Nors gajus stereotipas, kad lietuviai religijos klausimais konservatyvūs, tačiau „Eurobarometro“ pernai atlikta apklausa rodo, kad jiems nestinga tolerancijos kitatikių atžvilgiu. Tik maždaug kas septintas lietuvis (14 proc.) mano, kad Lietuvoje paplitusi religijos ir tikėjimo nepakanta, o bendras ES respondentų rodiklis šiuo klausimu – net 39 proc. Nepaisant lietuvių deklaruojamo pakantumo, Pilietinės visuomenės instituto užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad lietuvių, nenorinčiųjų gyventi kaimynystėje su musulmonais, per 5 metus padaugėjo nuo 31 iki 51 proc.

Žmonių priešiškumą kitatikiams pirmiausia lemia informacijos trūkumas. Gąsdina tai, kas nežinoma. Socialinis psichologas Kęstutis Dragūnevičius įsitikinęs, kad taip pat nemenką vaidmenį vaidina ir stereotipai.
„Ir tą stereotipų barjerą gana sunku perlipti. Tam nepakaks pabendrauti su vienu geru musulmonu, kad pasimirštų anksčiau matyti ar girdėti blogi dalykai apie juos“, – tikina jis.

Kitokią visuomenės nuomonę galėtų padėti suformuoti masiškesnis kitatikių tarpusavio bendravimas. Pavyzdžiui, nemažai lietuvių bendrauja su rusais, todėl ir į stačiatikius žiūrima kur kas ramiau nei, tarkim, į musulmonus, kurie kol kas nėra gerai pažįstami.
Pilietinės visuomenės instituto užsakymu 2005 m. pab. „Baltijos tyrimų“ padarytos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų vertybinės apklausos duomenų analizė rodo, kad nepakantumas svetimų kultūrų žmonėms per 1990-2005 metus gerokai sustiprėjo: nenorinčių gyventi kaimynystėje su bet kuriais kitataučiais dalis išaugo nuo 9 iki 20 proc., su žydais – nuo 18 iki 31 proc., su musulmonais – nuo 31 iki 51 proc.

Klijuoja vienodas etiketes
Būtent išpažįstantieji islamą pastaruoju metu susilaukia bene daugiausia visuomenės nepakantumo. Nors tarp šio tikėjimo ir terorizmo negalima dėti lygybės ženklo, tačiau prieš savaitę paminėjus devintąsias JAV rugsėjo 11-osios atakų metines, musulmonai ir vėl daugeliui ima asocijuotis su teroristais.
Tačiau musulmonams klijuojamos radikalų etiketės tinka toli gražu ne visiems – jų verti vos 7 procentai išpažįstančiųjų islamą. Būtent tiek musulmonų yra politiškai radikalūs. Tai – ne iš piršto laužtas skaičius. Jį po šešerius metus trijuose žemynuose vykusio tyrimo 2008-aisiais paskelbė agentūra „Gallup“.

Be to, musulmonas musulmonui nėra lygus. Pasaulyje labiausiai paplitusios dvi islamo šakos – sunitai ir šiitai. Sunitai sudaro didžiąją pasaulio musulmonų dalį.
Jeigu šiitai religinio mokymo šaltiniu laiko tik Koraną, tai sunitai – dar ir Suną. Jų įstatymas yra Koranas ir Mahometo pavyzdys, o šiitai teisėtais musulmonų dvasios vadovais laiko kalifo Ali palikuonis. Dėl skirtingų įsitikinimų neretai tarpusavyje kovojantys sunitai ir šiitai kartais vieni kitų nelaiko musulmonais.

Kas trečias patyrė diskriminaciją
Beatodairiškai musulmonams primetamu neigiamu įvaizdžiu piktinasi Lietuvos musulmonų sunitų muftijus Romas Jakubauskas.
„Daugumai žmonių trūksta informacijos, o ir žiniasklaida tiesmukai formuoja tokį musulmonų įvaizdį. Pasaulyje vykstantys įvykiai dažnai neturi nieko bendro su religija. Ten dalyvauja skirtingų religijų atstovai, tačiau net neįsigilinus viskas nudažoma ta pačia spalva“, – pabrėžia R. Jakubauskas.
Pasak muftijaus, žmonės neretai būna iš anksto susidarę gan priešišką nuomonę apie musulmonus, tačiau pabendravus su jais akis į akį, visi mitai greitai išsisklaido.

Pernai Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūra (FRA) paskelbė duomenis apklausos, užsakytus EU-MIDIS (ES mažumų ir diskriminacijos) biuro. Jie – negailestingi: kas ketvirtas ES musulmonas buvo sustabdytas policijos, kaip manoma, dėl jo „etninio profilio“, daugiausia Ispanijoje ir Italijoje. Kas trečias Senojo žemyno islamo išpažinėjas per pastaruosius vienerius metus patyrė diskriminaciją. 11 procentų – tapo rasistinių nusikaltimų aukomis. Bene didžiausia nepakanta šios religijos atstovams (ypač 16–24 metų amžiaus grupės asmenims) užfiksuota pastarųjų darbo vietose.

Neatsitiktinai Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generalinis direktoratas nuo 2003-iųjų vykdo informacinę kampaniją „Už įvairovę. Prieš diskriminavimą“.
Lietuvoje, kur gyvena apie 3 tūkstančius musulmonų, panašios statistikos nėra. Tačiau tai dar nereiškia, kad tyla – gera byla.
Lietuvos musulmonų sunitų muftijus R. Jakubauskas teigia, kad islamo išpažinėjai nepagrįstai kaltinami nepakantumu krikščionims. Priešingai: tai, kad patys krikščionys kartais nepakantūs kitoms religijoms, primena liūdnai pagarsėję inkvizicijos laikai. Be to, jo įsitikinimu, skirtingos religijos gali kuo puikiausiai sugyventi. Tereikia... žinių ir noro?

Religijos siekia taikos
Vilniaus universiteto Orientalistikos centro iranistikos studijų lektorius Algimantas Litvinas tvirtina, kad priešiškumo šešėlį ant musulmonų pirmiausia meta tai, jog žmonės juos tapatina su teroristais.
„Iš daugiau kaip milijardo pasaulyje gyvenančių musulmonų keli šimtai ar keli tūkstančiai teroristų gali įbauginti visą pasaulį, – pastebi A. Litvinas. – Nors didžioji dalis musulmonų gyvena kaip ir kiti žmonės, ieško savo laimės, augina vaikus.“
Lektorius pabrėžia, kad tiek islamas, tiek judaizmas ir krikščionybė yra abraomiškosios religijos, jų ištakos, pagrindas ir siekiamybė – taika, geri darbai, doras gyvenimas, gera linkintis žmogus.

„Musulmonas šiitas baigdamas melstis prašo Dievo išgydyti visus sergančius, išvaduoti kenčiančius, papenėti alkanus – pati religija yra taiki. Musulmonas sveikindamasis sako „salam aleikum“ – „taika jums“. Tas pats pasveikinimas, kaip žydų „šolom aleichem“, – religijų panašumus vardija A. Litvinas.
Ne paslaptis, laikui bėgant ir pasauliui negailestingai keičiantis, islame susiformavo keletas sektų ar organizacijų – talibai, „al Qaeda“ ir kt. Kai kurių ideologija yra atvirai teroristinė. Jokiu būdu jos negalima primesti visiems aukščiausias Dievo ir žmogiškumo vertybes išpažįstantiems musulmonams. Teroristų yra tarp įvairiausių religijų ir tautų atstovų. Tiesa, teroristai musulmonai žudo ne tik kitatikius, bet ir savuosius, jeigu juos laiko tokiais. Pasak Vilniaus universiteto Orientalistikos centro iranistikos studijų lektoriaus A. Litvino, tai – „nebe religija, bet politinė ideologija“.

Lektorius gali pasakoti neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, apie savo pažįstamą Irano vairuotoją šiitą, kuris sunitų nelaiko... musulmonais. Arba apie savo kelionę po Šiaurės Lietuvą. Pasiteiravus kelio į Švobiškį, užklaustieji sutikti vyrai pasitikslinę, ar kartais vykstama į ten, „kur sektantai liuteronai gyvena“?
„Dar žinau, kad juos tenykščiai katalikai pravardžiuoja bambizais“, – pastebi A. Litvinas.

Tarp Lietuvos ambasadorių – ir karaimai
A. Litvinas, bendraudamas su islamo išpažinėjais, pastebėjo, kad labiausiai nuo krikščionių jie skiriasi tuo, jog vengia kiaulienos patiekalų. Tai uždrausta jų šventraštyje Korane, o ir šeimose taip auklėjama. „Bet dauguma iš mano pažįstamų Lietuvos musulmonų nelabai religingi. Pažįstu keletą tokių, kurie niekados nesimeldžia, nesilaiko ramadano pasninko ir t. t. Kai kurie net sakosi galį valgyti kiaulieną.“
Ne mažiau stebina europarlamentaro, diplomato, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Justo Vinco Paleckio prisiminimas.

„Lietuvos diplomatiniame korpuse prieš 15–18 metų, apie 10 procentų mūsų ambasadorių buvo karaimai. Tai buvo puikiausi ambasadoriai. Nejautė jokio diskriminavimo ir puikiausiai atstovavo Lietuvos valstybei.“
J. V. Paleckio manymu, lietuviai apskritai pernelyg pasikliauja bet kokia neigiama informacija. Pavyzdžiui, kodėl tiek daug šalies spaudoje rašoma apie kriminalus?
„Būna, žmonės labai pagarbiai ir pakančiai kalba apie kitataučius, kitų religijų išpažinėjus. Deja, labiau paplitęs požiūris, kad jie – skirtingi. O tai reiškia, kad jie – blogi, verti neapykantos ir t. t. Nežinojimas, nenorėjimas įsigilinti, suprasti ir išankstinis nusistatymas, kuris dažnai skiepijamas iš kartos į kartą, yra didžiausias priešas.“

Pakantumą skatina laisvė
Kokios naudos gali atnešti religinė pakanta?
Europarlamentaras J. V. Paleckis pastebi, kad neseniai paskelbti skaičiai rodo, jog „pasaulio musulmonų yra daugiau negu krikščionių. Po 10 metų jų bus žymiai daugiau, po 50 metų dar daugiau – nereikia konfliktų. Nesvarbu, kas dabar turi geresnius ginklus.“
Ne civilizacijų konfliktas, bet taikus religijų ir civilizacijų sugyvenimas turėtų visiems rūpėti. „Tūno bent dešimt bombų, kurios gali susprogdinti mūsų pasaulį. Viena iš jų – civilizacijų konfliktas.“

Neseniai europarlamentaras Tverų miestelyje Žemaitijoje surengė eksperimentinį vietos rinkėjų balsavimą. Paaiškėjo įdomus dalykas: keliasdešimt „kietųjų“ žemaičių be jokių agitacijų balsavo, kad Turkija būtų priimta į Europos Sąjungą! Ar bereikia sakyti, kaip maloniai buvo nustebintas mūsų politikas?
Diplomatijos žinovas J. V. Paleckis pabrėžia, kad labai lengva kaitinti neigiamas aistras, kaltinti musulmonus atvykėlius į Vakarų Europos šalis, kad jie per mažai rodo norą integruotis, priimti vietos papročius. Labai lengva sakyti, jog mes geresni už kitus, mūsų tauta ir religija geresnė už kitas.
„Pažiūrėjus atgal, kaip atrodė Europa, tarkim, prieš 70–80 metų, ir dabar, – progresas didžiulis. Visas pasaulis, be abejo, nuėjo labai didelį pažangos kelią. Tačiau, be abejo, tai nereiškia, kad jis – tiesus, nevingiuotas, kad nėra daugybės pavojų.“

Atviriausi – olandai ir prancūzai
Taika ir sugyvenimas – svarbiausieji religinės pakantos privalumai. Neišvengiamai dargi rūpi kitkas: kaip išmokti būti pakančiu, jei, tarkim, priešingos nuomonės ar įsitikinimų gerbimas nebuvo skiepijamas nuo pat mažens? Viena iš galimybių – pagyventi Nyderlanduose ar Prancūzijoje, nors pastarąją Europos Sąjunga neseniai apkaltino netolerancija romams. Tyrimų agentūros „Gallup“ 2009-ųjų duomenimis, iš apklaustų europiečių olandai ir prancūzai yra atviriausi kitatikiams kaimynams.

Niekur nenorintys vykti lietuviai tolerancijos gali mokytis čia pat, Lietuvoje: šiuolaikinė visuomenė turi visas tam reikalingas sąlygas.
„Man regis, tolerantiškesnis, kažkam pakantesnis žmogus darosi tuomet, kai geriau tą reiškinį ar dalyką pažįsta. O laisvos rinkos visuomenė, laisvas prekių ir žmonių judėjimas savaime skatina susipažinimą su įvairiausiais dalykais, – svarsto Vilniaus universiteto Orientalistikos centro iranistikos studijų lektorius A. Litvinas. – Tik atvira visuomenė, be valstybinės rasizmo ar ksenofobijos propagandos, sudaro prielaidas įvairiausių žmonių bei religijų pažinimui ir pakantumui plėtotis.“