėldavo restoranuose, nes juose, palyginus su vakarais, buvo viskas žymiai pigiau.

Tą vakarą restorane ilsėjosi internacionalinė trijulė. Rusas, ukrainietis ir lietuvis. Emilija netruko prie jų prisijungti. Grupinis seksas tuose sluoksniuose niekuo nestebino, todėl mergina pasikvietė juos į savo butelį. Schema labai paprasta. Tik pradėjus išdykauti, prisistatė milicija, o mergina apsimetė auka. Nepilnametė ir trys nuogi vyrai – straipsnis labai rimtas. Manau, nereikia aiškinti, kokios problemos užsieniečiams, jau nekabant apie mašinas ir krovinius.

Lietuvaitis akimirksniu pasijuto rimtu užsieniečiu, užmiršo rusų kalbą, bet ir angliškai nemokėjo nieko paaiškinti. Vis reikalavo savo valstybės diplomato ir advokato. Pareigūnai paskambino man ir juokais pasakė:
– Pas mus pakliuvo internacionalinė brigada, nenori pabendrauti.
– Tai Interpolo darbas,– atsakiau linksmai.
– Interpolui savų darbų užtenka, o vienas sulaikytųjų tavo žemietis. Visas kalbas užmiršo, net savąją sunkiai bepašneka.

Likimas kartais suvesdavo su lietuviais, bet niekada neišsiduodavau, kad esu jų žemietė ir neieškojau draugystės. Turiu pasakyti, lietuviai rytuose elgdavosi arogantiškai, kol neprispausdavo kokia bėda. Tada staigiai prisimindavo rusų kalbą, kokie laimingi buvo bendroje šalyje ir keikdavo politikus, sugriovusius tą nuostabią valstybę.

Nenorėjau važiuoti, bet kai kolega papasakojo situaciją, kad yra įpainiota nepilnametė, privalėjau atvykti, o ir nuoširdžiai pasidarė gaila vyrų, kurie turėjo žmonas, vaikus, darbą.

Kai atėjusi prabilau lietuviškai, tas nabagas, parpuolęs ant kelių, prašė pasigailėti ir dievagojosi, kad mergina sakėsi esanti pilnametė ir pati juos atsivedė. Mergina aiškino, kad būtent jis, prisižiūrėjęs pornografinių filmų, prieš jos valią, suorganizavo ir vadovavo renginiui. Tokiose situacijose viską lemia pinigai. Rusas su ukrainiečiu ne daug teturėjo, bet vakarietis paklojo nemenką sumelę, nes jie visada turėdavo daug grynųjų pinigų.

Merginą parsivežiau į savo skyrių. Tarybiniais laikais turėjome priemonių tokias kontroliuoti, atėjus naujiems laikams tokios mergelės, kaip ir daugelis nepilnamečių, buvo paliktos likimo valiai. Ką galėjau pateikti tai mergužėlei? Nevagiliauja, viešai kūnu neprekiauja, o jei pasinaudojo vyrų kvailumu, tai patys vyrai ir kalti. Aišku, atitinkamą moralą atskaičiau, pasisiūliau surasti normalų darbą ir garantavau, kad jei taip toliau gyvens, baigs patvoryje ar po fūros ratais.

Prieš mėnesį vieną moterį išstūmė ar pati iškrito iš priekabos ir persiskėlė galvą. Iš dalies jai pasisekė, netapo invalide, o užbaigė savo murziną gyvenimą tarp murzinų fūrų. Kaltų nebuvo. Kaip visada girta ir pati kalta. Emilija nepaklausė mano patarimo ir iš poskyrio vėl grižo į trasą.

Keletą kartų teko vėl su ja kalbėtis, bet kiekvieną kartą suprasdavau, kad visi pokalbiai, įkalbinėjimai beprasmiai – ji jau pasirinko savo kelią. Viena, ką galėjau dėl jos padaryti, tai paprašyti vietinės merginų vadės, vadinamos mama Čiole, truputi pagloboti ir patausoti mažąją Emilija, bet pinigai, užvaldę naują epochą, nesiskaitė su žmonėmis.

Pinigas pinigu, bet mama Čiolė žinojo, kas mano vyras, ir su manimi skaitėsi. Apgyvendino merginą viename iš savo butelių, kuriame rengdavo orgijas ar įvairias aferas su patikliais vyrais. Bet Emilijai netiko sėslus gyvenimas – eiti pagal iškvietimą ar aptarnauti svečius. Ją jau buvo užvaldę nesibaigiančių kelių toliai. Ji dažnai išsidangindavo su vairuotojais nežinoma kryptimi. Grįždavo po savaitės, mėnesio, kartais murzina, suvargusi, kartais švari, pasipuošusi. Ji buvo trasos vaikas.

Praėjus truputi daugiau nei metams po pirmo susitikimo, sėdint šalia smulkutės, labai gražios Emilijos ir klausant jos išpažinties, prieš akis iškildavo mano dukros veidas ir baimė, kad manosios laukia toks pat likimas. Atrodė, kad prastoje ligoninėje ant girgždančios metalinės lovos guli mano dukra ir pasakoja savo trumpą gyvenimą, nugyventą be motinos. Netikėjau ir netikiu dievu, kurio pareiga rūpintis žmonėmis, bet mano dukrai kažkas suteikė jėgų sustoti, o mažąją Emiliją tos jėgos aplenkė.

Nors praslinko daug metų, bet vis niekaip negaliu užmiršti to atvejo. Norisi papasakoti jos istoriją pirmu asmeniu ir kartu su kitomis motinomis, išgyvenusiomis panašias savo dukrų tragedijas, garsiai atkartoti mažosios Emilijos žodžius: mylėkite savo vaikus, nesvarbu, kokie jie ir kur jie bebūtų. Deja, tokių tragedijų yra ir dabar, tik apie jas niekas garsiai nekalba, nes niekas nenori, kad jo dukrą viešai vadintu tais žeminančiais žodžiais. Žmonės linkę tą gėdą ir skausmą laikyti savyje.

Anglija.lt skaitytoja Svetlana