Kodėl telefoną tenka keisti dažniau negu vyrus 

Kišenėje ar rankinėje nešiojamas telefonas, kartais net du, kiekvieno mūsų kasdienybė. Be mobiliuko kaip be rankų. Aš irgi porelę jų kasdien tampau su savim ir jeigu išeidama iš namų bent vieną jų pamirštu, iškart susinervinu ir grįžtu pasiimti, net rizikuodama vėluoti į susitikimą. Savo gyvenimo nebegaliu įsivaizduoti be mobiliukų, nors neretai jie ir įkyri, ir erzina. Lygiai kaip vyrai.

Pirmąjį mobiliuką, kaip ir pirmąją meilę, puikiai prisimenu. Tai buvo Nokia – stambi ir sunki tartum plyta, su it ragas stirksinčia antena ir mažučiu blausiai šviečiančiu ekranu. Neišvaizdus aparatas, bet tvirtas ir patikimas, tinkamas ne tik ryšiui palaikyti, bet ir nuo užpuolikų apsiginti. Telefonas buvo labai neišmanus – juo galėjai paskambinti, gauti ir atsakyti į žinutes ir sužinoti laiką. Bet tada žinojai, kad ką paspausi, tą ir gausi.

Nuo to laiko mobiliukai mažėjo, dailėjo, lengvėjo, ekranai plėtėsi, skaidrėjo, pražydo spalvomis. Funkcijų irgi gausėjo – mobiliuku galėjai ne tik paskambinti, bet ir naudoti kaip kalkuliatorių, žadintuvą, kalendorių, o, atsiradus žaidimams, ir kaip žaislą. Dar vėliau buvo įdiegtos fotografavimo, vaizdo ir balso įrašymo, radijo, interneto, muzikos grotuvo, navigacijos ir kitos lietuviškai nebeįvardijamos funkcijos.

Viskas viename ir visada po ranka. Labai gerai, bet mano asmeninė patirtis rodo, kad mobiliukai tapo ne tik išmanūs, bet ir perdėtai jautrūs. Na beveik kaip šiuolaikiniai vyriškiai. Jie aikštingai reaguoja net į menkiausią neatsargų prisilietimą, primygtinai siūlydami naudoti tą funkciją, kurios tau mažiausiai reikia. Jie reikalauja daug dėmesio ir atsidavimo vartant ir glostinėjant, kol pavyksta išsiaiškinti jautriąsias vietas, kurių geriau neliesti, nes būtinai iššoks kokia nors nuolatinio atnaujinimo reikalaujanti aplikacija.

Bet labiausiai nervina, kai koks nors ypatingai išgirtas išmanusis ima elgtis pagal savo išmonę, net nelaukdamas, ar tu jį paliesi, ar ne. Apie tokius paprastus „šposus“, kai pats savaime išsijungia pokalbio vidury, net nekalbėsiu. Štai vienas iš dviejų maniškių kaskart vis ima ir nustebina raudonu ženkliuku ekrane pranešdamas, kad nėra ryšio. Nesvarbu, kad anksčiau toje vietoje visuomet ryšys buvo – staiga nebėra. Ir ne kelioms minutėms ar pusdieniui, o ilgam.

Kartą, kai ryšio nebuvo net porą parų, nukeliavau pas telefonus pardavinėjančius vyrukus. Jie labai maloniai paaiškino, kad telefonas automatiškai persijungė į neryšio režimą. Porą minučių pabūrė pirštų galais ekrano paviršiuje ir sutvarkyta. Po kiek laiko – tas pats. Vėl nukeliavau pas tuos pačius vyrukus ir paprašiau padaryti taip, kad automatiškai neryšio režimas neįsijungtų. Be problemų, nustatė taip vadinamą rankinį įjungimą. Mano galva, tai reikštų, kad norint neryšio, reikėtų savo rankomis tą režimą ir nustatyti, nors kam toks jis išvis reikalingas, galva neneša. Manot, padėjo? Ne velnio, po poros savaičių išmaniojo ekrane raudonas ženkliukas vėl skelbė, kad nėra ryšio.

Panašiai ir su vadinamaisiais app‘sais, kurių prigrūsta į valias, ypač tų, kurie neduoda jokios naudos, bet kurie įkyriai lenda į akis. Pavyzdžiui, lėktuvo režimas. Pasakykit, kokiam normaliam žmogui jis reikalingas? Nebent kokiam naujųjų technologijų snobui.

Po tokių išbandymui nelieka nieko kito kaip, sutarčiai pasibaigus, nuvylusį telefoną panašiai kaip lūkesčių nepateisinusį meilužį keisti į naują, viliantis, kad tas bus aprūpintas visomis naudingomis funkcijomis ir neturės jokių erzinančių įpročių. Ar aš reikalauju per daug? Turiu galvoje tiek iš vyrų, tiek iš mobiliukų?

