Bankų sistema krizinėje situacijoje po nekilnojamojo turto kainų sprogimo, nedarbo lygio augimas ir valstybės institucijų nesugebėjimas suvaldyti šalyje kilusios panikos, atrodo girdėta? – rašo „International Herald Tribune“.

Į tokią situaciją Švedija buvo pakliuvusi 1992-siais po ilgų metų neefektyvios valstybės kontrolės, trumparegiškos makroekonominės politikos ir po nekontroliuojamo nekilnojamojo turto kainų išaugimo bankrutavusios bankų sistemos. Tačiau kitaip nei JAV valstybės iždas, pasiūlęs kovoti su finansų rinkas ištikusia krize, švedų finansinės institucijos ne tik pasistengė išpirkti bankrutuojančias įmones su visomis jų skolomis, bet ir kompensavo savo išlaidas papildomais mokesčiais. Taip valstybė nacionalizavo didelę dalį bankų.

Triukšmingi praėjusių savaičių įvykiai JAV Stokholmui pasirodė labai pažįstami. Ir, nepaisant skirtumų tarp JAV ir Švedijos, pastarosios valdžios atstovai teigia, kad JAV turi ko iš jų pasimokyti.

Keli JAV ekonomistai pasiūlė valdžiai tartis su bankais, dėl naujų akcijų kainų – lygiai taip, kaip buvo pasielgta Švedijoje. Visgi neatrodo, kad JAV pareigūnai atsižvelgtų į šiuos siūlymus. Tokiu būdu laikyti akcininkus nesiūlant jiems nieko už tai – klaidinga, teigia Urbanas Backstromas, Švedijos Finansų ministerijos atstovas. „Visuomenė nepalaikys planų palikti akcininkus be nieko“, – teigia jis.

Krizę Švedijoje sukėlė panašios priežastys kaip ir JAV. Norvegija ir Suomija taip pat buvo atsidūrusios panašioje situacijoje ir jos taip pat pasitelkė finansinę pagalbą iš valdžios, kad išbristų iš neveiksmingos politikos sukeltos krizės.

Finansinį nuosmukį šiose Skandinavijos valstybėse paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, taip pat kaip ir JAV, sukėlė per didelė bankų paskolų nekilnojamajam turtui pasiūla ir dirbtinas nekilnojamojo turto kainų išpūtimas. Nekilnojamojo turto burbulas greitai subliuško, o desperatiški valdžios bandymai išlaikyti stabilią Švedijos kroną vedė į tai, kad palūkanų norma vos ne per naktį išaugo 500 proc. Švedijos ekonomika po kelerių metų nevaldomo augimo tempų sulėtėjo, o nedarbo lygis išaugo keturis kartus.

Visgi po šios krizės tuometinis šalies premjeras Carlas Bildtas pasiūlė keletą susiklosčiusios situacijos sprendimų. Visiškai palaikoma šalies opozicijos Bildto vadovaujama konservatorių vyriausybė pareiškė, kad valstybė laiduos už visų 114 šalies bankų indėlius. Buvo suformuotos dvi agentūros: pirmoji prižiūrėjo institucijų veiklą ir jų stiprinimą po krizės, o antroji pardavinėjo bankams įkeistą nekilnojamąjį turtą.

Po sėkmingai įvykdytos politikos tuometinis SEB banko vadovas Peteris Wallenbergas teigė, kad jo bankas pelną gavo jau kitais metais po krizės.

Per krizę Švedijos valdžia pasisavino didelę dalį bankų sektoriaus, o iš karto po krizės beveik visi buvo grąžinti į privatininkų rankas. Visgi valstybė šiuo metu turi 19,9 proc. „Nordea“ banko akcijų, kuris per krizę buvo visiškas nacionalizuotas, o dabar yra vienas populiariausių bankų Skandinavijos ir Baltijos jūros regionuose.

Apskritai Švedijos valdžios poziciją krizės akivaizdoje galima pavadinti itin griežta. Ji skyrė daugiau nei 4 proc. savo BVP (10 mlrd. JAV dolerių) padėti bankrutuojantiems bankams. Procentine verte tai yra tik šiek tiek mažiau nei ruošiasi skirti JAV (5 proc. BVP arba 700 mlrd. JAV dolerių).
Žvelgdami į praeitį, Švedijos valdininkai teigia, kad tik toks valstybės įsikišimas kriziniu laikotarpiu į bankų veiklą atvedė šalį į sėkmę. Kol JAV bankų nacionalizavimas eina „prieš plauką“, švedai teigia, kad toks požiūris gali sukelti tik dar didesnį nuosmukį.