Zita Čepaitė

Kišenėje ar rankinėje nešiojamas telefonas, kartais net du, kiekvieno mūsų kasdienybė. Be mobiliuko kaip be rankų. Aš irgi porelę jų kasdien tampau su savim ir jeigu išeidama iš namų bent vieną jų pamirštu, iškart susinervinu ir grįžtu pasiimti, net rizikuodama vėluoti į susitikimą. Savo gyvenimo nebegaliu įsivaizduoti be mobiliukų, nors neretai jie ir įkyri, ir erzina. Lygiai kaip vyrai.

Pirmąjį mobiliuką, kaip ir pirmąją meilę, puikiai prisimenu. Tai buvo Nokia – stambi ir sunki tartum plyta, su it ragas stirksinčia antena ir mažučiu blausiai šviečiančiu ekranu. Neišvaizdus aparatas, bet tvirtas ir patikimas, tinkamas ne tik ryšiui palaikyti, bet ir nuo užpuolikų apsiginti. Telefonas buvo labai neišmanus – juo galėjai paskambinti, gauti ir atsakyti į žinutes ir sužinoti laiką. Bet tada žinojai, kad ką paspausi, tą ir gausi.

Nuo to laiko mobiliukai mažėjo, dailėjo, lengvėjo, ekranai plėtėsi, skaidrėjo, pražydo spalvomis. Funkcijų irgi gausėjo – mobiliuku galėjai ne tik paskambinti, bet ir naudoti kaip kalkuliatorių, žadintuvą, kalendorių, o, atsiradus žaidimams, ir kaip žaislą. Dar vėliau buvo įdiegtos fotografavimo, vaizdo ir balso įrašymo, radijo, interneto, muzikos grotuvo, navigacijos ir kitos lietuviškai nebeįvardijamos funkcijos.

Viskas viename ir visada po ranka. Labai gerai, bet mano asmeninė patirtis rodo, kad mobiliukai tapo ne tik išmanūs, bet ir perdėtai jautrūs. Na beveik kaip šiuolaikiniai vyriškiai. Jie aikštingai reaguoja net į menkiausią neatsargų prisilietimą, primygtinai siūlydami naudoti tą funkciją, kurios tau mažiausiai reikia. Jie reikalauja daug dėmesio ir atsidavimo vartant ir glostinėjant, kol pavyksta išsiaiškinti jautriąsias vietas, kurių geriau neliesti, nes būtinai iššoks kokia nors nuolatinio atnaujinimo reikalaujanti aplikacija.

Bet labiausiai nervina, kai koks nors ypatingai išgirtas išmanusis ima elgtis pagal savo išmonę, net nelaukdamas, ar tu jį paliesi, ar ne. Apie tokius paprastus „šposus“, kai pats savaime išsijungia pokalbio vidury, net nekalbėsiu. Štai vienas iš dviejų maniškių kaskart vis ima ir nustebina raudonu ženkliuku ekrane pranešdamas, kad nėra ryšio. Nesvarbu, kad anksčiau toje vietoje visuomet ryšys buvo – staiga nebėra. Ir ne kelioms minutėms ar pusdieniui, o ilgam.

Kartą, kai ryšio nebuvo net porą parų, nukeliavau pas telefonus pardavinėjančius vyrukus. Jie labai maloniai paaiškino, kad telefonas automatiškai persijungė į neryšio režimą. Porą minučių pabūrė pirštų galais ekrano paviršiuje ir sutvarkyta. Po kiek laiko – tas pats. Vėl nukeliavau pas tuos pačius vyrukus ir paprašiau padaryti taip, kad automatiškai neryšio režimas neįsijungtų. Be problemų, nustatė taip vadinamą rankinį įjungimą. Mano galva, tai reikštų, kad norint neryšio, reikėtų savo rankomis tą režimą ir nustatyti, nors kam toks jis išvis reikalingas, galva neneša. Manot, padėjo? Ne velnio, po poros savaičių išmaniojo ekrane raudonas ženkliukas vėl skelbė, kad nėra ryšio.

Panašiai ir su vadinamaisiais app‘sais, kurių prigrūsta į valias, ypač tų, kurie neduoda jokios naudos, bet kurie įkyriai lenda į akis. Pavyzdžiui, lėktuvo režimas. Pasakykit, kokiam normaliam žmogui jis reikalingas? Nebent kokiam naujųjų technologijų snobui.

Po tokių išbandymui nelieka nieko kito kaip, sutarčiai pasibaigus, nuvylusį telefoną panašiai kaip lūkesčių nepateisinusį meilužį keisti į naują, viliantis, kad tas bus aprūpintas visomis naudingomis funkcijomis ir neturės jokių erzinančių įpročių. Ar aš reikalauju per daug? Turiu galvoje tiek iš vyrų, tiek iš mobiliukų?

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 25)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: